Apie tai tikrai esate girdėję - po operacijos sveikstantis žmogus vėl patiria skausmus ir paaiškėja, kad jo kūne liko koks chirurginis įrankis ar vatos gabalėlis. Bet ar tai nutinka dažnai? Ir kaip gydytojai stengiasi to išvengti?

Iš tikrųjų, nors apie tai sukurta nemažai juokelių, tai yra rimta problema. Palikti chirurginiai instrumentai gali sutrikdyti įvairių organų veiklą ar pažeisti kokią svarbią kraujagyslę. Tai gali sukelti milžinišką skausmą ar net atimti žmogaus gyvybę. Kita vertus, pasitaiko atvejų, kuomet paliktas smulkus įrankis ar tvarsliava apskritai nesukelia jokių nepatogumų.

Kartais dėl paliktų įrankių žmogus išgirsta neteisingą diagnozę. Pavyzdžiui, jam diagnozuojamas vėžys, tačiau atliekant operaciją paaiškėja, kad jo kūne yra ne auglys, o chirurgo paliktas daiktas. Tos nereikalingos chirurginės procedūros ir stresas tikrai yra vengtini. Tačiau kaip tai nutinka?

Filmai jus apgavo. Juose matomi maži padėklai su keliais įrankiais - spaustukais, plėstuvais, skalpeliais ir taip toliau. Tačiau iš tikrųjų vienoje operacijoje gali būti panaudoti 250-300 įrankių. Priklausomai nuo operacijos tas skaičius gali pasiekti ir visus 600. Įrankiai greitai tampa nešvarūs ir yra keičiami kitais. Be to, žmogaus kūnas yra pakankamai sudėtingas ir specializuoti įrankiai yra tiesiog būtini.

O ką ir kalbėti apie įvairius tvarsčius ir vatą. Tai - vienkartiniai chirurginiai įrankiai, kurių niekas labai įdėmiai ir neskaičiuoja. Baltas vatos tamponas žmogaus kūne greitai tampa raudonu ir lengvai gali būti pražiopsotas.

Ar įrankiai pacientuose paliekami dažnai? Na, o dabar laikykitės už kėdės - niekas nežino. Paliktas chirurginis instrumentas ar vatos gumulėlis yra gydytojų klaida. Ir, kaip teigia JAV veikianti organizacija JCAHO (Joint Commission Accreditation for Healthcare Organization), seselės yra raginamos nepastebėti, kad po operacijos vienas ar kitas daiktas tiesiog dingo. Kodėl? Nes dažniausiai pacientas pasveiksta ir taip niekada nieko nesužino. O be reikalo pranešta problema užtraukia atsakomybę gydytojams ir ligoninei, kuri, jei pacientas kreipsis į teismą, gali virsti ir nemenkais nuostoliais. JCAHO teigia, kad bet kokie apytiksliai skaičiavimai tikriausiai yra per daug optimistiški.

Štai 2003 metais žurnale „Patient Safety Monitor Alert“ skelbta, kad per metus pacientų kūnuose paliekama 1500 įrankių. 2008 metais „Annals of Surgery“ žurnale skelbta, kad klaidos skaičiuojant įrankius ir tvarsliavą įvyksta 12,5 % operacijų. JAV HHS (United States Department of Health and Human Services) teigia, kad tokios klaidos tikimybė yra kažkur tarp 1/100 ir 1/5000.

Tačiau gydytojai visomis išgalėmis stengiasi to išvengti. Visų pirma, stengiamasi, kad visi gydytojai ir seselės būtų maksimaliai susikaupę. Antra, jie visada kalbasi - naudodamas įrankį chirurgas jį pamini žodžiu, kad tai pastebėtų ir kiti žmonės operacinėje. Trečia, įrankiai ir tvarsliava yra kruopščiai skaičiuojami. Ketvirta, kartais pasitelkiamos ir pagalbinės technologijos. Pavyzdžiui, „SmartSponge“ sistema naudoja RFID technologiją, kad suskaičiuotų ir užregistruotų kiekvieną panaudotą kempinėlę ar kitą įrankį.

Minėjome, kad tokios klaidos įvyksta dėl to, kad tų instrumentų labai daug ir jie mėgsta pasislėpti. Tačiau negalima paneigti ir to, kad prie šių klaidų tikrai prisideda ir gydytojų nuovargis. Todėl geras būdas vengti tokių klaidų yra tinkamas darbo ir poilsio režimas.

Komentarai ()