Hitlerio sukurtas 5200 km ilgio monstras – kas buvo legendinė Atlanto siena, turėjusi apsaugoti visą Trečiąjį Reichą (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Geriausias Hitlerio generolas nebuvo sužavėtas
Gynybos sistemų statybą pirmasis prižiūrėjo feldmaršalas Karlas Gerdas von Rundstedtas, 69 metų karjeros karys, išgarsėjęs 1940 m., su Vermachto pajėgomis apėjęs Prancūzijos Maginot liniją. Šis manevras galiausiai privedė prie Prancūzijos žlugimo. Ironiška, bet dabar jis vadovaus statant dar masyvesnę fiksuotų įtvirtinimų seriją.
1943 m. pabaigoje feldmaršalas Erwinas Rommelis pirmą kartą apžiūrėjo Atlanto sieną, jis manė, kad statybos yra milžiniškas farsas. Garsusis „Dykumos lapinas“ Hitlerio gynybos strategiją apibūdino kaip kažką iš Wolkenkuckucksheim arba „pasakų šalis“.
Sustiprinta Atlanto siena
1943 m. pabaigoje Hitleris atleido Rundstedtą ir nurodė feldmaršalui Erwinui Rommeliui toliau stiprinti Atlanto sieną. Rommelis manė, kad įsiveržusią priešo jėgą reikia sunaikinti dar jūroje. Jei to nepavyko padaryti, invazija bet kuriuo atveju turėtų būti atremta paplūdimyje.
German Generalfeldmarschall Rommel inspecting the Atlantic Wall near Fécamp, Normandy, January 1944. #WW2 pic.twitter.com/Ix0fmL7FNI
— WWII Pictures (@WWIIpix) March 4, 2020
Štai kodėl 1944 m. pradžioje jis užliejo įvairias kliūtis potvynio linijoje, žemas vietoves, pastatė minų laukus, molines sienas, apkasus ir prieštankinius griovius. Siena taip pat turėjo daugybę nuožulnių stulpų, sujungtų plieninėmis vielomis ir užminuotų, pastatytų į žemę visoje pakrantėje. Siekdami užkirsti kelią sąjungininkų desantininkams ir sustiprinti pakrančių gynybą, vokiečiai nuo 1944 m. vasario užtvindė didelius Nyderlandų Zelandijos ir Pietų Olandijos provincijų plotus.
Iki 1944 m. vasaros naciai palei Atlanto sieną padėjo daugiau nei 5 milijonus minų. Vokiečių ginkluotųjų pajėgų įgulos kelis mėnesius iš anksto stebėjo numatomas išsilaipinimo vietas ir nuolat repetavo pliekti artilerijos, minosvaidžio ir kulkosvaidžių ugnį į šias nurodytas žudymo zonas.
Kasdienis gyvenimas
Gyvenimas prie Atlanto sienos buvo monotoniškas: budėjimas sargyboje, pratybos ir lošimas kortomis. Tačiau gyvenimo sąlygos ten, be abejo, buvo puikios, palyginti su frontu. Bunkerius dažnai supo pastogės, kepyklos, virtuvės, vonios, tualetai ir garažai, pastatyti iš lengvo betono ar plytų. Kai kurie iš tų įrenginių taip pat buvo laikomi sunkiuose bunkeriuose.
Atlanto sienos naudojimas
Atlanto siena buvo pastatyta siekiant „užsandarinti“ Europą. Propaganda, nukreipta ir į priešą, ir į vokiečių tautą, kūrė ir sustiprino šį neįveikiamos tvirtovės įvaizdį.
Įvykiai parodė, kad Rommelis buvo teisus. 1944 m. birželio 6 d. per kelias valandas Normandijos pakrantėje siena buvo pralaužta. Iš dalies dėl nuostabios sąjungininkų apgaulės kampanijos Hitleris buvo įsitikinęs, kad didžiulė operacija D dieną buvo tik apgaulė ir tikrasis smūgis bus kitur, būtent ties Pas de Kalė. Per kelias dienas britai, prancūzai, amerikiečiai ir kanadiečiai įsitvirtino paplūdimiuose, pro kuriuos netrukus į Europą pateko milijonai naujų karių. Per 11 mėnesių Berlynas atsidūrė sąjungininkų rankose.
Tačiau nereikėtų nuvertinti karinės gynybos linijos reikšmės. Užsispyręs vokiečių pasipriešinimas per sąjungininkų invaziją. Radarai ir priešlėktuviniai pabūklai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, nustatant ir perimant sąjungininkų bombonešius.
Po karo
Bunkerių ir įtvirtinimų griovimas ir šalinimas prasidėjo netrukus po karo. Nors juos nugriauti buvo ir praktinių priežasčių, tai daugiausia buvo daroma dėl psichologinių priežasčių. Gynybos struktūros buvo okupacijos simboliai ir žmonės nenorėjo prisiminti okupacijos. Šimtus tūkstančių minų iš paplūdimių, jūros ir kopų daugiausiai išvalė vokiečių karo belaisviai.
Bunkeriai taip pat buvo naudojami kaip (avariniai) būstai atstatymo metais. Prasidėjus Šaltajam karui, bunkeriai buvo laikomi ir galimomis civilių gyventojų slėptuvėmis. Naujas panaudojimas neleido nugriauti daugelio bunkerių. Geras pavyzdys – netoli Ostvoro esantis Biber bunkeris, kuriam suteiktas antras gyvenimas kaip Civilinės gynybos organizacijos vadavietė.
Nors didelės Atlanto sienos dalys buvo nugriautos, pakrantės kraštovaizdyje vis dar yra daug jos likučių, primenančių apie tolesnį jos egzistavimą. Daug kur vis dar matyti bunkeriai, dalis prieštankinių sienų ir karo laikų infrastruktūra (keliai, geležinkelio linijos), tranšėjos ir smėlio gavybos duobės.
Daugelis įtvirtinimų vis dar stovi ir kasmet pritraukia tūkstančius turistų.
