Neuromokslininkai maistą vadina „natūraliu apdovanojimu“. Tam, kad išliktume kaip rūšis, maistas, seksas ir rūpinimasis kitais, turi būti malonūs smegenims. Tai mus skatina tokius veiksmus atsiminti ir vis kartoti.

Evoliucijos eigoje susiformavo mezolimbinis kelias: tai tokia smegenų sistema, kuri iššifruoja šiuos natūralius apdovanojimus. Kai darome ką nors malonaus, visa aibė neuronų iš ventralinės smegenų padangtės panaudoja neuromediatorių dopaminą, kad nusiųstų signalą į sutelktiniu branduoliu vadinamą smegenų dalį.

Ryšys tarp sutelktinio branduolio ir mūsų prefrontalinės smegenų žievės kontroliuoja mūsų motorinius judesius ir, pavyzdžiui, nusprendžia, ar norime dar to skanaus šokoladinio pyrago, ar ne. Prefrontalinė smegenų žievė taip pat aktyvuoja hormonus, kurie mūsų organizmui sako: „Ei, šis pyragas yra tikrai skanus, ketinu jį prisiminti ir ateityje.“

Žinoma, ne visas maistas yra vienodai „atlyginantis“. Dauguma žmonių mėgsta saldžius, o ne rūgščius ar karčius maisto produktus, nes evoliuciškai mūsų mezolimbinis kelias sutvirtino mūsų suvokimą, kad saldūs dalykai yra sveikas angliavandenių šaltinis. Kai mūsų protėviai eidavo rinkti uogų, pavyzdžiui, rūgštu reiškė „dar neprisirpo“, o kartu „atsargiai – nuodinga!“

Vaisiai yra vienas dalykas. Tačiau šiuolaikinė mityba padarė savo. Prieš dešimtmetį buvo paskaičiuota, kad, pavyzdžiui, vidutinis statistinis amerikietis per dieną suvartodavo 22 arbatinius šaukštelius pridėtinio cukraus, dėl ko papildomai gaudavo 350 kalorijų. Žinoma, nuo tada šis skaičius gerokai išaugo. Prieš kelias mėnesius vienas ekspertas teigė, kad vidutinis statistinis britas per savaitę suvartoja 238 arbatinius šaukštelius pridėtinio cukraus.

Šiais laikais, kai patogumas tapo svarbesnis už kokybę, tapo beveik neįmanoma nusipirkti perdirbto ar jau pagaminto maisto, kuriame nebūtų pridėta cukraus, konservantų arba ir to, ir to. Daugeliu atveju cukrus yra tikras „slapukas“. Ir to nežinodami tampame nuo jo priklausomi. Kaip ir nikotinas, kokainas ir heroinas, cukrus „užgrobia“ mūsų smegenų apdovanojimo kelią ir padaro mus priklausomus. Mokslininkai jau seniai sako, kad prie cukraus priprantama lygiai taip pat, kaip ir prie narkotikų.

„Pasauline šokolado sostine“ vadinamame JAV Pensilvanijos valstijos Hershey mieste gyvenantis studentas Andrew cukraus nusprendė atsisakyti praėjusiais metais.

„Pirmosios kelios dienos buvo sunkios, – pasakojo jis. – Toks jausmas, kad tarsi atsisakei narkotikų ir išgyveni abstinencijos laikotarpį. Pastebėjau, kad ėmiau valgyti daugiau angliavandenių, kad kompensuočiau cukraus trūkumą.“

Specialistų teigimu, yra keturios priklausomybės išsivystymo stadijos: piktnaudžiavimas, atsisakymas, troškimas ir kryžminis jautrumas. Pastarasis reiškia, kad nuo vienos medžiagos priklausomas asmuo gali tapti priklausomas ir nuo kitos medžiagos.

Visos šios stadijos buvo pastebėtos atliekant bandymus su gyvūnais naudojant tiek narkotines medžiagas, tiek ir cukrų.

Vieno tokio bandymo metu žiurkėms 12 valandų per dieną nebuvo duodamo ėdalo. Tuomet 12 valandų būdavo suteikiama galimybė ėsti įprastą ėdalą, o taip pat kaip alternatyva joms būdavo duodama saldaus tirpalo. Po mėnesį trukusios tokios kasdienės rutinos žiurkėms pasireiškė į priklausomybę panašūs požymiai: cukraus tirpalo jos suvartodavo daugiau nei įprasto ėdalo.

Žiurkėms taip pat pasireiškė nerimo ir depresijos požymiai tuo metu, kai jos negaudavo maisto.

Vėliau cukraus vartojusioms žiurkėms buvo duodama narkotikų, įskaitant kokaino ir opijatų, ir joms priklausomybė išsivystė gerokai dažniau nei lyginant su žiurkėmis, kurioms prieš tai cukraus nebuvo duodama.

Kaip ir vartojant narkotikų, vartojant daug cukraus sutelktinis branduolys išleidžia daugiau dopamino. Ilgai vartojant cukraus iš tiesų pasikeičia genų veikimas ir dopamino receptorių kiekis tiek vidurinėse smegenyse, tiek ir prefrontalinėje smegenų žievėje.

Trumpai tariant, nuolatinis cukraus vartojimas skatina užsitęsusį dopamino signalizavimą, labiau sužadina smegenų apdovanojimo kelią, todėl žmogui reikia vartoti dar daugiau cukraus, kad sužadintų visus dopamino receptorius vidurinėse smegenyse. Smegenys vis labiau toleruoja cukrų ir jo reikia daugiau, kad „pajustume malonumą“.

Komentarai (0)