Antropologai Margo Wilson ir Martinas Daly iš Makmasterio universiteto Kanadoje išstudijavo žmogaus pavydo reiškinį ir priėjo prie išvados, kad faktai atitinka evoliucinį aiškinimą: apgaudinėjimo paranoja vyruose giliai įsišaknijusi.

Šydai, palydovės, čadros, moterų apipjaustymas ir skaistybės diržai – visa tai liudija apie vyrų baimę būti apgautiems ir paplitusį įtarimą, kad nei žmonomis, nei jų potencialiais meilužiais pasitikėti negalima. Pavydas yra „visuotinai žmogiškas“, jo netrūksta jokioje kultūroje. Kad ir kaip antropologai stengėsi aptikti visuomenę, kurioje nebūtų pavydo, ir taip įrodyti, kad tai emocija, kurią sukelia pražūtingas visuomenės spaudimas arba patologija, seksualinis pavydas, atrodo, yra neišvengiama buvimo žmogumi dalis. M. Wilson ir M. Daly įsitikinimu, žmonių visuomenės studija atskleidžia požiūrį, kurio apraiškos smulkmenomis skiriasi, bet „abstrakčiai yra monotoniškai vienodos“. Tai „visuomenės pripažįstama santuoka, svetimavimo, kaip pasikėsinimo į nuosavybę, supratimas, moters skaistybės vertinimas, moters „saugojimo“ prilyginimas saugojimui nuo seksualinio kontakto bei ypatinga neištikimybės galimybė išprovokuoti smurtą“. Trumpai tariant, visais laikais ir visur vyrai elgiasi taip, tarsi būtų savo žmonos makšties savininkai.

M. Wilson ir M. Daly apsvarsto faktą, kad meilės jausmas kelia susižavėjimą, o pavydas – niekinamas, bet tai akivaizdžiai dvi tos pačios monetos pusės – kaip gali paliudyti kiekvienas, kuris buvo įsimylėjęs, – nes jos abi yra seksualinių savininkiškų pretenzijų dalis. Kaip žino daugelis šiuolaikinių porų, pavydo nebuvimas anaiptol nesuteikia bendravimui ramybės, o pats sukelia nesaugumą: jei jis ar ji nepavyduliauja, tuomet aš imu atkreipti dėmesį į kitus vyrus ar moteris, mat jam ar jai nerūpi, ar mūsų santykiai išliks. Psichologai pastebėjo, kad pavydo akimirkų stokojančios poros išsiskiria dažniau nei pavydžiosios. Kaip sužinojo Otelas, vyrui pakanka bent įtarti neištikimybę, kad jis įtūžtų taip, jog nužudytų savo žmoną. Otelas – pramanytas personažas, bet daug šiuolaikinių dezdemonų už vyro pavydą sumokėjo savo gyvybe. Pasak M. Wilson ir M. Daly, „pagrindinė konflikto priežastis daugeliu sutuoktinės nužudymo atvejų yra vyro žinojimas arba įtarimas, kad jo žmona neištikima arba ketina jį palikti“. Viena iš priežasčių, kodėl vyras, apimtas pavydo priepuolio ir nužudęs žmoną, retai gali teisme įrodinėti esąs nepakaltinamas, yra būtent anglų-amerikiečių teisės juridinės tradicijos traktavimas, kad toks poelgis – „protaujančio žmogaus aktas“.

Toks pavydo aiškinimas turbūt atrodo stulbinamai banalus. Šiaip ar taip, tai tik evoliucinio požiūrio pritempimas prie to, ką kiekvienas žino iš kasdienio gyvenimo. Bet sociologams ir psichologams tai eretiška nesąmonė. Psichologai pavydą yra linkę traktuoti kaip patologiją, su kuria dera kovoti ir apskritai laikyti gėdinga, – kaip kažką, primestą amžinosios piktadarių „visuomenės“, kad sugadintų žmogaus prigimtį. Pavydas, pasak jų, rodo savęs nevertinimą ir emocinę priklausomybę. Iš tiesų taip ir yra ir kaip tik tai pranašauja evoliucijos teorija. Vyras, kurio nevertina žmona, yra būtent toks asmuo, kuris nuolat jaučia pavojų būti apgaudinėjamas, mat ji turinti motyvą ieškoti savo vaikams geresnio tėvo. Tai gali net paaiškinti keistą ir lig šiol gluminantį faktą, jog labiau tikėtina, kad traumuoti bus prievartos aukų vyrai ir prieš savo valią piktinsis išprievartauta žmona, jeigu prievartos metu ji nebus sužeista fiziškai. Tikriausia evoliucija užprogramavo vyrus paranojiškai įtarinėti, kad jų žmona buvo anaiptol ne išprievartauta, o „įkalbėta“.

Vyro apgaudinėjimas yra asimetriška dalia. Jei moters vyras neištikimas, ji nepraranda jokių genetinių investicijų, o vyras, pats to nežinodamas, rizikuoja auginti pavainikį. Tarsi ramindamas tėčius, tyrimas rodo, kad žmonės kažkodėl yra linkę sakyti apie kūdikį ne „jis (ji) toks panašus į mamą“, o „jis (ji) toks panašus į tėtį“, ir dažniausiai taip sako motinos giminaičiai. Ne, moteris neturi negalvoti apie savo vyro neištikimybę: tai gali baigtis tuo, kad jis ją paliks, leis savo laiką ir pinigus savo meilužėms arba pasigaus bjaurią ligą. Bet tuo norima pasakyti, kad vyrai labiau linkę galvoti apie žmonos neištikimybę nei atvirkščiai. Tai jau seniai atspindi istorija ir teisė. Daugelyje visuomenių žmonos svetimavimas buvo laikomas neteisėtu ir už jį griežtai baudžiama, o už vyro nuklydimą atleidžiama arba žiūrima į tai pro pirštus. Iki XIX amžiaus Anglijoje įskaudintas vyras svetimautoją už „nusikalstamą pokalbį“ galėjo paduoti į teismą. Net Trobriando salos gyventojų, kuriuos Bronislavas Malinovskis 1927 metais pasveikino kaip seksualiai nesuvaržytus, svetimavusios moterys buvo pasmerkiamos mirti.

“Raudonoji karalienė. Lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“ – Mattas Ridley

Vieno geriausių Didžiosios Britanijos mokslo populiarintojų jau klasikine tapusi knyga apie žmogaus prigimties evoliuciją, įskaitant mūsų lytinius papročius. Šmaikščiai ir išradingai lyginama su gyvūnų elgesiu įrodant, kaip netoli mes esame nuo jų nutolę.

Komentarai (1)