Sovietmečio gerbėjai nuolat kalba apie „neįtikėtinus gyvenimo Sovietų Sąjungoje pliusus“: esą tuomet ir butai buvo skirstomi nemokamai, ir medicinos paslaugos buvo nemokamos ir apskritai viskas buvo nemokama ir kokybiška.

Paanalizavus šią temą smulkiau, visi šie „neįtikėtini pliusai“ pasirodo esą paprasčiausi mitai, kuriuos tiražuoja Sovietų Sąjungos gerbėjai, nešiojantys juos iš vieno forumo į kitą ir iš vieno tinklaraščio į kitą tinklaraštį, savo tinklaraštyje svetainėje livejournal.com teigia Maksimas Mirovičius. Savo straipsnyje jis pristato pagrindinius mitus apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje.

1. Nemokamo būsto mitas

Butai, kurie neva Sovietų Sąjungoje buvo skiriami nemokamai, yra vienas pagrindinių Sovietų Sąjungos gerbėjų kozirių. Jų teigimu, šalis buvo tokia turtinga, kad dalijo butus į kairę ir į dešinę.

Daugelis tų, kuriems neteko gyventi sovietiniais laikais, šį procesą įsivaizduoja beveik pažodžiui: ateini į kokį nors Vykdomąjį komitetą, pareiški, kad nori buto, ir tau iš karto ant sidabrinės lėkštutės paduoda raktus nuo prašmatnaus penkių kambarių buto pačiame miesto centre.

Iš tikrųjų kalbos apie „nemokamus butus Sovietų Sąjungoje“ yra vienas didžiulis mitas. Visų pirma, butai nebuvo „nemokami“ – pati valstybė nieko negamina, o tik paskirsto produktus, kuriuos sukūrė dirbantys žmonės.

Realioji piniginė vertė, išleista gyvenamųjų būstų statybai, būdavo išskaičiuojama iš darbininkų atlyginimų, kurie, pavyzdžiui, neatėmus šios dalies galėjo siekti 300 rublių, bet žmogus gaudavo tik 150 rublių. Tai primena savotišką būsto paskolą, kurią jums užkrovė be jūsų žinios ir be teisės pasirinkti, kur ir kokį butą norėtumėte įsigyti.

Maža to, dėl tokios „būsto paskolos“ žmonės metų metais stovėdavo eilėse ir dažnai gaudavo butą tik po 20 ar 30 metų. Dar blogiau, kad kitaip nei šiuolaikinių paskolų atveju, Sovietų Sąjungoje žmogus netapdavo savo buto savininku.

Nei tada, kai gaudavo butą, nei tuomet, kai jame pragyvendavo 50 metų. Butas jame gyvenančiam žmogui nepriklausė ir valstybė bet kuriuo momentu galėdavo jį atimti. Gyventojas negalėdavo laisvai disponuoti savo nekilnojamuoju turtu: jis neturėdavo teisės nei jo parduoti, nei oficialiai iškeisti, nei perduoti paveldėtojui. Iš esmės valstybė tik kurį laiką „leisdavo jums pagyventi“ tame bute ir sukurdavo atitinkamus visuomeninius santykius.

Tačiau jokių nuosavybės teisių žmogus neturėdavo ir šį faktą valstybė dažnai naudodavo kaip spaudimo įrankį. Atkreipkite dėmesį: vieną kartą iš jūsų jau išskaičiavo pinigus už būsto statybą, tačiau bet kuriuo momentu valstybė galėjo viską atimti dar kartą. Taigi žmogus nuolat būdavo pažemintas: jis kažką neva gavo „nemokamai“ ir dar visą gyvenimą turėjo likti amžinu skolininku.

Taigi „nemokami butai“ Sovietų Sąjungoje yra didžiulis mitas. Būstas paprastiems žmonėms faktiškai nepriklausė: jo nebuvo galima išnuomoti, perduoti paveldėtojui ar paversti pinigais. Padėtis pradėjo keistis, kai 9-ajame dešimtmetyje pradėjo kurtis gyvenamieji kooperatyvai, bet tai jau pradžia kitos, nesovietinės istorijos.

2. Mitas apie nemokamą švietimą ir mediciną

Nei medicina, nei švietimas iš esmės nebuvo nemokami – kaip jau buvo rašoma anksčiau, valstybė pati nieko negamina, tik perskirsto pagamintus produktus. Pinigai mokyklų ir poliklinikų statyboms ir mokytojų bei medikų atlyginimams būdavo imami iš valstybės biudžeto, kurį pildydavo „gamybinių“ profesijų darbininkai.

Be šių mokesčių išskaičiavimo patys atlyginimai būtų buvę didesni, bet žmonėms patiems būtų reikėję susimokėti už vienas ar kitas paslaugas. Iš esmės garantuotas „nemokamas“ švietimo ir sveikatos apsaugos minimumas nėra blogas dalykas, bet harmoningam visuomenės vystymuisi visada reikalinga kokia nors alternatyva, kurios Sovietų Sąjungoje nebuvo.

Tokia valstybinė monopolija iškreipdavo medicinos ir švietimo sritį ir nulemdavo siaubingą paslaugų kokybę, kurią geriausiai apibūdina principas „niekur nedingsi, vis tiek pas mus ateisi!“. Grubios pardavėjos, nedėmesingi gydytojai ir šiaip prastas aptarnavimas – tiesioginė tokios sistemos pasekmė.

3. Skanių ir kokybiškų maisto produktų mitas

Tiesą sakant, tai pats mįslingiausias mitas. Standartinį sovietinio žmogaus maisto rinkinį dabar galima rasti bet kuriame prekybos centre: tai juoda duona, košės, pienas, grietinė, bulvės, dešra, pieniškos dešrelės ir sausainiai. Šį racioną retkarčiais buvo galima papildyti prasta, gyslota jautiena, vištienos kojelėmis, lydytu sūriu, silke, ledais ir „Žigulinio“ alaus buteliu. Štai ir viskas.

Kaip sovietmečiu atrodė parduotuvės?

Kaip tokį racioną galima kelti aukščiau dabartinės maisto įvairovės (kai vien tik dešrų yra dešimtys variantų, krūvos šviežių vaisių ir daržovių) – neįkandama mįslė. Atskiru mitu galima laikyti pokštus apie sovietinius kokybės standartus „GOST“: neva viskas, kas buvo gaminama laikantis šių standartų, buvo taip kokybiška, jog būtų tikę net karalių stalui. Šie kliedesiai privedė prie to, kad dabartinėje rinkoje pasirodė dešrų ir alaus prekės ženklų, tiesiogiai apeliuojančių į sovietmetį (pvz., „Kaip TSRS pagal GOST“).

Iš tikrųjų „GOST“ nurodydavo tik procentinį sudedamųjų produkto dalių santykį ir skelbdavo, kuo jas galima pakeisti. Štai jums GOST 23670-79 (iš 1979 metų), reglamentuojantis dešros ir dešrelių sudėtį: „Vietoje jautienos, kiaulienos, avienos galima naudoti baltymų stabilizatorius, jautienos, kiaulienos ar avienos mėsos masę, maistinę kraujo plazmą, krakmolą ir kvietinius miltus“.

Kaip matote, nieko stebuklingai kokybiško jame neaprašoma. Taigi visi šie valstybiniai standartai ir ypatingos kokybės produktai taip pat yra mitas. Visi sovietmečiu vartoti produktai ir dabar yra prieinami bet kurioje parduotuvėje – be eilių ir deficito.

4. Mitas, kad sovietmečiu nebūdavo nusikaltimų

Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos ataskaitose nuolat buvo pabrėžiamas faktas, kad TSRS neegzistuoja mafija ir nebūna „įžūlių, gangsteriškų apiplėšimų“, kaip „pūvančiuose Vakaruose“. Tačiau būtent Sovietų Sąjungoje gimė tai, kas vadinama „organizuotu nusikalstamumu“ ir „įteisintų vagių institutu“.

Įdomu tai, kad „vagių institutas“ susikūrė didele dalimi dėl pačios teisėsaugos sistemos veiksmų – perpildytuose Sovietų Sąjungos kalėjimuose ir lageriuose dėl administracijos abejingumo ir nuolaidžiavimo tvyrodavo tikra betvarkė ir „įteisintų vagių“ institutas tapo savotišku savireguliacijos organu, profesinių sąjungų analogu.

Tačiau kartu tai itin sustiprino organizuoto nusikalstamumo sistemą ir „kalėjimas kaip institutas“ įsitvirtino daugelio kartų gyvenime.

Apiplėšimai ir panašūs nusikaltimai Sovietų Sąjungos laikais, žinoma, egzistuodavo: už plėšimus į kalėjimus ir lagerius patekdavo daug asmenų. Sovietų Sąjungoje būdavo ir maniakų. Galime prisiminti liūdnai pagarsėjusį Čikatilą, kuris savo siaubingus nusikaltimus vykdė nuo 1978 iki 1990 metų, ar maniaką, pravarde „Mosgaz“, kuris siautėjo Maskvoje 1960-aisiais metais.

Tai tik patys garsiausi atvejai, patekę į laikraščių puslapius. Tuo tarpu kitos panašios istorijos nuguldavo dokumentuose su žyme „Slapta“. Taigi nusikaltimai Sovietų Sąjungos laikais būdavo ir kvaila teigti priešingai.

5. Mitas dėl puikių karjeros galimybių

Mitas apie išskirtines karjeros galimybes pradėtas platinti faktiškai nuo pirmųjų sovietų valdžios metų. Juk visiems dar mokykloje būdavo pasakojama apie „varganą darbininkų ir žemdirbių padėtį carinėje Rusijoje“, tačiau vengiama tuometinę Sovietų Sąjungos darbininkų padėtį palyginti su darbininkų gyvenimu Vakaruose (aišku, kodėl). Iš tikrųjų karjeros galimybės Sovietų Sąjungoje būdavo stipriai apribotos, ypač jei žmogus nepriklausė partijai.

Kokio nors cecho viršininkas su 250 – 350 rublių atlyginimu – tai būdavo aukščiausia riba, kurią galėdavo pasiekti paprastas tarybinis žmogus.

Žinoma, būdavo garsių balerinų, kosmonautų ir aviakonstruktorių, tačiau palyginus su pagrindine mase, tokie asmenys sudarydavo vos 1 ar 2 proc. Tuo tarpu Vakarų šalyse kiekvienas gyventojas, įdėjęs reikiamas pastangas, galėdavo tapti milijonieriumi – žinoma, pavykdavo nedaugeliui, bet tokia galimybė būdavo ir yra iki šiol.

Taigi reziumuojant šį punktą galima teigti, kad paprasto tarybinio žmogaus karjeros galimybės būdavo smarkiai ribotos.

6. Mitas dėl aukšto pragyvenimo lygio

Daugelis Sovietų Sąjungos gerbėjų nuolat kalba apie tai, kaip pasiturinčiai gyvendavo TSRS piliečiai. Tokias kalbas jie paprastai iliustruoja propagandinėmis nuotraukomis iš laikraščio „Pravda“ ar retušuotomis fotografijomis iš „Skanaus ir sveiko maisto knygos“.

Tačiau realybė būdavo visai kitokia. Paskaičiuokime. Vidutinis atlyginimas Sovietų Sąjungoje siekdavo 120 – 150 rublių. Vieni gaudavo 70, kiti – 300 rublių, bet vidurkis būdavo maždaug toks. Dabar apžvelkime kai kurias anų laikų kainas. Geras televizorius kainuodavo nuo 400 iki 700 rublių, daugiau ar mažiau padorūs vyriški batai – 50 – 70 rublių, sportiniai bateliai „Adidas“ – tiek pat.

Baldų komplektas „Kristina“ 1980 metais kainavo 2220 rublių, šaldytuvas – 300 rublių, vyriški puskailiniai – 240 rublių. Lengvųjų automobilių kainos siekdavo nuo 3 tūkst. iki 7 tūkst. rublių, motociklo „Java“ – 1260 rublių. Už gerus pietus valgykloje tekdavo sumokėti 2 rublius, vienas apsilankymas parduotuvėje atsieidavo maždaug 10 – 15 rublių, o už dviejų kambarių buto komunalines paslaugas kas mėnesį reikėdavo atseikėti 15 – 20 rublių.

Pavertus į šių laikų pinigus, tarybinis žmogus vidutiniškai uždirbdavo maždaug 200 – 250 eurų per mėnesį. Tai yra tikrų tikriausias skurdas – niekaip kitaip to nepavadinsi. Taip, žinoma, tiek gaunančių yra ir dabar, tačiau pinigų jiems užtenka tik mokesčiams už butą ir pigiausiems maisto produktams.

Tiesa, Sovietų Sąjungoje būdavo mažiau „išlaidų eilučių“, tačiau vis tiek tai buvo skurdas: kad įsigytų buitinės technikos, žmonės taupydavo mėnesiais, kad nusipirktų baldų komplektą – metais, o asmeninis automobilis daugumai gyventojų taip ir likdavo nepasiekiama svajonė.

Originalų straipsnį rusų kalba galite paskaityti čia.
 

Komentarai (75)