1966 metų rugsėjį Sovietų Sąjungos ministrų tarybos sprendimu išleistas įsakas dėl atominių elektrinių statybos. Buvo nustatytas 11,9 mln. kW elektros energijos poreikis. Užduotys išdalintos visoms Sovietų Sąjungos respublikoms. Prioritetu pasirinkta būtent atominė elektrinė dėl jos gaminamos energijos pigumo. Naudojant 1 kg urano pagaminama tiek pat energijos, kaip deginant 3 mln. kg anglies.

1967 sausį Ukrainos ministrų tarybos sprendimu elektrinės vieta buvo parinkta mažai derlingose žemėse Kopači kaime, 16 km nuo Černobylio miesto, 104 km atstumu nuo sostinės Kijevo, kairiame Pripetės upės krante. Vieta parinkta iš 16 kitų siūlomų dėl mažai gyvenamų teritorijų ir palankaus, aušinimui reikalingo vandens, tiekiamo iš upės.

1967 vasarį komunistų partijos centrinis komitetas patvirtino Ukrainos „Gosplano“ rekomendacijas dėl elektrinės statymo vietos.

1970 gegužę buvo pradėti pamatų rengimo darbai ir 1975 paleistas pirmasis reaktorius. 1978-1979 m. paleistas antrasis blokas. 1981 gruodžio 3 dieną paleistas trečiasis blokas. 1984 kovo 28 d., trim mėnesiais ankščiau numatyto laiko paleistas į darbą 4 elektrinės blokas.

1986 balandžio 26 per avariją 4 blokas sprogo, likusi elektrinė veikė iki 2000 metų.

Kodėl įvyko Černobylio avarija?

Valstybinė komisija, tyrusi 1986 metų balandžio 26-osios katastrofos priežastis, turėjo tris pagrindines versijas.

1 versija. Pagal vieną jų, avarijos priežastis buvo diversija. Esą kažkas, prasmukęs į 4-ojo bloko reaktoriaus centrinę salę, padėjo sprogmenis. Ši versija greitai buvo atmesta dėl įrodymų trūkumo.

2 versija. Kalčiausia, ko gero, nesėkminga Černobylio atominės jėgainės konstrukcija ir apsaugos priemonių stygius. Pagal šiuos kriterijus užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju.

3 versija. Pastaruoju metu imama vis drąsiau kalbėti apie dar vieną sprogimo versiją. Anuomet niekur, net oficialiame pranešime Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA), nebuvo nė žodžiu užsiminta apie tai, kad avariją lydėjo anomaliniai geofiziniai reiškiniai.

Kad tokių reiškinių buvo, įsitikinęs Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas Valerijus Vasiljevas. Mokslininkas, 1984-1988 metais dirbęs TATENA ir daugiau nei 30 metų – Sovietų Sąjungos branduolinės energetikos ministerijoje – laikosi nuomonės, kad 1986-aisiais stengtasi padaryti viską, kad informacijos apie tai būtų kuo mažiau ir ji nenutekėtų, kur nereikia.

4 versija. Pagal ketvirtąją versiją kalti buvo tą pamainą budėję bloko operatoriai, leidę reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Ši versija tapo oficialia. Netgi žinynuose apie Černobylio avariją galima aptikti tokį sprogimo paaiškinimą. Tačiau niekur nėra paaiškinimo, kodėl buvo tiek daug žmogiškų klaidų, kokios galimos jų priežastys.

Knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ įvardytos priežastys

Georgijaus Kopčinskio (Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas) ir Nikolajaus Steinbergo (Černobylio AE vyriausiasis inžinierius) knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ Pateikiamos šios avarija lėmusios priežastys ir personalo klaidos:

Eksperimento metu reaktoriaus galiai esant 1500 MW, operatyvinė reaktyvumo atsarga buvo sumažinta iki 15 valdymo strypų. Tokiu atveju, vadovaujantis techninio reglamento 9 skyriaus nurodymais, reaktorius privalėjo būti užgesintas. Bet tai nebuvo padaryta. Be to, dirbti su mažesne kaip 26 strypų atsarga apskritai buvo draudžiama. Personalas dėl nenustatytų priežasčių iš reaktoriaus ištraukė per daug kontrolinių strypų, kurių vėliau dėl gedimo, negalėjo įstatyti atgal į reaktorių.

Pažeistas 2.15 reglamento punktas, kuomet personalas dėl neaiškių priežasčių išjungė avarinės aušinimo sistemos automatiką.

Reaktoriaus būgne-separatoriuje vandens lygis buvo žemiau avarinės ribos, tačiau personalas į tai ne tik kad nereagavo, bet netgi garo slėgio žemiausią avarinę ribą perkėlė iki žemesnės reikšmės.

Bandymo metu kažkodėl imta atlikinėti dar vieną bandymą – dėl vibracijų išjungtas 8 turbogeneratorius, nors beveik prieš parą šis bandymas jau buvo atliktas ir po jo liko neįjungtas septintasis turbogeneratorius. Tai yra nukrypimas nuo bandymo programos.

Turbogeneratoriaus darbo iš inercijos bandymas buvo atliekamas esant per mažai reaktoriaus galiai. Esant 200 MW šiluminiam lygiui reaktorius yra itin nestabilus. Bloko reikmėms užtikrinti reikalingas 200-300 MW šiluminis galingumas. O bandymus galima atlikti kai reaktoriaus šiluminis galingumas ne mažiau kaip 700 MW. Tai taip pat yra nukrypimas nuo bandymo programos.

Kai kurie cirkuliaciniai siurbliai, nepaisant technologinio reglamento 5.8 punkto, viršijo debitus, o tai galėjo sukelti siurblių kavitaciją. T.y. dėl per didelio slėgio aušinimo sistemoje galėjo atsirasti oro burbuliukų, dėl to staiga krenta siurblio sukuriamas slėgis. Be to, per didelis aušinimas trukdė normaliam reaktoriaus galios didėjimui.

Kas galėjo lemti šias, pagrindines, avarijos priežastis? Kodėl personalas ignoravo prietaisų rodmenis? O gal prietaisai pateikė neteisingus duomenis? Kodėl nebuvo laikomasi bandymo reglamento?

Šaltojo karo šmėkla

Grįžkim šiek tiek anksčiau, į 1978 metų gruodžio 11 dieną. „Daily Mail“ laikraštyje, pirmame puslapyje, pasirodė straipsnis apie paslaptingą radijo signalą iš Sovietų sąjungos teritorijos. Signalas transliuojamas trumpųjų bangų diapazone, dažnis – 10 kartų per sekundę.

Signalas buvo toks galingas, kad ne tik blokuoja radijo ryšį, trukdo televizijos ir radijo transliacijom, bet netgi girdimas laidiniuose telefonuose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Signalas buvo girdimas visoje planetoje nuo 3 iki 30 MHz dažnių diapazone.

Ekspertai nustatė, kad signalas sklinda iš Sovietų sąjungos teritorijos. Dėl jam būdingo kalimo, signalas gavo „Rusiško genio“ vardą.

Pasaulis spėlioja, kad tai galbūt yra psichotropinis, pasąmonę kontroliuojantis naujas sovietų ginklas, tačiau tiesos niekas nežino.

Kas tai yra „Rusiškas genys“?

Sovietų Sąjunga, be jokios abejonės, tuo metu viską neigė. Tik gerokai veliau, 1988 metais, užsienio ekspertai nustatė, kad tai buvo 10 milijonų vatų galingumo antžeminis jonosferos radaras, skirtas apsaugoti Sovietų Sąjungos teritoriją nuo balistinių raketų.

Jis buvo pakankamai jautrus. Tad 1986 metais užfiksavo JAV kosminio laivo „Challenger“ katastrofą, praėjus mažiau nei minutei po sprogimo, už 9000 km. Tik tiek užsienio ekspertams buvo leista sužinoti.

„Genio“ istorija

1946 metais konstruktorius N.Kabanovas pasiūlė efektyvią tolimojo, iki 3000 km atstumo, oro erdves stebėjimo sistemą.

1949 metais buvo surinktas pirmasis lokatorių sistemos modelis, kuris sėkmingai fiksavo iš už 2500 km esančio Baikonūro raketinio aerodromo kylančias raketas.

Sistema sudaryta iš dviejų modulių – siųstuvo ir imtuvo. Imtuvas priimdavo iš siųstuvo skleidžiamas bangas ir pagal jų nuokrypius fiksuodavo jonosferos pokyčius, kuriuos sukelia raketinių variklių išmetama plazma.

Sistemos tikslas buvo kaip galima ankščiau nustatyti iš JAV paleistas raketas, kad Sovietų sąjungos vakaruose – Lietuvoje ir Latvijoje – įrengtos raketinės bazės pasiruoštu atsakomajam smūgiui.

1971 metais, lapkričio 7 dieną buvo paleista jau nebe eksperimentinė, o tikroji sistema. Siųstuvas buvo įrengtas miškuose, netoli Liubeč miesto, 50 km į šiaurės rytus nuo Černobylio, netoli nuo sienos su Baltarusija. Vadinosi Liubeč-1.

Siųstuvo dydis buvo 85x210 metrų. Imtuvas buvo įrengtas 9 km į pietvakarius nuo Černobylio elektrinės ir turėjo pavadinimą Černobylis-2. Jis buvo sudarytas iš dviejų antenų. Pirmoji, skirta aukšto dažnio signalų sekimui buvo 100x250 m ir antroji, didesnė – 150×500 m. Bendras imtuvo antenos ilgis sudarė beveik 1 km.

Žemėlapiuose „Genys“ pažymėta kaip pionierių stovykla

Liubečio antenos buvo matomos nuo Slavutič miesto devynaukščių stogų, o Černobylis-2 imtuvo antenos buvo matomos keliasdešimt kilometrų aplink. 2 km atstumu nuo imtuvo buvo įrengta ryšio suderinimo sistema – 300 m skersmens ir 10 m aukščio 240 vertikalių radijo antenų kompleksas, vadinamas „Krug“. Sistemai veikti buvo reikalinga iki 10 MW elektros energijos, todėl ji buvo statoma kuo arčiau elektrines. Neatmetama versija, kad elektrinė buvo statoma tam, kad užtikrintų radiolokacinės sistemos energijos tiekimą. Oficialiai tai vadinosi tolimojo ryšio radio centras. O žemėlapiuose buvo pažymėtas kaip pionierių stovykla. Visas kompleksas gavo kodinį pavadinimą Duga-2.

Signalas buvo toks galingas, kad vietiniai gyventojai sakydavo, jog jis būdavo girdimas įsmeigus virbalą į arbūzą, o radijo centre dirbantys žmones signalą jausdavo vidaus organais. Kai kurie kaimų gyventojai, turėję metalines tvoras, tiesiai prie jų jungdavo elektros laidus ir elektrą naudodavo buityje. Mat elektromagnetines bangos indukuodavosi į metalines tvoros konstrukcijas.

Kai trūksta galios

Pirmoji signalų serija buvo pradėta transliuoti 1976 m. liepos 4 dieną.

2004 metais išleistoje knygoje apie sovietų sąjungos sekimo sistemas, autorius M.Pervovas (Leidyklos „Stoličnaja Enciklopedija“ vyr. redaktorius, knygos „Radiolokacija Rossiji“ autorius teigia, kad 1981 sovietų vyriausybė priėmė sprendimą numeris 5N32 – modernizuoti sistemą.

Tai buvo reikalinga, nes dabartinės sistemos efektyvumas aplink poliarinį Sovietų Sąjungos regioną buvo nepakankamai aukštas. Be to, buvo norima užtikrinti jonosferos kontrolę virš Australijos žemyno, siekiant apsisaugoti nuo galimo tolimųjų raketų puolimo iš šios pusės.

1982 metų gruodį projekto vadovas Francas Aleksandrovičius Kuzminskis surinko komisiją, kuri dirbo be pertraukos 12 valandų ir buvo pateiktas modernizavimo planas. „Poliarines programos“ skaičiavimų rezultatai parodė, kad efektyvumą galima padidinti iki 50 proc..

1985 metais buvo atlikti pirmieji modernizavimo darbai ir radiolokacinis kompleksas buvo kovinėje parengtyje. Tiesa kai kurie transliuojami dažniai sutapo su civilines aviacijos dažniais, bet ši problema 1986 metais buvo išspręsta.

1986 metais sistemos modernizavimo darbai buvo pabaigti galutinai ir prasidėjo valstybines reikšmės darbų priėmimo darbai, atliekami maksimalios galios (!) bandymai.

Nikola Tesla bandymai: „mirties spindulių“ mašina

Grįžkime dar anksčiau, į 1900-uosius.

Devynioliktojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje serbų kilmės mokslininkas Nikola Tesla buvo apsėstas minties sukurti pasaulinį belaidžio elektros perdavimo elektromagnetinėmis bangomis tinklą. 1899 metais jis žurnalistams pademonstravo sumažintą šios teorijos modelį. Laboratorijoje mokslininkas žaibo pagalba elektros energiją perdavė 135 pėdų (daugiau nei 30 metrų) atstumu.

Šio modelio pagrindu toliau buvo plėtojama elektros impulso ginklo teorija, pagal kurią eksperimentuojama iki šiol.

Tų laikų žurnalistai šį išradimą pavadino „mirties spindulių“ mašina.

1900-1917 metais Tesla su verslininko J.P.Morgano pagalba Long Ailende (JAV) pastatė vadinamąjį Tesla bokštą. Bokštas buvo skirtas tolimojo radijo ryšio transliacijoms, taip pat belaidžio elektros energijos perdavimo eksperimentams.

Šie bandymai buvo itin pavojingi. Oliveris Nichelsonas, knygų apie Nikolą Teslą autorius, teigia, kad 1908 m Tunguskoje nebuvo jokio meteorito, o sprogimą sukėlė Nikola Tesla eksperimentai. Šios išvados buvo padarytos remiantis paties mokslininko dienoraščiais ir liudininkų parodymais.

Prieš pat sprogimą ir iš karto po jo dangus švytėjo. Buvo matomas reiškinys, panašus šiaurės pašvaistę. Mokslininkai, tyrinėdami sprogimo vietą, pasigedo tokio dydžio meteoritui būdingo kraterio, buvo užfiksuoti planetos magnetinio lauko pakitimai. Be to iki šiol nei viena ekspedicija nerado meteorito pėdsakų.

Tokią pat informaciją pateikia ir Teslos biografas Tadas Wise'as.

Tunguskos meteorito ryšys su Černobylio avarija

1927 pirmajai mokslinei ekspedicijai į Tunguskos katastrofos vietą vadovavęs Leonidas Kulikas nerado nei vieno meteorito įrodymo fakto. Nebuvo rastas nei vienas liudininkas, kuris būtų matęs meteoritui būdingą šviesulį ar sprogimą. Tačiau atsirado daug liudininkų, pasakojusių apie keistą dangaus švytėjimą, lygiai tokį patį, kuris buvo pastebėtas Černobylyje prieš elektrinės sprogimą.

1915 metais Nikola Tesla faktiškai prisipažino: „yra praktiškai įmanoma perduoti elektros energiją belaidžiu būdu ir tai sukuria milžinišką griaunamąją jėgą. Aš jau sukūriau belaidį siųstuvą, su kuriuo tai atlikti įmanoma. Neišvengiamai tai gali padaryti žalą turtui ir žmonių gyvybėms.

Šis menas yra tiek ištobulintas, kad milžiniška griaunamoji jėga gali būti perduodama į bet kurią planetos vietą, su precizišku tikslumu“.

Ar galėjo Teslos brėžiniai patekti pas rusus

Ukrainos apžvalgininko, žurnalisto Vladimiro Brovko teigimu, pagal savo tipą, šalia Liubeč miestelio įrengtas elektromagnetinių bangų siųstuvas buvo analogiškas 1905 metais Nikola Tesla JAV užpatentuotam energijos perdavimo radio bangomis įrenginiui.

Tačiau kaip brėžiniai pateko pas rusus?

Istorikai teigia, kad Nikola Tesla, norėdamas apsaugoti pasaulio žmones nuo savo išradimų panaudojimo karo tikslams, brėžinius atskiromis dalimis išsiuntinėjo D.Britanijos, Rusijos, Kanados ir JAV vyriausybėms.

Priešiškai nusiteikę vyriausybės, kiekviena turėjo būti suinteresuota akylai saugoti savo dalį, kad priešininkai negalėtų pasigaminti ginklo. Tačiau 1970 metų žurnale „Aviacijos savaitė“ pasirodė straipsnis apie rusišką radiosignalinį ginklą, kurios schemos sutapo su Teslos brėžiniais. Galima teigti, kad sovietai gavo kiek pilnesnius brėžinius. Yra keletas šio fakto versijų.

Be to, 1934 metais Nikola Tesla savo laiške draugui užsiminė, kad sovietams yra pateikęs pasiūlymą, kurį turi apsvarstyti. Tuo pačiu užsiminė apie naują, visiškai naujų technologijų oro erdvės kontrolės sistemą.

1939 žinomas fizikas, Robertas Oppenheimeris, amerikiečių atominės bombos tėvas, geras Nikola Tesla pažįstamas, lankėsi Sovietų Sąjungoje. Dvi savaites jis gyveno Lavrentijaus Berijos vasarnamyje.

Apie tai liudija ir L.Berijos sūnus Sergo. R.Oppenheimeris su N.Tesla kartu dirbo prie amerikiečių slapto projekto, kurio tikslas buvo stipraus magnetinio lauko pagalba padaryti nematomus karinius laivus. Visiškai tikėtina, kad mintimis apie savo eksperimentus N.Tesla galėjo pasidalinti su R.Oppenheimeriu. Abu jie neslėpė simpatijų sovietų režimui.

Netrukus po šio vizito L.Berija, savo iniciatyva, skubiai subūrė mokslininkų ekspediciją į Tunguską. Užduotis buvo ne ieškoti meteorito liekanų, o ištirti sprogimo žalą. Ataskaitos nusėdo NKVD archyvuose.

Ar galėjo Duga-2 daryti poveikį Černobylio AE?

Pusmetis prieš galios padidinimo programos pradžią, 1982 m. liepos mėnesį Pentagono tyrimų centro agentas L.Ponte savo ataskaitoje pateikė duomenis, kad iš Rusijos teritorijos sklinda radijo signalas, kuris jonizuoja atmosferos viršutinius sluoksnius.

Tai gali daryti įtaką atmosferos srovių judėjimui, pakeisti įprastus sezoniškumus, išprovokuoti atmosferos anomalijas, lygiai tokias pat, kokias liudininkai stebėjo N.Tesla bandymų metu.

L.Ponte ataskaitos dokumentai

Liudininkų teigimu, maždaug dvi savaitės iki sprogimo greta Černobylio jėgainės esančiose gyvenvietėse prasidėjo keisti elektros energijos tiekimo trukdžiai, gamyklose gedo įrengimai, keliuose padidėjo avaringumas. Tomis dienomis greitosios pagalbos ekipažai į iškvietimus važiavo kone dešimtkart dažniau.

Maža to: orai regione tarsi įsišėlo. Atmosferos slėgis staiga krisdavo, paskui taip pat staiga šokdavo. Po daugelio metų slaptuose archyvuose rastose iš kosmoso darytose nuotraukose aiškiai matyti trys anomaliniai debesų dariniai. Vienas jų katastrofos metu buvo tiesiai virš Černobylio elektrinės.

Georgijaus Kopčinskio ir Nikolajaus Steinbergo knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ aprašomi darbuotojų prisiminimai avarijos dieną. Aleksejus Breusas, 4-ojo energetinio bloko vadovaujantysis inžinierius prisimena, kad avarijos dieną pro savo buto langą Pripetėje pastebėjo pašvaistę virš 4-ojo bloko.

Pagal žemėlapius matome, kad Černobylio atominė elektrinė buvo tarp siųstuvo ir imtuvo.

Jeigu V.Brovko buvo teisus ir rusai iš tiesų pasigamino elektromagnetinį ginklą arba nuotolinį elektros energijos siųstuvą pagal N.Tesla brėžinius, tuomet kas galėjo nutikti, jei iš siųstuvo, siųstą elektromagnetinėmis bangomis energiją, priėmė ne imtuvas, esantis už 60 km, bet atomines elektrinės, esančios už 50 km, elektros sistemos dalys? Ar galėjo sovietai atlikinėdami maksimalios galios bandymus su savo naujuoju ginklu, netyčia ji panaudoti prieš savo pačių branduolinę jėgainę?

RBMK-1000 tipo reaktoriai, kurie naudojami Černobylyje, Visagino AE ir kitose analogiškose sovietinėse elektrinėse, turi apsauginius špižinius (ketaus) skydus aplink reaktorių. Šie ketaus skydai galėjo indukuoti radiolokacines antenos siųstuvo siunčiamas elektromagnetines bangas į elektros energiją, kuri galėjo išvesti iš rikiuotes kontrolinius prietaisus. Jau nekalbant, kad patys elektros prietaisai galėjo sureaguoti į tokio galingumo bangas.

Galbūt tai lėmė, kad elektrines personalas avarijos dieną ignoravo prietaisų rodmenis? O gal, paveikti elektromagnetinių bangų, prietaisai tiesiog neveikė? Taip pat tai galėjo turėti įtakos apsaugos sistemų darbui, reaktoriaus aušinimui skirto vandens siurblių darbui, grafito strypų nuleidimo ir paleidimo elektros varikliams, alternatyvios aušinimo sistemai ir vidaus telefoniniams bei radijo ryšiui tarp skirtingų AE skyrių.

1986 metų balandžio 26 d. technologinio proceso 4-ajame bloke centralizuotos kontrolės ir diagnostinės registracijos programa „Skala“ 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių užfiksavo, kad reaktoriaus valdymo vyresnysis inžinierius paspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką „avarinė apsauga 5“.

Turėjo prasidėti reakcijos slopinimas leidžiant į reaktorių procesą stabdančius grafitinius strypus, tačiau po 9 sekundžių „Skala“ užfiksavo įrašą: „nėra srovės 48V“. Jis šifruojamas „nutrauktas valdymo ir apsaugos sistemos servopavarų maitinimas“. Tai reiškia, kad kontroliuojantys branduolinę reakciją grafitiniai strypai negalėjo būti valdomi.

Avarijos priežastis tyrusios komisijos ataskaitoje nurodoma, kad likus 3 min. iki katastrofos, dingo ryšys tarp dviejų elektrinės darbą kontroliuojančių skyrių. Vandens siurblių operatorius, nežinodamas, kiek reaktoriuje yra kontroliuojančių grafitinių strypų, nutraukė vandens, skirto reaktoriaus aušinimui, tiekimą. Dėl to perkaito reaktorius ir prasidėjo nekontroliuojama grandininė reakcija.

Legenda apie psichologinį ginklą

Apžvalgininkas Sergėjus Ivlevas 2005 metais spalio 25 d. straipsnyje „О защите от психотронного оружия и опережающем освоении“ trumpai apžvelgė pasaulio naujienas vystant psichotropinį ginklą. Taip pat jis teigė, kad Duga-2 kompleksas galėjo paveikti žmonių psichiką

Būtina pažymėti, kad visų gyvų organizmų, taip pat ir žmogaus kūnas bei smegenys veikia būtent elektromagnetinių impulsų dėka. Veiksmai priklauso nuo amplitudės ir jos pasikeitimo dažnio.

Turint impulsų generatorių ir žinant reikšmes, teoriškai galima paveikti žmones. Psichoterapeutų jau senai naudojami elektromagnetiniai impulsai į smegenis tam tikrų psichikos sutrikimų gydymui. Tokiais signalais galima nesunkiai sukelti depresiją.

Radiolokacinės sistemos Duga-2 spinduliuojamų bangų dažnis sutampa su žmogaus smegenų dažniu, kuomet žmogus miega.

Ar tai reiškia, kad atliekant maksimalius antenos galios bandymus naktį dirbantis elektrines personalas galėjo būti slopinamas? Ar galėjo elektrinės operatorius atlikti veiksmus, neatsižvelgdamas į prietaisų rodmenis ir techninį reglamentą, dėl to, kad buvo mieguistas ir nepastabus?

Galbūt tai paaiškina, kodėl buvo padaryta tiek žmogiškųjų klaidų, kurios buvo katastrofos priežastimi?

Radiolokacinio komplekso likimas

Po avarijos siųstuvas, esantis šalia Liubeč miestelio, 30 km nuo užterštos zonos, buvo užkonservuotas. O po metų, 1987-aisiais, nuspręsta jį uždaryti.

Manoma, kad sprogus ketvirtajam elektrines blokui, radiolokacinė sistema neteko elektros tiekimo. Oficialiais duomenimis 1998-2005 metais Liubeč kaime esančios antenos buvo demontuotos.

2005 metais Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pagal sutartį su JAV perdavė buvusios SSRS raketinės gynybos dokumentus. Buvęs slaptas karinis objektas, esantis sunkiai pasiekiamoje vietovėje, miškuose, oficialiai tapo miestu vaiduokliu, kurį valstybė pasistengė pamiršti.

Deja, bet ten vis dar gyvena buvusių kariškių šeimos, kuriems nebuvo pasiūlyta alternatyvių gyvenamųjų vietų.

O koks didžiojo imtuvo Černobylis-2 likimas?

Po avarijos karinio miestelio Černobylis-2 civiliai gyventojai buvo evakuoti kartu su visais kitais avarijos zonoje buvusiais. Kariškiai buvo įsikūrę neva apsaugotose patalpose.

1986 m liepą objektas buvo dezaktyvuotas nuo radiacijos, tačiau ventiliacijos sistema vėl pritraukė radioaktyvių dulkių. Tada cheminės dezinfekcijos brigada, atvykusi iš tuometinio Leningrado karinio padalinio, tris dienas plovė visą miestelį, nukasė gruntą, tačiau radiacija greitai atsistatė.

Buvo planų pastatyti karinį miestelį netoli Slavutič (už 60 km) ir personalą vežioti, kaip ir į elektrinę. 1986-1987 metais bazės personalas savo jėgomis ne vieną kartą bandė dezaktyvuoti patalpas, bet viskas buvo perniek.

Po avarijos radiolokacinė stotis taip ir nebuvo paleista. 2006 balandžio 26 d. ryte bazės vadas Vladimiras Musyecas įsakė bazę uždaryti. Dalį įrangos išvežė ir sunaikino patys kariškiai, dalį susirinko vadinamieji stalkeriai ir pardavė juodojoje rinkoje.

Parengta pagal Praeities žvalgas

Komentarai ()