2015-ieji ir 2016-ieji: beprotiški islamistų išpuoliai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Atrodo, kad Europą užliejo teroro banga, atnešta pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos.

Tačiau besibaigiant liepai tenka konstatuoti, kad pastarieji keleri metai kol kas neprilygsta praėjusio amžiaus 8-ajam dešimtmečiui, kai Europoje siautėjo kairieji teroristai. Taip, pasaulyje siautėja islamistai, tačiau jie daugiausiai žudo kitus musulmonus Azijoje ir Afrikoje.

Primiršti teroro laikai

Europai „kruvini“ buvo tie laikai, kai aktyviai veikė baskų ETA, Airijos respublikonų armija (IRA – Irish Republican Army), Raudonosios armijos frakcija (RAF – Rote Armee Fraktion), Raudonosios brigados (BR – Brigate Rosse). Kairuolių teroras: RAF žudė Vokietijos pramonininkus, sprogdino JAV karines bazes, BR žudė Italijos pareigūnus ir politikus.

Veikė ir teroristai neofašistai. 1980 m. rugpjūčio 2 d. „Ginkluoti revoliuciniai branduoliai“ (Nuclei Armati Rivoluzionari) išsprogdino Bolonijos (Italija) geležinkelio stotį, žuvo 85 žmonės.

Arabiški sprogmenys XX a. pabaigoje Europą drebindavo tik epizodiškai. Antai 1988 m. gruodį Libijos agentų padėtos bombos pražudė apie 260 žmonių, skridusių iš Frankfurto į Detroitą. Lėktuvas sprogo virš Lokerbio Škotijoje.

XXI a. kruvinas pusmėnulis ėmė šviesti nuolatos: 2001 m. rugsėjo 11-oji, JAV karai Afganistane ir Irake, „Al Qaeda“. Paskui atsiranda „Islamo valstybė“ („Daesh“ arba ISIS).

XX a. paskutinio ketvirčio kairuoliai teroristai, kurie siautėjo užvaldyti Mao Dzedongo ir Levo Trockio idėjų maždaug nuo 1970 m. iki 1988-ųjų – ne itin malonus politinis fonas „gėlių vaikams“ hipiams.

Vokiškoji RAF ir itališkosios BR apsiskelbė esančios 1970-aisiais. BR laikoma iki šiol gausiausia Italijos teroristine organizacija, savo veiklos viršūnėje telkusia šimtus aktyvių narių ir tūkstančius prijaučiančių.

BR nužudė daugiau žmonių (85) nei RAF (34). Minint BR neišvengiamai tenka kalbėti ir apie Italijos ekspremjerą Aldo Moro – žymiausią Raudonųjų brigadų auką.

Vis dėlto viena iš BR kūrėjų Margherita Cagol (1945–1975) netapo tokio masto legenda kaip RAF smogikė ir idėjinė vadė Ulrike Marie Meinhof (1934–1976).

„Baaderio ir Meinhof gauja“ – pakaitinis RAF vardas. Jos veikėjų biografijos verčia prisiminti Czesławo Miłoszo knygą „Pavergtas protas“. Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Intelektualai smurtininkai

Prisiminkime to meto Vokietiją. Tai regimai klestinti kapitalistinė valstybė, įveikusi Antrojo pasaulinio karo padarinius. Tačiau 1934-aisiais gimusiai U.M.Meinhof ir jos kartos žmonėms galėjo atrodyti, kad kapitalizmas neturi perspektyvos.

Tarp Vakarų Vokietijos intelektualų būta nemažai tokių, kurie prijautė komunizmui ir komunistinę Rytų Vokietiją laikė ateities valstybės pavyzdžiu. Jų požiūriu, šviesų rytojų buvo galima sukurti tiktai prievarta.

U.M.Meinhof tėvai humanitarai turėjo daktaro laipsnius. Tėvas buvo muziejaus direktorius Oldenburge. Jis mirė karo pabaigoje, po kelerių metų mirė ir motina. U.M.Meinhof įmotė istorikė Renate Riemeck aktyviai dalyvavo krikščionių pacifistų judėjime. U.M.Meinhof studijavo sociologiją, filosofiją, edukologiją Marburgo ir Miunsterio universitetuose.

Ji susidomėjo marksizmu, dalyvavo pacifistiniuose judėjimuose. 1959 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nuo 1962 m. iki 1964 m. ji buvo įtakingo Vokietijos kairiųjų leidinio „Konkret“ vyriausioji redaktorė. 1961-aisiais ištekėjo už „Konkret“ leidėjo Klauso Rainerio Roehlio. 1962-aisiais jiems gimė dvynukės Bettina ir Regina. Roehliai gyveno pasiturinčiai.

„Konkret“ buvo šelpiamas Rytų Vokietijos. Kai šis šaltinis užsidarė, K.Roehlis prie politikos pridėjo pornografijos ir taip padidino tiražą. U.M.Meinhof tapo populiaria žurnaliste, ją dažnai kviesdavo į televiziją.

Paagitavusi už prievartinį kapitalizmo sunaikinimą ir proletarinę revoliuciją, ji su savo „Mercedes“ automobiliu grįždavo į prabangius namus. K.Roehlis, matyt, peržengė net ir kairuoliškas „laisvos meilės“ bei neištikimybės žmonai ribas – 1968 m. U.M.Meinhof su juo galutinai išsiskyrė.

Tais pačiais metais U.M.Meinhof susidomėjo Andreasu Baaderiu (1943 m.), kuris kartu su parankine ir meiluže Gudrun Ensslin (g. 1940 m.) buvo teisiamas už bandymą Frankfurte prie Maino padegti universalinę parduotuvę. Nusikaltimo metu buvo sugadinta nemažai turto, bet niekas nenukentėjo.

Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname. A.Baaderio tėvas buvo istorikas, karo metu patekęs į sovietų nelaisvę, iš kur nebegrįžo. Pats A.Baaderis buvo išmestas iš mokyklos ir aukštųjų mokslų nebaigė – buvo balta varna tarp teroristų intelektualų.

G.Ensslin, liuteronų kunigo duktė, puikiai mokėsi, gavo prestižinę stipendiją studijoms Tiubingeno universitete, kur gilinosi į edukologiją, anglų ir vokiečių literatūrą. Ji susilaukė vaiko nuo kairuolio aktyvisto Bernwardo Vespero, kurį 1967-aisiais paliko dėl A.Baaderio.

Liūdni likimai

Nuteistas už padegimą A.Baaderis 1969 m. buvo amnestuotas, tačiau tik laikinai, nes teismo sprendimu 1970 m. vėl sėdo į kalėjimą Vakarų Berlyne.

Kairuolių radikalų terpėje, kuriai priklausė A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ensslin, susiformavo „Raudonosios armijos frakcija“. U.M.Meinhof buvo viena iš jos įkvėpėjų. RAF tikėjosi apraizgyti Vokietiją ir Europą revoliucinių organizacijų tinklu.

1970 m. U.M.Meinhof rašytame manifeste pirmąkart buvo panaudota santrumpa RAF ir emblema – automatas raudonos žvaigždės fone.

G.Ennslin su U.M.Meinhof sugalvojo, kaip išlaisvinti A.Baaderį. U.M.Meinhof įtikino kairuolį leidėją finansuoti knygą, kurią ji parašysianti su A.Baaderiu. Šiam kūrybiniam tikslui A.Baaderiui buvo išrūpintas leidimas su apsauga lankytis mokslinėje įstaigoje Vakarų Berlyne.

Planuota išlaisvinti A.Baaderį iš instituto bibliotekos. U.M.Meinhof turėjo apsimesti niekuo dėta ir likusi laisvėje savo žurnalistine veikla palaikyti A.Baaderį bei jo bendražygius, beje, vis dar pacifistus.

Operacija, kurioje dalyvavo ir dvi RAF kovotojos (G.Ennslin nebuvo) susiklostė nesėkmingai – per klaidą buvo nušautas instituto bibliotekininkas, nors tai nebuvo planuota. Panikos apimta U.M.Meinhof iššoko pro langą kartu su A.Baaderiu ir kitais bendražygiais.

Ji spėjo pasirūpinti vaikais – paskambino draugui, kad paimtų dvynukes iš mokyklos. Tai rodo, kad U.M.Meinhof iš pradžių neplanavo slapstytis. Trijulė – A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ennslin – su dar keliais RAF nariais nuvyko į Jordaniją, kur palestiniečių stovyklose patobulino savo teroristinius įgūdžius.

Grįžę į Vokietiją jie organizavo RAF teroro išpuolius: bankų plėšimus, JAV karinių objektų sprogdinimus. 1972-ųjų birželį trijulė buvo suimta kartu su keliais bendrininkais.

1975 m. gegužės 21 d. Štutgarte prasidėjo RAF narių teismas. Visi jie buvo kalinami ypač saugomame „Stammheim“ kalėjime. 1976 m. gegužės 9 d. U.M.Meinhof buvo rasta pasikorusi. 1977 m. spalio 18 d. žuvo dar trys RAF nariai.

Pagal oficialią versiją, Janas Carlas Raspe`as ir A.Baaderis nusišovė, o G.Ennslin pasikorė. Tą pačią naktį bandė nusižudyti ir Irmgard Moeller – keturis kartus nesėkmingai dūrė į save peiliu. Jos versija skiriasi nuo oficialiosios – I.Moeller teigimu, Vokietijos valdžios nurodymu RAF nariams įvykdyti mirties nuosprendžiai, tik pasikėsinimas prieš ją nepavyko.

Nuo kairuolio iki neonacio

Įdomi RAF nario advokato Horsto Mah­lerio (g. 1936 m.) idėjinė raida. Trijulės draugas, dalyvavęs planuojant A.Baaderio išlaisvinimą, paskui besitreniravęs Jordanijoje, plėšęs bankus, dalyvavęs sprogdinant JAV karinius objektus. H.Mahleris 1974 m. buvo nuteistas kalėti 14 metų ir prarado teisę verstis advokato praktika.

1980 m. jis buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko. Kažkada teigęs, kad turi žydų kraujo, H.Mahleris ėmė linkti į dešinę. 2000–2003 m. jis priklausė kraštutinei dešinės pakraipos Nacionaldemokratų partijai. Ga­liau­siai jis buvo nuteistas 12 metų kalėti už nacionalinės nesantaikos kurstymą ir Ho­lokausto neigimą.

2003-aisiais K.Roehlio ir U.Meinhof duktė Bettina Roehl patraukė visuomenės dėmesį, kaip kadaise jos motina. Atrodė, kad, užsipuolusi tuometinį Vokietijos užsienio reikalų ministrą, Žaliųjų partijos atstovą Joschką Fischerį, žurnalistė B.Roehl kėsinasi į valstybės pamatus. Tačiau B.Roehl veikė dėl kitokių paskatų negu jos motina, apie kurią duktė pasakė: „Aš nesu Ulrike Meinhof duktė, aš esu savo senelės anūkė, savo sesers sesuo, savo tėvo duktė, bet nesu savo motinos duktė.“

Savo  išmonę ir energiją B.Roehl nukreipė prieš motinos kartos ir kiek jaunesnius kairuolius, kurių nemažai buvo prasimušę į valdžią. Rašydama knygą, ji aptiko fotografiją, kurioje matyti, kaip J.Fischeris 1973 m. užpuola policininką. Žinodama, kad tai sukels politinį skandalą, B.Roehl pateikė nuotraukas žurnalui „Stern“.

Teroristai – įtakos agentai

Atrodo, kad terorizmas – toks dalykas, dėl kurio moralinio ir teisinio vertinimo negali kilti didelių abejonių. Jų ir nekyla, kol apie tai kalbama apskritai, tačiau net ES šalių įstatymai nebuvo suderinti taip, kad kova su terorizmu eitų tarsi sviestu patepus.

Pavyzdžiui, 1985–2002 m. Prancūzija neišduodavo Italijai teroristų, dažniausiai kairuolių, kurie nebuvo įvykdę žmogžudysčių, stambių teroro aktų ir pan. Ši praktika, pagal Prancūzijos prezidento Francois Mitter­rando vardą vadinta „Mit­terrando doktrina“, buvo grindžiama tuo, kad Italijos įstatymai neva ne visuomet paisė žmogaus teisių.

Vargu, ar čia galima įžvelgti vien Pran­cūzijos prezidento socialisto siekį pamokyti Italiją, kurios vyriausybės daugelį metų neapsieidavo be krikščionių demokratų. ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Valstybinis terorizmas, kai kokia nors šalis pasitelkia teroristus kitai valstybei destabilizuoti – atskira ir labai plati tema.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. lapkritį apie Rusiją pasakė: „Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų – tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius.“

Rusijoje, laikančioje save Sovietų Sąjungos įpėdine, tarptautinis ir vidinis terorizmas visada buvo susiję. Regimai vienvaldžiai carai žūdavo per rūmų perversmus, revoliucionierių pasikėsinimus.

XX a. pradžioje Rusijos valdžios viršūnėse atsirado grupuotė, kuri savo tikslams pasitelkė revoliucionierius neparankiems konkurentams šalinti, tokiu būdu neva atverdama kelią reformoms.

Aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas jaunystėje pats buvo policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos – jis sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis kuravo Socialistų revoliucionierių partijos, vadinamųjų eserų, kovinę organizaciją – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų.

Kita vertus, S.Zu­batovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutrešusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pra­monininkams S.Zu­batovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus.

Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būta sentikių – jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.

S.Zubatovo, kaip jam atrodė, kontroliuojama kovinė organizacija pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir tokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, teroristams nužudžius vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis S.Zubatovo priešas. Taigi, policijos globojamas kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.

Šis trumpai nupasakotas epizodas vilioja ne vien susipažinti su didesnės apimties kontekstu, bet ir primena, kad tūlas teroristas visuomet turi galingų globėjų valdžios struktūrose – užsienyje, arba netgi šalyje, kurioje dėliojamos bombos.

Raudonosios armijos frakcijos (RAF)  išpuolių chronologija:

1970 m. birželio 5 d. Berlyne išplatintas manifestas, kuriame paskelbta apie RAF įsteigimą.

1972 m. gegužės 11 d. Per sprogimą prie JAV kareivinių Frankfurte žūsta vienas žmogus, 13 sužeista.

1972 m. gegužės 12 d. Sprogimo metu prie policijos nuovados Augsburge sužeidžiami 5 policininkai.

1972 m. gegužės 15 d. Bandyta susprogdinti teisėjo Wolfgango Buddenbergo automobilį. Sužeista jo žmona.

1972 m. gegužės 19 d. Sprogimas Axelio Springerio leidykloje Hamburge, sužeista 17 žmonių.

1972 m. gegužės 24 d. Du bombų sprogimai Heidelberge prie karininkų klubo ir JAV kareivinių: trys žuvę, penki sužeisti.

1975 m. balandžio 24 d. Užgrobta Vakarų Vokietijos ambasada Stokholme.  Žuvo 5 žmonės, tarp jų – du RAF nariai.

1977 m. sausio 4 d. Užpultas JAV karinis objektas Gysene, žuvo keli RAF nariai.

1977 m. balandžio 7 d. Nužudytas federalinis generalinis prokuroras Siegfriedas Bubackas. Taip pat žuvo automobilio vairuotojas ir keleivis.

1977 m. liepos 30 d. Nušautas „Dresdner Bank“ direktorius Jurgenas Ponto, bandant jį pagrobti.

1977 m. rugsėjo 5 d. Pagrobtas Vokietijos darbdavių federacijos vadovas Hannsas Martinas  Schleyeris. Žuvo jo vairuotojas ir trys policininkai. Pagrobtasis buvo nužudytas 1977 m. spalio 18 d.

1977 m. spalio 13 d. Pagrobtas „Lufthansa“ lėktuvas su 87 keleiviais. Vokietijos specialiosios pajėgos lėktuvą išvadavo spalio 18 d. Išlaisvinti 86 įkaitai, nušauti trys teroristai. Įgulos vadą užpuolikai nužudė anksčiau.

1977 m. spalio 18 d. RAF vadovai A.Baaderis, G.Ensslinas, J.C.Raspe’as nusižudė kalėjime. Keršydami už jų žūtį, RAF teroristai nužudė pagrobtą H.M.Schleyerį.

1979 m. birželio 25 d. RAF nesėkmingai pasikėsino į NATO pajėgų vadą Europoje JAV generolą Alexanderį Haigą. Po tiltu, kuriuo važiavo generolas, susprogdinta mina.

1981 m. rugpjūčio 31 d. Galinga bomba susprogdinta Ramšteino karinių oro pajėgų bazės parkavimo aikštelėje.

1981 m. rugpjūčio 15 d. Nesėkmingai kėsintasi į JAV pajėgų vadą Vakarų Vokietijoje Fredericką Kroeseną.

1984 m. gruodžio 18 d. Nesėkmingai sprogdintas NATO karininkų rengimo centras.

1985 m. rugpjūčio 8 d. Karinių oro pajėgų bazės prie Frankfurto vadavietės parkavimo aikštelėje susprogdinta bomba. Žuvo du žmonės. Dieną prieš tai pagrobtas ir nužudytas kariškis – siekta pasinaudoti jo asmens tapatybės dokumentais.

1986 m. liepos 9 d. „Siemens“ vadybininkas  Karlas Heinzas Beckurtsas ir jo vairuotojas nužudyti netoli Miuncheno.

1989 m. lapkričio 30 d. „Deutsche Bank“ vadovas  Alfredas Herrhausenas susprogdintas Bad Homburge.

1991 m. balandžio 1 d. Detlevas Karstenas Rohwedderis, kompanijos „Treuhandanstalt“ vadovas, nušautas namuose Diuseldorfe.

1993 m. kovo 27 d. Galinga bomba išsprogdina naujai statomą kalėjimą.

1993 m. birželio 27 d. Susišaudymas gaudant kalėjimo sprogdintojus. Žuvo RAF teroristas ir policininkas.

1998 m. balandžio 20 d. RAF paskelbia apie veiklos nutraukimą.

Iš viso per RAF teroro aktus žuvo 34 žmonės.

Svarbiausi „Raudonųjų brigadų“ (Brigate Rosse, BR) išpuoliai:

1974 m. balandžio 18 d. BR pagrobė Genujos prokuroro padėjėją Mario Sossi. Jis buvo paleistas siekiant iškeisti į 8 kalinius, susijusius su BR. Tąkart valstybė apgavo BR – kaliniai nebuvo išleisti.

1974 m. birželio 17 d. BR nužudė du dešiniojo Italijos socialinio judėjimo narius.

1977 m. lapkričio 16 d. BR smogikai Turine pašovė Carlo Casalegno, laikraščio „La Stampa“ redaktoriaus pavaduotoją.  Netrukus jis mirė.

1978 m. kovo 16 d. pagrobtas Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Aldo Moro, buvęs ministras pirmininkas. Nužudyti 5 A.Moro asmens sargybiniai. Balandžio 15 d. BR „liaudies tribunolas“ nuteisė A.Moro mirti už jo „kontrrevoliucinę veiklą“. Buvo siūlyta jį iškeisti į 13 įkalintų BR kovotojų, tačiau Italijos vyriausybė atsisakė. A.Moro kūnas rastas automobilyje 1978 m. gegužės 9 d.

1981 m. gegužės 20 d. Mestrio (Mestre) mieste BR pagrobė chemijos inžinierių, kuris vėliau buvo paleistas. Tai būta paskutinio išpuolio, už kurį atsakomybę prisiėmė BR. Po to organizacija suskilo į pavienes grupeles.

Iš viso per BR teroro ak­tus žuvo 85 žmonės.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Autoriai: Arūnas Brazauskas

Komentarai ()