[Išsami tema] Pamirštas Vakarų Europos diktatorius – kas buvo Salazaras, kurio fašistinė diktatūra truko 40 metų: nepasitikėjo Hitleriu (Foto) ()
Kai kalbame apie XX amžiaus Europos diktatūras, išvardinti Hitlerį, Musolinį ir Staliną jau beveik tapo kliše. Tačiau Vakarų Europa išvydo kitą diktatūrą, kuri, nors ir neturėjo tokio poveikio kaip kitos trys, iš esmės paveikė šalies evoliuciją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gimęs 1889 m. Portugalijos kaime gana turtingoje šeimoje, jaunasis Salazaras lankė katalikų seminariją ir planavo prisijungti prie dvasininkų, tačiau persigalvojo ir Koimbros universitete studijavo teisę. Jo įsitraukimas į politiką gimė iš koncepcijų, stipriai persmelktų katalikybės, Pirmosios Portugalijos Respublikos (1910–1926) propaguojamos antiklerikalinės srovės kontekste. Jis oficialiai įsitraukė į politiką XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, tačiau iš pradžių daugiau atsidėjo teisės profesoriaus karjerai.
„Geresnis“ diktatorius?
António de Oliveira Salazaras buvo Portugalijos ministras pirmininkas 1932–1968 m. Jis yra „Naujosios valstybės“ (Estado Novo) – autoritarinio dešiniojo režimo, valdžiusio šalį iki 1974 m., įkūrėjas. Režimas priešinosi ne tik komunizmui ir socializmui, bet ir liberalizmui. „Naujoji valstybė“ rėmėsi konservatyviais, nacionalistiniais ir, galiausiai, dvasininiais principais. Salazaras iš Portugalijos turėjo sukurti imperiją, kuri būtų tikras civilizacijos ir stabilumo šaltinis Afrikoje ir Azijoje.
Po 1926 m. perversmo, kuris užbaigė Pirmąją Portugalijos respubliką, jis tapo finansų ministru režimo, vadinamo Ditadura Nacional (Nacionaline diktatūra), kurį 1928 m. inicijavo prezidentas Carmona, metu.
1932 m. Salazaras tapo ministru pirmininku ir įgavo sąžiningo ir labai efektyvus ministro įvaizdį. Jį palaikė ir prezidentas, ir daugelis politinių frakcijų, iš kurių jam ištikimiausi buvo katalikai konservatoriai.
„Naujoji valstybė“
Pats naujojo režimo pavadinimui pasirinktas terminas reiškia pagrindinius XX amžiaus totalitarinių ideologijų principus. Kaip ir fašizmas, nacizmas ar komunizmas, Salazaro samprata buvo paremta visiškų pokyčių, naujos valstybės kūrimo ir, netiesiogiai, naujo žmogaus idėja, siekiant skatinti absoliučiomis laikomų vertybių sampratą.
1933 m. Salazaras pristatė naują konstituciją, kuri suteikė jam daug platesnes galias, leidžiančias sukurti autoritarinį ir antiparlamentinį režimą. Nors ir dešinysis, jo režimas skiriasi nuo vokiečių ar italų fasištinių diktatūrų.
Labai svarbią vietą teorijoje, kuria buvo paremta „Naujoji valstybė“, užėmė Salazaro katalikiškasis tradicionalizmas. Jis tikėjo, kad norint apginti šalies religines ir kaimo vertybes, reikia kontroliuoti šalies ekonomikos modernizaciją.
Viena iš daugelio kritikos strėlių jo režimui yra tai, kad jis neskyrė jokio dėmesio švietimui. Tuo metu Portugalija buvo šalis su labai žemu raštingumo lygiu, o vyriausybė ėmėsi per mažai žingsnių, kad jį pagerintų.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kaip ir bet kuriame autoritariniame režime, svarbų vaidmenį atliko slaptoji policija, vadinama PVDE (Polícia de Vigilância e de Defesa do Estado). Įkurta 1933 m. pagal Vokietijos gestapo pavyzdį, vėliau tapusi PIDE (Polícia Internacional) ji tapo pagrindinė jėga, kuri susidorodavo su opozicija (komunistai, žmonės, dalyvaujantys Afrikos kolonijų išsivadavimo judėjimuose ir kt.).
Santykiai su Europa
Nepaisant panašumų su Trečiuoju Reichu, iš kurių didžiausias buvo panieka komunizmui, Portugalijos santykiai su Vokietija susilpnėjo. Tiek Salazaras, tiek portugalų visuomenė nepasitikėjo Hitleriu. Karo metu šalis išliko neutrali, tačiau remdamasi senu aljansu su Anglija, buvo priversta teikti pagalbą Britanijai, todėl leido sąjungininkams Azorų salose įkurti karines bazes.
Po karo Salazaro Portugalija 1949 m. buvo pakviesta pasirašyti Vašingtono sutartį, kuria buvo įkurta NATO – Portugalija buvo vienintelė NATO narė steigėja, turinti nedemokratinį režimą. Tai paaiškinama strateginiais NATO interesais, kuriems reikėjo Azorų salų, esančių Portugalijos žinioje.
Salazaro režimui užjūrio imperija buvo neatsiejama nacionalinės tapatybės dalis, taigi ir stipri opozicija dekolonizacijai. Šis nelankstumas sukėlė jam daug kritikos iš Vakarų šalių ir buvo vienas pagrindinių Naujosios valstybės sistemos įtrūkimų.
Tačiau Salazaro pasitraukimas iš valdžios 1968 m. ir mirtis po dviejų metų nenutraukė jo režimo, kuris tęsėsi iki 1974 m., vadovaujant Marcelo Caetano, vienam ištikimiausių jo mokinių. Tačiau stiprus tarptautinis spaudimas ir vidinis nestabilumas privedė prie „Naujosios valstybės“ žlugimo, kuris baigėsi tuo, kas tapo žinoma kaip „gvazdikų revoliucija“.
Po režimo žlugimo išsivadavo ir Portugalijos kolonijos Afrikoje, kariavusios išsivadavimo karus – Angola, Mozambikas, Bisau Gvinėja ir kt.
