Giliai atogrąžų miškuose, daugiau nei 1000 km į šiaurę nuo Kongo Demokratinės Respublikos sostinės Kinšasos, yra nykstantis Gbadolito miestas, kuriame gyvena beveik du šimtai tūkstančių žmonių.

Prieš penkiasdešimt metų Gbadolitas buvo nedidelis kaimas su molinių plytų namais, kuriuose gyveno 1500 žmonių. Jis net nebuvo pažymėtas žemėlapiuose, kol prezidentu tapo Mobutu Sese Seko. Per dešimtmetį Gbadolitas tapo didžiuliu miestu su oro uostu, penkių žvaigždučių viešbučiais, prekybos centrais, ligoninėmis su aukštųjų technologijų įranga ir milžiniškais Mobutu rūmais. Visi jie šiandien yra griuvėsiuose, kuriuos prarijo džiunglės.

Kongo Demokratinės Respublikos (tuo metu vadinta Zairu) despotiškas valdovas Mobutu Sese Seko 1965 m. uzurpavo valdžią per nekruviną karinį perversmą ir įsitvirtino kaip šalies karinis diktatorius. Per tris dešimtmečius trukusį totalitarinį režimą Mobutu susikrovė didžiulius asmeninius turtus, naudodamasis išnaudojimu ir korupcija, ir sustiprino šalies valdymą ekonominės ir politinės globos sistema, dėl kurios jis tapo JAV numylėtiniu.

Pasinaudodamas Šaltojo karo tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos įtampomis, jis sulaukė didelės Vakarų paramos ir jų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas, kuris buvo pasirengęs finansuoti diktatoriaus režimą nepaisant plačiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimų ir nekontroliuojamos infliacijos, į kurią šalis vis labiau grimzdo.

Korupcijos lygis buvo tiesiog pribloškiantis. Konservatyviausiais skaičiavimais, Mobutu pavogė iš savo šalies iždo 5 milijardus dolerių, tačiau kai kurie šaltiniai teigia, kad šis skaičius siekia net 15 milijardų dolerių.

Jam priklausė prabangūs dvarai visame pasaulyje, jis mėgo keliauti ilgų atostogų ir prabangias apsipirkimo keliones į tokias vietas kaip „Disneyworld“ (JAV, Florida) ar Paryžius su daugybe giminaičių ir dvariškių specialiai užsakytais „Boeing 747“ ir „Concorde“ lėktuvais.

Tarp jo nuosavybių buvo XVI a. pilis Ispanijoje, 32 kambarių rūmai Šveicarijoje, rezidencijos Paryžiuje ir Prancūzijos Rivjeroje bei Belgijoje, Italijoje, Dramblio Kaulo Krante ir Portugalijoje. Tačiau puikus jo pertekliaus pavyzdys buvo pačiame Zaire – Gbadolite.

Vakarų numylėtinis Mobutu Sese Seko

Mobutu Sese Seko Kuku Ngbendu Wa Za ​​​​Banga (gimė kaip Joseph-Désiré Mobutu; 1930 m. spalio 14 d. – 1997 m. rugsėjo 7 d.) Kongo politikas ir karininkas, Zairo prezidentas.

Kongo krizės metu Mobutu, eidamas armijos štabo viršininko pareigas ir remiamas Belgijos bei JAV, nuvertė 1960 m. demokratiškai išrinktą Patrice Lumumbos kairiųjų nacionalistų vyriausybę. Mobutu paskyrė vyriausybę, kuri 1961 m. nuteisė Lumumbą mirties bausme, ir toliau vadovavo šalies ginkluotosioms pajėgoms, kol per antrąjį perversmą 1965 m. perėmė valdžią.

Siekdamas sustiprinti savo valdžią, 1967 m. jis įkūrė Revoliucijos liaudies judėjimą kaip vienintelę legalią politinę partiją, 1971 m. pakeitė Kongo pavadinimą į Zairą, o 1972 m. savo vardą pakeitė į Mobutu Sese Seko.

Mobutu teigė, kad jo politinė ideologija buvo „nei į kairę, nei į dešinę, nei į centrą“, nors jis sukūrė režimą, kuris buvo intensyviai autokratinis net pagal to meto Afrikos standartus.

Jis bandė išvalyti šalį nuo visos kolonijinės kultūrinės įtakos per savo „nacionalinio autentiškumo“ programą, žinomą kaip „Authenticité“.

Mobutu sulaukė didelės paramos (karinės, diplomatinės ir ekonominės) iš JAV, Prancūzijos ir Belgijos, kurios tikėjo, kad jis yra stiprus komunizmo priešininkas frankofoniškoje Afrikoje.

Jis taip pat užmezgė glaudžius ryšius su apartheido Pietų Afrikos, Izraelio vyriausybėmis ir Graikijos karine chunta. Nuo 1972 m. jį taip pat palaikė Kinijos vadovas Mao Zedongas, daugiausia dėl jo antisovietinės pozicijos, bet taip pat dėl ​​Mao bandymų sukurti jo vadovaujamą Afro-Azijos tautų bloką.

1990 m. dėl ekonominio situacijos pablogėjimo ir neramumų Mobutu sutiko pasidalyti valdžią su opozicijos lyderiais, tačiau jis pasinaudojo kariuomene, kad sutrukdytų pokyčiams. Pirmojo Kongo karo metu, 1997 m. Laurent-Désiré Kabila vadovaujamos sukilėlių pajėgos užėmė šalį ir privertė Mobutu pabėgti į tremtį. Jau sirgdamas pažengusiu prostatos vėžiu, jis po trijų mėnesių mirė Maroke.

„Authenticité“

„Authenticité“ buvo oficiali valstybinė Mobutu Sese Seko režimo ideologija, kilusi septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje, iš pradžių Kongo Demokratinėje Respublikoje, vėliau pervadintoje Zairu.

Autentiškumo kampanija buvo pastangos išlaisvinti šalį nuo įsisenėjusių kolonializmo likučių ir besitęsiančios Vakarų kultūros įtakos bei sukurti labiau centralizuotą ir išskirtinę tautinę tapatybę.

Įgyvendinta politika apėmė daugybę valstybės ir privataus gyvenimo pakeitimų, įskaitant Kongo ir jo miestų pervadinimą, taip pat įpareigojimą zairiečiams atsisakyti savo krikščioniškų vardų, į labiau „autentiškesnius“ vardus. Be to, buvo uždrausti vakarietiško stiliaus drabužiai ir pakeisti Mao Zedongo stiliaus tunika. Ši politika pradėjo blėsti XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o iki 1990 m. jos beveik atsisakyta.

Plačiausiai žinomas autentiškumo rezultatas buvo 1971 m. valstybės pervadinimas iš Kongo Demokratinės Respublikos į Zairo Respubliką. Atitinkamai sostinė iš Leopoldvilio (pavadinto Belgijos karaliaus Leopoldo II vardu) tapo Kinšasa.

Mobutu net tik pervadino šalį, bet ir Kongo upę ir nacionalinę valiutą (iš franko), kurios taip pat tapo Zairu. Diktatorius pavadino juos „Les Trois Z – Notre Pays, Notre Fleuve, Notre Monnaie“ („Trys Z: mūsų šalis, mūsų upė, mūsų pinigai“).

„Versalis džiuglėse“

Atokus Gbadolite kaimas, esantis pasienyje su Centrinės Afrikos Respublika, buvo paverstas prabangiu miesteliu, dažnai pravardžiuojamu „Versaliu džiuglėse“.

Čia Mobutu pastatė tris didelius marmuru dengtus rūmus, 100 kambarių motelį, kurį valdė Mobutu šeima, oro uostą su plačiu kilimo ir tūpimo taku, pakankamai ilgu, kad tilptų „Concorde“, taip pat branduolinį bunkerį, kuriame tilpo daugiau nei 500 žmonių. Bunkeris buvo sujungtas su Ubangio upe slaptu tuneliu, leidžiančiu patekti į karinį uostą N'dangi kaime.

Ryšio stotis, aprūpinta palydovine antena, teikė spalvotos televizijos ir telefono paslaugas. Sveikatos priežiūros paslaugas teikė vokiečių valdoma ligoninė, o komplekse netgi buvo „Coca-Cola“ išpilstymo gamykla.

Gbadolite taip pat buvo įsikūręs „College Presidentiel“, aukštoji mokykla, garsėjanti savo akademiniu meistriškumu ir kurią administravo jėzuitai. Šioje mokykloje buvo chemijos laboratorija, fizikos laboratorija, kompiuterių laboratorija, olimpinių žaidimų patalpos. Miestelis garsėjo ir „Chapelle Marie la Misericorde“ – prabangia bažnyčia, kurioje Mobutu palaidojo savo pirmąją žmoną Mamą Mobutu.

Tęsinys kitame puslapyje:

Štai kaip vieną iš prabangių Mobutu rezidencijų aprašo „The Guardian“ žurnalistas Davidas Smithas:

„Jo privatūs rūmai pilni paveikslų, skulptūrų, vitražų, Liudviko XIV laikų baldų, marmuro iš Italijos. Du baseinai, apsupti garsiakalbių, grojančių jo mylimą grigališkąjį choralą ar klasikinę muziką. Rūmuose buvo surengta daugybė linksmų naktinių vakarėlių su šampanu, lašiša ir kitu maistu, kurį ant judančių konvejerių juostų patiekė Kongo ir Europos virėjai“.

Mobutu savo privačioje rezidencijoje priėmė daugybę tarptautinių garbingų asmenų, įskaitant popiežių Joną Paulių II, Belgijos karalių, Prancūzijos prezidentą Valéry Giscardą d'Estaingą, JT generalinį sekretorių Boutrosą Boutrosą Ghali, pasiskelbusį Centrinės Afrikos Respublikos imperatorių Jeaną-Bédel Bokassa, naftos baroną Davidą Rockefellerį, CŽA direktorių Williamą Casey ir kt.

Mobutu ir rūmų pabaiga

Visą Šaltojo karo laikotarpį Mobutu padėjo išlaikyti Sovietų Sąjungą atokiau nuo pasakiškų Afrikos gamtos turtų. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui ir iširus Sovietų Sąjungai, JAV ir Vakarų valstybės nebenorėjo finansuoti Mobutu. Vietoj to, jie pradėjo spausti Mobutu demokratizuoti režimą. JAV prezidento Bušo vyresniojo administracija net atsisakė jam išduoti vizą, kai jis norėjo apsilankyti Vašingtone.

Pranešama, kad Mobutu apgailestavo: „Aš esu paskutinė Šaltojo karo auka, JAV nebereikalingas. Pamoka ta, kad mano parama Amerikos politikai nieko nereiškia“.

1996 m., sirgdamas vėžiu, Mobutu išvyko gydytis į Šveicariją. Tuo pasinaudoję, sukilėliai paėmė ginklus ir, padedami kaimyninių valstybių, daugiausiai Ruandos, nuvertė Mobutu. Jo kariuomenė beveik nesipriešino. Mobutu pabėgo iš savo šalies į Togą, o paskui į Maroką, kur mirė sulaukęs 66 metų.

Mobutu rūmus Gbadolite sukilėliai visiškai nusiaubė. Jie daužė baldus, nuplėšė šilkines užuolaidas ir vogė viską, kas buvo vertinga. Daugelis konstrukcijų dabar net neturi stogo. „Coca-Cola“ išpilstymo gamykla, kuri kažkada suteikė darbo 7 000 žmonių, buvo uždaryta ir buvo paversta JT logistikos baze. Niekada nebaigtas Vandens ministerijos pastatas tapo improvizuota mokykla.

Gbadolitas dabar yra savo buvusio savęs šešėlis. „Džiunglės atsiėmė žemę. Romėniško stiliaus kolonos dabar kyšo virš medžių viršūnių, didžiules dekoratyvines vazas, apsivynioję vynmedžiai, o daugiapakopiai baseinai apaugę žaliais dumbliais“, – pastebėjo dokumentinių filmų kūrėjas Robinas Barnwellas.

Penkių žvaigždučių motelis Nzekele dabar yra apleistas, bet vis dar atviras verslui. Tuščiame kino teatre išplėštos sėdynės ir likusios skylės ten, kur anksčiau buvo projektorius. Oro uostas iš esmės neveikia, o per savaitę atskrenda tik du ar trys maži Jungtinių Tautų orlaiviai.

Mobutu vis dar turi rėmėjų. Jo apgriuvusiais namais rūpinasi saujelė ištikimų žmonių, kurie už pinigus noriai rengia ekskursijas lankytojams.

„Aš rūpinuosi šia vieta, nes ji yra mūsų pačių. Nors Mobutu mirė, jis tai paliko mums“, – pasakojo vienas iš ištikimų prižiūrėtojų.

Francois Kosia Ngama, kurio močiutė mokė Mobutu motiną, prisimena Gbadolite praeities šlovės laikus, kai rūmuose dirbo 700–800 vairuotojų, virėjų, tarnų ir kito personalo bei daugiau nei 300 kareivių. „Kai čia atvykdavau, jaučiausi rojuje. Tai buvo nuostabu. Kiekvienas valgydavo pagal savo skonį“, – „The Guardian“ sakė jis.

„Žmonės buvo neturtingi, bet tuo metu mes to negalėjome matyti“, - tęsė Ngama. „Manėme, kad visiems viskas gerai. Kariuomenė buvo organizuota ir gerai apmokama. Buvo drabužių iš Nyderlandų, o moterys turėjo pinigų jiems nusipirkti. Švietimo srityje mokytojai gavo gerus atlyginimus ir negalėjo per daug skųstis. Dauguma mokytojų turėjo savo transporto priemones, bet dabar taip nėra“.

Elias Mulungula, buvęs ministras ir atsidavęs Mobutu bendražygis, sakė: „Prezidentas Mobutu buvo teigiamas, o ne neigiamas diktatorius. Jis žinojo, kokius metodus naudoti, kad išsaugotų savo žmonių vienybę, saugumą ir taiką. Mobutu režimo sąlygomis galėjote jaustis kaip namie bet kurioje Kongo vietoje. Nėra laisvės be saugumo. Jis suprato, ko žmonėms tuo metu reikėjo“.

Net Mobutu priešai sutinka, kad Mobutu buvo naudingesnis nei kai kurie jo įpėdiniai. „Su Mobutu turėjome valstybę, bet jis buvo diktatorius. Šiandien mes neturime valstybės – tai džiunglės“, – sakė 45 kartus Mobutu režimo suimtas Josephas Olenghankoy'us.

Taip pat daugelis apgailestauja dėl beprotiško Gbadolito sunaikinimo. Opozicinės partijos „Sąjunga ir solidarumas“ prezidentas Olenghankoy išreiškė liūdesį dėl Gbadolito nuosmukio:

„Mobutu nebėra, bet visi šie dalykai turėtų likti valstybės nuosavybe. Šios šalies klaida ta, kad ji viską sunaikino ir išplėšė. Ji tai darė norėdama ištrinti Mobutu atminimą, tačiau istorija turėtų būti išsaugota. Istorija gali būti teigiama arba neigiama, bet ji lieka mūsų istorija ir turėtume perduoti ją iš kartos į kartą“.

Komentarai ()