Kaip COVID-19 užsikrečiama pakartotinai? Tokių atvejų kol kas buvo tik 6, bet gal jau verta pradėti jaudintis? ()
Pasaulyje jau yra užfiksuota daugiau nei 40 milijonų COVID-19 atvejų, Lietuvoje – 7521. Atėjus vasarai, naujojo koronaviruso banga buvo atslūgusi, bet dabar susirgimų vėl daugėja, ir net pasitaiko kalbų apie pakartotinį užsikrėtimą. Tad ką žinome apie COVID-19 imunitetą – ir reinfekcijas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iki šiol pasaulyje patvirtinti šeši COVID-19 reinfekcijos atvejai – ir daugybė nepatvirtintų. Nors tai, palyginus su dešimtimis milijonų, yra palygintus maža dalis – ar dėl to neverta jaudintis? Norėdami bent iš dalies išspręsti šį galvosūkį, pirmiausia turime nuspręsti, ką turime omenyje kalbėdami apie imunitetą, sako Mančesterio universiteto biomedicinos mokslų profesorė Sheena Cruickshank.
Kaip veikia imunitetas
Kai užsikrečiama bet kuriuo ligos sukėlėju, mūsų imuninė sistema greitai reaguoja bandydama suvaldyti grėsmę ir sumažinti žalą. Pirmoji mūsų gynybos linija yra imuninės ląstelės, žinomos baltųjų kraujo kūnelių pavadinimu. Šių ląstelių pašalinti grėsmei paprastai nepakanka, tad tada pasireiškia lankstesnis „prisitaikantis“ imuninis atsakas – mūsų limfocitai.
Limfocitai yra dviejų pagrindinių rūšių: B limfocitai, kurie gamina antikūnus, ir T limfocitai, kurie tiesiogiai naikina įsibrovusius mikrobus (ir, beje, vėžines ląsteles).
Kadangi antikūnai kraujyje yra lengvai išmatuojami, jie dažnai naudojami norint parodyti gerą adaptacinį imuninį atsaką. Tačiau laikui bėgant, antikūnų kiekis kraujyje mažėja – tačiau tai nebūtinai reiškia, kad apsauga prarandama. Mes pasiliekame kai kuriuos limfocitus, kurie žino, kaip kovoti su grėsme – vadinamąsias atminties ląsteles. Atminties ląstelės yra itin ilgaamžės ir jos patruliuoja mūsų kūne, pasirengusios atsiradus reikalui pradėti veikti ir vėl.
Vakcinų veikimo principas – būtent tokių atminties ląstelių sukūrimas be rizikos susidurti su potencialiai mirtina infekcija. Idealiame pasaulyje imunitetą sukurti būtų gana lengva – bet ne viskas visada yra taip paprasta.
Nors mūsų imuninė sistema išsivystė taip, kad susidorotų su daugybe patogenų, mikrobai taip pat vystosi taip, kad pasislėptų nuo imuninės sistemos. Šios ginklavimosi varžybos reiškia, kad su kai kuriais ligos sukėlėjais – tokiais kaip maliarija ar ŽIV – kovoti yra labai sunku.
Infekcijos, persikėlusios į žmogų nuo gyvūnų – zoonotinės ligos – taip pat kelia sunkumų mūsų imuninei sistemai, nes dažniausiai jos būna visiškai naujos. Viruso SARS-CoV-2 sukeliama COVID-19 yra būtent tokia zoonotinė liga, kilusi iš, manoma, šikšnosparnių.
COVID-19 sukelia betakoronavirusas. Tarp žmonių jau yra paplitę keli betakoronavirusai – jie yra dažna peršalimo priežastis. Imunitetas po šių peršalimą sukeliančių virusų nėra toks tvirtas, tačiau atsparumas rimtesniems priešams – tokiems kaip SARS ir MERS (dar vieni žmogui pavojingi koronavirusai) – yra patvaresnis.
Lig šiol turimi duomenys rodo, kad SARS-CoV-2 antikūnus galima aptikti praėjus ir trims mėnesiams po infekcijos – nors kaip ir SARS bei MERS atvejais, antikūnų laikui bėgant palaipsniui mažėja.
Žinoma, antikūnų kiekis nėra vienintelis imuniteto požymis, tai mums nieko nepasako apie T limfocitus ar mūsų atminties ląsteles. COVID-19 sukeliantis virusas yra struktūriškai panašus į SARS, todėl galbūt galime būti optimistiškesni dėl patvaresnio imuniteto – bet tai parodys laikas. Taigi, kodėl tada turėtume nerimauti dėl pranešimų apie pakartotinius užkrėtimus COVID-19?
Kiek turėtume jaudintis?
Kelios pakartotinų užsikrėtimų atvejų ataskaitos nebūtinai reiškia, kad imunitetas neatsiranda. Kai kurios ataskaitos gali būti susijusios su testavimų problemomis, nes „virusą“ galima aptikti tiek po užsikrėtimo, tiek ir pasveikus. Tyrimais ieškoma virusinės RNR (viruso genetinės medžiagos), o virusinė RNR, kuri savaime negali sukelti infekcijos, gali išlikti žmogaus organizme net ir žmogui pasveikus.
Ir atvirkščiai – klaidingai neigiami rezultatai būna tada, kai teste naudojamame mėginyje nėra pakankamai virusinės medžiagos, kad ją būtų galima aptikti – pavyzdžiui, dėl to, kad viruso organizme yra labai mažai. Tokie akivaizdūs neigiami rezultatai gali būti susiję su atvejais, kai tarp pirmosios ir antrosios reinfekcijos būna trumpas laiko tarpas. Todėl labai svarbu naudoti papildomas priemones – tokias kaip virusų sekvenavimas (sekoskaita) ir imuninių rodiklių sekimas.
Reinfekcija, net ir esant imunitetui, gali įvykti – tačiau įprastai tai būtų lengvesnė ar besimptomė ligos forma, nes imuninis atsakas apsaugo nuo paties blogiausio viruso poveikio. Tokį teiginį patvirtina ir tai, kad daugumoje patikrintų reinfekcijos atvejų nebuvo užfiksuota ligos simptomų arba jie buvo lengvi. Tačiau vienas naujausių patvirtintų reinfekcijos atvejų, apie kurį rašė ir Lrytas.lt, įvykęs praėjus vos 48 dienoms po pradinės infekcijos, iš tikrųjų turėjo sunkesnį atsaką į pakartotinę infekciją.
Kas gali lemti sunkesnius simptomus antrą kartą? Viena iš galimybių yra ta, kad pacientui pirmą kartą nesusikūrė tvirtas adaptacinis imuninis atsakas, ir kad kovą su pradine infekcija daugiausia nulėmė įgimtas imuninis atsakas (pirmoji gynybos linija). Vienas iš būdų tai nustatyti būtų antikūnų atsako įvertinimas, nes aptiktas antikūno tipas gali informuoti apie infekcijos laiką. Tačiau, deja, pirmąjį kartą užsikrėtus paciento antikūnų rezultatai nebuvo analizuojami.
Kitas galimas paaiškinimas – infekcijas sukėlė skirtingi viruso štamai, ir tai turėjo įtakos imunitetui. Daugeliui virusų būdingi struktūriniai panašumai, todėl imuniniai atsakai į vieną virusą gali apsaugoti nuo panašaus viruso. Šis variantas siūlomas atsižvelgiant į simptomų trūkumą mažų vaikų atvejais, kurie dažnai serga peršalimo ligomis, sukeliamomis betakoronavirusų.
Tačiau neseniai atliktas tyrimas (kuris dar nėra recenzuotas), parodė, kad apsauga nuo peršalimą sukeliančių koronavirusų neapsaugojo nuo COVID-19. Tiesą sakant, antikūnai, atpažįstantys panašius virusus, gali būti pavojingi – pasitaiko, kad antikūnai ne susilpnina, bet sustiprina virusinę ląstelių infekciją ir gali sukelti gyvybei pavojingas pasekmes.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad antikūnai yra tik vienas imuniteto rodiklis, ir šiais atvejais neturime duomenų nei apie T limfocitus, nei apie atminties ląsteles. Šie atvejai pabrėžia būtinybę taikyti standartizuotus metodus, kad mokslininkai susirinktų būtiną informaciją ir kad būtų galima tiksliai įvertinti pakartotinės infekcijos grėsmę.
Mokslininkai vis dar aiškinasi imuninį atsaką į COVID-19, ir kiekvienas naujas duomenų elementas padeda jiems išnarplioti nedidelę šio milžiniško galvosūkio dalį. Mūsų imuninė sistema yra galingas sąjungininkas kovojant su infekcija, ir tik ją perpratę galime tikėtis nugalėti COVID-19.
Parengta pagal Sheena Cruickshank straipsnį „Coronavirus reinfection cases: what we know so far – and the vital missing clues“ publikuotą „The Conversation“.
