Būtų sunku suskaičiuoti, kiek įvairiausių rūšių arbatų dabar yra mūsų rinkoje – tradicinių, aromatizuotų, su įvairiausiais priedais ir t.t. Kiniškos arbatos žinovas Darius Pavolis pasakoja, kad paprastai taip „paskaninamos“ seno derliaus arba prastos kokybės arbatos, kurios savyje jau nebeturi nieko vertingo.

„Tokio produkto parduoti rinkoje praktiškai neįmanoma, todėl į ją reikia kažko pridėti, kad tai būtų patrauklu vartotojui – taip ir dedami įvairūs aromatizatoriai, vaisių gabaliukai ar pan.

Rytų kultūroje tai atrodytų kaip nusikaltimas prieš tokį taurų gėrimą, bet mūsų kultūroje tai normalu“, – apie plačiajam vartojimui skirtą produkciją kalba D. Pavolis ir jau pokalbio pradžioje juokdamasis įspėja, kad visko apie arbatas nepapasakotų nei per valandą, nei per savaitę.

Pašnekovas sako, kad mes esame įpratę net prie kitokių pavadinimų, tarkim, tai, ką laikome juodąja arbata, arbatos gimtinėje Kinijoje vadinama raudonąja, mat ten juodoji arbata yra visiškai kitokia ir mums dar nepažįstama.

Kaip pasakoja D. Pavolis, juodoji kiniška arbata vadinama Hei Ča yra reta Vakarų rinkoje ir viena seniausių arbatų rūšių, gaminta eksportui į Tibetą. Jos skonis pakankamai specifinis, todėl dažniausiai šią arbatą renkasi žmonės, kurie jau pakankamai susipažinę su arbatomis.

D. Pavolis nesistebi, kad lietuviai geria aromatizuotas arbatas, – sako, kad Lietuvoje paprasčiausiai mažai informacijos apie tikrą arbatą. Paragavus geros arbatos, pašnekovo tikinimu, supratimas iškart pasikeičia. Geriausia ir tikrąja arbata D. Pavolis vadina kinišką arbatą.

„Aš visad sakau, kad tikroji arbata yra iš Kinijos, o visos kitos yra tiesiog atmainos. Drąsiai galima sakyti, kad šiuo metu kiniška arbata yra geriausia ir brangiausia pasaulyje.

Dėl milžiniškos arbatos paklausos kinai turi ir labai daug nekokybiškos, patys daug tokios gamina ir eksportuoja. Be to, kokybiškos arbatos, visų pirma, yra labai mažai, o ir jos kaina yra didelė, palyginti su masinio vartojimo produktais, todėl galbūt neprieinama visiems vartotojams. Taigi mūsų prekybininkams atvežus ir dar norint nuo jos užsidirbti, galutinė kaina vietinius masinės produkcijos vartotojus šokiruotų“, – dėsto D. Pavolis.

Kiniška arbata – vienintelė tikra

Pašnekovas kuklinasi ir prašo būti vadinamas ne arbatos ekspertu, o entuziastu. Šiuo gėrimu jis susidomėjo skaitydamas arbatos ekspertų straipsnius ir arbatų apžvalgas. Dabar jis juokauja, kad pasisekė iškart, mat jau nuo pirmo gurkšnio suprato atradęs savo arbatą – puerą, tai viena įdomiausių kiniškos arbatos rūšių.

Pašnekovas paaiškina, kad puero arbatos skoniai gali stipriai skirtis. Taip yra todėl, kad puerai – tai didžiulė arbatos šeima, sujungianti gausybę skirtingų puerų rūšių, gaminamų išskirtinai tik Junanio provincijoje. Puerai išskiriami į dvi kategorijas, viena jų – „žalias“ pueras, kiniškai vadinamas šen, kita – šu pueras, arba tamsusis, brandintas pueras.

Arbatos entuziasto teigimu, Kinijoje suskaičiuojama apie 3000 arbatų rūšių, tačiau daug kas nežino, kad visa arbata gaminama iš to paties augalo, kuris lotyniškai vadinamas Camellia Sinensis, o kai kuriems puerams gaminti arbatos lapeliai renkami ne nuo plantacinių krūmų, o nuo užaugusių medžių, į kuriuos rinkėjams tenka lipti.

„Žmonės net nėra girdėję, kad arbatos medis gali užaugti iki 20–30 metrų aukščio, kad arbatmedis iš tikro ir yra medis, tik kadaise sukultūrintas į krūmus, kad patogiau būtų skinti lapelius. Yra išvestos arbatos medžio rūšys, kurios auginamos Japonijoje, Indijoje, Ceilone, Kenijoje, netgi Rusijoje ir Gruzijoje, kai kuriose kitose Azijos šalyse, dabar arbatmedžių auginimą bandoma prigaivinti JAV, Kalifornijoje“, – pasakoja jis.

Kodėl skiriasi skoniai

Norint atskirti, ar arbata yra gera, reikia ne tik apie ją nusimanyti, bet ir pamatyti „gyvai“, moko D. Pavolis. Geros arbatos lapeliai turi būti sveiki, nesulūžę, be jokių priemaišų, šapelių ar pan. Sausos arbatos lapelių aromatas neturi kelti abejonių, jis turi būti lengvai pajuntamas. Itin svarbu, ar arbata laikoma tinkamai. Arbatos žinovas akcentuoja, kad ji būtinai turi būti izoliuota nuo aplinkos poveikio.

Trečias, bene pats svarbiausias dalykas – arbatos išlaikymo laikas nuo derliaus nuėmimo.

„Kinijoje paprastai šviesiosios arbatos laikomos kokybiškomis iki pusės metų nuo derliaus nuėmimo. Vėliau jos jau gali būti maišomos, aromatizuojamos ir keliauja į masinį vartojimą“, – pasakoja D. Pavolis ir atkreipia dėmesį, kad renkantis kokybišką žaliąją ar baltąją arbatą reikia atkreipti dėmesį į derliaus datą ir rinktis ne senesnes kaip vienerių metų.

Beje, priklausomai nuo derliaus sezono, net ir tas pats gamintojas gali gauti skirtingą produktą. Praėjusiais metais, pasakoja pašnekovas, Kinijoje arbatos regionuose pavasaris buvo pakankamai šaltas, arbatmedžiai buvo net apledėję, gamintojai dėl to labai jaudinosi, bet derlius buvo puikus. Šis pavasaris labai ankstyvas, šiltas, tad netgi tų pačių gamintojų arbatos bus jau kitokios.

„Štai kodėl arbata niekuomet neatsibosta – ji visada skirtinga, – juokiasi D. Pavolis. – Skonį veikia ir daugybė kitų niuansų, pavyzdžiui, užpylę žaliąją arbatą vėsesniu vandeniu pamatysite, kad arbata gali būti dar kitokia.“

Ilgos ceremonijos nereikalingos

Kalbėdamas apie arbatai užpilti tinkamiausią vandenį jis paneigia plačiai paplitusį mitą, neva jokiu būdu negalima visų arbatų užplikyti verdančiu vandeniu.

„Šviesiosios arbatos, t. y. baltoji ir žalioji, išties yra jautrios temperatūrai, todėl ruošiant jas vanduo turi būti atvėsintas. Užpylę verdančiu vandeniu šias arbatas tiesiog sugadintumėte. Yra tam tikrų arbatos rūšių, tokių kaip ulongai, kurias rekomenduojama užpilti beveik verdančiu vandeniu – tuomet arbata geriausiai atskleidžia savo aromatą. Labai karšto vandens „nebijo“ ir puerai“, – atskleidžia D. Pavolis.

Dar vienas mitas, kurį dažnai tenka paneigti, tai, kad kiniškoms arbatoms, kaip dauguma įsivaizduoja, būtinos ilgos ceremonijos. Juk ir patys kinai, kaip juokauja pašnekovas, jau seniai įpratę arbatą gerti per trumpas darbo pertraukėles.

„Kaip aš sakau, ceremonija turi vykti žmogaus viduje, ne išorėje, – sako jis ir trumpai nupasakoja, kaip arbatą paruošti tinkamai: – Pagrindinis kiniškos arbatos paruošimo principas – jos negalima ilgai laikyti užpylus vandeniu. Tai kritinė taisyklė. Ši arbata labai intensyvi, todėl turi būti ruošiama perliejimo būdu. Tam reikalingas nedidelės talpos indas – 100–200 ml talpos arbatinukas arba gaivanis (dubenėlis su dangteliu), o užplikimas trunka nuo 10 iki 30 sekundžių. Ilgiau laikant arbata gali apkarsti, tampa pernelyg sodri, kad ją būtų malonu gerti.“

Priklausomai nuo arbatos rūšies, ją pakartotinai galima užplikyti iki 8–10 kartų, o tokios arbatos kaip puerai gali būti užpilamos net iki 20 kartų. Su kiekvienu užpylimu arbata atsiskleidžia vis labiau, pradžioje juntamas aromatas, vėliau išryškėja skonio elementai.

Paragavę pajaučia... arklį ir seną sandėlį

„Ruošiant arbatą galima eksperimentuoti ir taip išgauti skirtingas skonines savybes. Vis dėlto pirmą kartą paragavus tikrosios arbatos įspūdis gali būti netikėtas. Mums tie skoniai visiškai nepažįstami, mes net negebame jų įvardyti, nes produktų su tokiu skoniu ir aromatu nevartojame. Esu girdėjęs, kad vienam puero skonis priminė arklį, kitam – seną sandėlį, iš kiekvieno patirties išgirsti labai įdomių dalykų“, – juokdamasis pasakoja arbatos gurmanas.

Anot jo, kiniška arbata savo skoniu tokia turtinga, kad netgi žmogui, visą gyvenimą arbatą gėrusiam su cukrumi, jau nekils noro jos pasisaldinti. Beje, šios arbatos nevartojamos ir su maistu – jos geriamos vienos, be jokių užkandžių. Kaip aiškina pašnekovas, gerdamas arbatą jauti didžiulę skonių ir aromatų paletę, tad šalia dar kuo nors užkandžiauti nebereikia.

Negalima nepaminėti ir stipraus kiniškos arbatos efekto. „Žmonės nustemba pajutę, kad arbata taip gali veikti organizmą. Šios arbatos poveikis dvejopas: ji tonizuoja protinę veiklą ir imuninę sistemą, aktyvina mūsų mąstymą, bet kartu atpalaiduoja fizinį kūną – tai labai įdomi būsena.

Be to, jei kavos poveikis trunka 15–20 min., tai arbatos efektas yra daug elegantiškesnis. Ji tonizuoja apie 3–4 valandas. Manęs dažnai klausia, kiek arbatos galima išgerti, ar negalima viršyti su ja gaunamo kofeino dozės. Galiu pasakyti, kad žmogui tiek arbatos išgerti būtų tiesiog neįmanoma, tačiau visada įvertinkite savo organizmo galimybes“, – lygina D. Pavolis.

Supažindina su nauja kultūra

D. Pavolis pasakoja, kad bendrauja su arbatos žinovais ir gamintojais iš Kinijos, taip pavyksta atsirinkti aukščiausios kokybės arbatas ir jomis pasidalinti su kitais. Anksčiau kiniškomis arbatomis jis apdalindavo visus draugus, o dabar su kokybišku produktu stengiasi supažindinti ir daugiau tautiečių.

Metų pradžioje Vilniuje esančiame interjero salone „Bali Wood“ įrengtoje arbatinėje „Cha“ jis organizuoja kiniškos arbatos degustacijas, per kurias stengiasi supažindinti su kiniška arbatos kultūra, rūšių įvairove, moko, kaip tinkamai ją paruošti.

D. Pavolis džiaugiasi, kad nesiimdamas jokių reklaminių triukų sulaukia nemažo susidomėjimo. Ypač domisi keliautojai, kurie jau yra pabuvoję Rytuose, tad ieško tiksliai žinodami, ko nori. Su jais, kaip juokdamasis sako pašnekovas, jau kalbama viena kalba.

„Vietoje mes duodame arbatinuką, arbatos ir karšto vandens – gali gerti tiek, kiek nori, arba tiek, kiek ta arbata „atlaiko“ vandens. Tokiu būdu net galima įvertinti arbatos kokybę – jei arbata išsikvepia jau po poros užpylimų, galima sakyti, kad ji nėra kokybiška“, – pasakoja D. Pavolis.

Arbatinėje siūlomos iš Kinijos atgabentos arbatos kainos priklauso nuo rūšies, o brangiausios puero „blyno“ kaina siekia apie 50 eurų.

Komentarai ()