Batano mirties žygis buvo siaubingas įvykis, per kurį žuvo 20 000 karo belaisvių. Papasakosime daugiau apie šį vieną kraupiausių karo epizodų.

Batano mirties žygis (Bataan Death March) buvo žiaurumas, kurį Japonijos imperatoriškoji armija įvykdė prieš sąjungininkų karo belaisvius Filipinų Sandraugoje (tuomet priklausiusioje JAV) nuo 1942 m. balandžio 9 d. iki balandžio 15 d.

Po Japonijos invazijos į Filipinus 1941 m. gruodžio 8 d. – kitą dieną po netikėtos atakos prieš Pearl Harborą, Havajuose – amerikiečių ir filipiniečių gynėjai, sukūrę U.S.A.F.F.E. arba Jungtinių Valstijų ginkluotąsias pajėgas Tolimuosiuose Rytuose, kovėsi Batano pusiasalyje tris mėnesius, tačiau pirmąją balandžio savaitę pasidavė.

Beveik 80 000 karo belaisvių pateko į nelaisvę ir buvo priversti keliauti pėsčiomis iš Batano pusiasalio, esančio į šiaurės vakarus nuo Filipinų sostinės Manilos, į internuotųjų stovyklas Luzono lygumose, esančiose už maždaug 100 kilometrų. Apskaičiuota, kad Batano mirties žygyje nuo ligų, bado ir smurto žuvo net 20 000 žmonių.

Batano mūšis

Po Japonijos invazijos į Filipinus 1941 m. gruodžio 8 d., U.S.A.F.F.E. buvo greitai priblokštos japonų karo mašinos.

Popieriuje sąjungininkų pajėgos regione buvo įspūdinga užjūrio armija, kurią apmokė ir vadovavo amerikiečiai, aprūpinta lėktuvais, haubicomis, laivais ir tankais. Tūkstančiai filipiniečių šauktinių reiškė, kad yra pakankamai darbo jėgos ir išteklių, kad pavyktų įveikti plataus masto Japonijos invaziją.

Realybėje, japonai greitai pasiekė oro pranašumą virš didžiosios dalies Luzono – didelės šiaurinės Filipinų salyno salos. Prieš Kūčias japonai išlaipino savo kariuomenę keliose vietose, susidūrę su minimaliu pasipriešinimu.

Kruopščiai parengti planai sustabdyti japonus pasirodė neįgyvendinami, tačiau JAV pareigūnai klaidingai patikino savo karius, kad pagalba netrukus atvyks. Jau gruodžio 9 d. karinio jūrų laivyno vilkstinę, plaukiančią į Manilą, Karo departamentas nukreipė į Havajus, o vėliau į Brisbeną, Australiją. Jokių kitų pastangų Filipinams aprūpinti nebuvo imtasi.

Iš paskutiniųjų bandydamas atsispirti priešui, U.S.A.F.F.E. vadas generolas Douglas MacArthuras įsakė pradėti karo planą „Orange“ arba WPO-3 – laipsnišką traukimąsi į Batano pusiasalį, kuris saugojo įplaukimą į Manilos įlanką.

Gruodžio 26 d. Filipinų prezidentas Manuelis L. Quezonas sostinę Manilą paskelbė „atviru miestu“, vadovaudamasis MacArthuro patarimu „apsaugoti metropolinę zoną nuo galimų niokojančių atakų“.

Japonijos 14-oji armija, vadovaujama generolo leitenanto Masaharu Hommos, sumušė sąjungininkus Luzono lygumose ir užėmė Manilą. 1942 m. sausio pradžioje 14-oji armija sutelkė savo pastangas į Bataną, kur dabar buvo įstrigę net 80 000 sąjungininkų karių. Sąjungininkų planas buvo ištverti, kol atvyks žadėtas pastiprinimas iš Australijos ir Havajų.

Batano žemė buvo padalinta į du sektorius, kurių kiekvienas priklausė korpuso dydžio formacijai. Generolas Edwardas P. Kingas organizuodavo gynybos sluoksnius, kurie atmušdavo japonų atakas sausumoje ir jūroje iki 1942 m. kovo mėn.

Kova dėl Batano buvo karti, bet bergždžia, nors ji įkvėpė sąjungininkų propagandą apie „kovojantį niekšą“ (Battling Bastard) – titulą, kurį amerikiečių kariai priėmė po to, kai kovo 11 d. generolas MacArthuras pabėgo iš Filipinų.

„Sąjungininkų kariai Batano pusiasalyje kentėjo ne tik nuo nuovargio ir ligų, bet ir nuo apleistumo jausmo“, – rašė JAV armijos istorikas Stephenas Bye.

Galiausiai mėsos konservų ir sulčių, vėliau amunicijos ir vaistų atsargos stipriai sumažėjo. Dėl nešvaraus geriamojo vandens tarp amerikiečių išplito atogrąžų dizenterija, kuri niokojo vidurius.

Balandžio 3 d. Japonijos armija, sustiprinta naujomis divizijomis iš žemyninės Kinijos, Nyderlandų Rytų Indijos ir Malajos, pradėjo ataką oru ir sausuma. Prasidėjus bombardavimui, kilo gaisrai, kurie taip išgąsdino filipiniečius, kad visas Batano frontas sugriuvo.

Po kelių dienų generolas Kingas susitiko su japonais ir nustatė pasidavimo sąlygas. Jo vadovaujami vyrai ir moterys neturėjo pakankamai didelių laivų, kad galėtų pabėgti iš Batano jūra. Nors keli tūkstančiai, tarp jų ir daug išsekusių slaugių, pasiekė netoliese esančią Korregido tvirtovę, kurioje vis dar buvo generolo Wainwrighto būstinė. Tuo metu generolas MacArthuras ir personalas buvo išvykę.

1942 m. sausio–balandžio mėn. japonai artilerija ir oro antskrydžiais apgulė Korregido tvirtovę, palikdami salą visiškai sugriautą.

Tuo tarpu Batane sąjungininkų kariuomenė sunaikino savo sunkiuosius ginklus, kad neleistų priešui jų paimti. Pavargę ir besiblaškantys kareiviai užkimšo kelią, o sunkvežimiai, autobusai, džipai ir apdaužyti sedanai, kuriais vežė daug moterų, sugedo arba įstrigo eisme.

Mirties žygis prasideda

Kai amerikiečiai ir filipiniečiai sudėjo savo ginklus, jų pagrobėjai priekaištavo jiems už pasidavimą. Įsiautėję militaristai, užėmę Japoniją, įskiepijo savo kareiviams panieką pralaimėjusiems ir neapykantą kitoms rasėms, įskaitant baltąją rasę. Tai paaiškino japonų panieką ir netinkamą elgesį su sąjungininkų karo belaisviais.

Balandžio 7 dieną U.S.A.F.F.E. liekanos susirinko Batano pusiasalio snaudžiančių ugnikalnių papėdėse. Japonai laisvai judėjo rinkdami pasidavusius. Oficialus pokario karo belaisvių skaičius Luzone 1942 m. rodo, kad amerikiečių skaičius buvo nuo 10 000 iki 12 000, o filipiniečių – nuo 60 000 iki 70 000.

Remiantis oficialia JAV kariuomenės istorija, bendras Batano mirties žygio aukų skaičius yra 11 000, dauguma jų yra filipiniečiai. Amerikiečių žuvusiųjų skaičius svyruoja nuo maždaug 1000 iki 5000.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()