Antrojo pasaulinio karo mūšis, beveik virtęs antruoju Stalingradu – vyko tokios žiaurios skerdynės, kad abi pusės neteko 2 milijonų karių (Foto, Video) ()
Rževo mūšis, pavadintas pagal nedidelį miestą šiaurės vakarų Rusijoje, buvo toks žiaurus, kad buvo pramintas „Antrojo pasaulinio karo Verdenu“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai Sovietų Sąjungos-Vokietijos karo metu, 1941 m. gruodžio mėn. Raudonoji armija pradėjo kontrataką netoli Maskvos, Vermachtas buvo nustumtas maždaug 300 km nuo sostinės. „Pirmą kartą šiame kare daviau įsakymą atitraukti didelę fronto dalį“, - turėjo pripažinti Adolfas Hitleris. Tačiau sovietų vadų viltys per trumpą laiką nukreipti Vokietijos armijos grupių centrą pasirodė per anksti.
Nepaisant milžiniško sovietų karių spaudimo, vokiečiai sugebėjo įsitvirtinti placdarme tarp Rževo ir Viazmos miestų, esančių vos už 200 km nuo Maskvos. Keletą metų tai buvo sovietų vadų galvos skausmas, nes iš čia Vermachtas bet kuriuo metu galėjo pradėti naują puolimą prieš sostinę.
Čia nuo 1941 m. spalio iki 1943 m. kovo įvyko vienas kruviniausių mūšių per visą Antrąjį pasaulinį karą – Rževo mūšis. Reikėtų pažymėti, kad SSRS termino nevartojo – kiekvieną Raudonosios armijos puolimą sunaikinti pavojingą placdarmą ji laikė atskira operacija.
Vokiečiai Rževo-Viazmos katilą pavertė tikra tvirtove. Vien priešais Rževą jie pastatė 559 žemės ir medienos sandėlius ir iškasė duobes bei 7 kilometrus prieštankinių griovių. Teritorijoje buvo sutelkta iki pusės armijos grupių centro pajėgų. Vokietijos propaganda ją paskelbė „fiurerio nenugalima linija“, teigdama, kad „Rževo praradimas prilygs pusės Berlyno praradimui“.
Pasak istoriko Aleksejaus Isajevo, Rževas tapo „Antrojo pasaulinio karo Verdenu“. Tai nebuvo vieta žaibiškam žygiui – užsitęsę ir poziciniai mūšiai „mėsmalėje“ sutrynė šimtus tūkstančių gyvybių.
1942 m. žiemą patyrusi nesėkmę, Raudonoji armija vasarą pradėjo naują puolimą. Tačiau dėl to, kad sovietų vadai nepakankamai įvertino priešo pajėgumus, jie padarė klaidų, kurios lėmė nesėkmingą puolimą.
Pusės milijono karių grupuotės puolimas Pirmojoje Rževo-Sychovkos puolimo operacijoje nesugebėjo pralaužti daugybės priešo gynybos linijų. „Tūkstančiai sprogmenų atplaišų, kaip nuodingi skorpionai, įsiskverbia į žmones, sudraskydami kūnus ir žemę... „Pirmyn! Pirmyn! " šaukia karininkai, prieš nukrisdami negyvi tarp savo karių“, - prisiminė 215-osios šaulių divizijos pėstininkų būrio vadas Borisas Gorbačiovskis.
Patyrusios didelių nuostolių, sovietų pajėgos vasaros ir rudens mūšiuose sugebėjo į priešo valdomą teritoriją įžengti vos keliais dešimtimis kilometrų. Atėjo stiprus lietus, kuris labai apsunkino oro operacijas ir bendrą Raudonosios armijos puolimą.
Tačiau 1942 m. vasarą ir rudenį vokiečiai taip pat sumokėjo didelę kainą Rževo „mėsmalėje“. Per kelias savaites trukusias kovas didžiausias Vermachto padalinys „Grossdeutschland“ („Didžioji Vokietija“, kuriame buvo iki 18 000 vyrų), neteko apie 10 000 karių (dalis žuvo, kiti buvo sužeisti).
Daugelyje generolo pulkininko Waltherio Modelio 9-osios armijos pulkų, kurie gynė Rževo-Viazmos katilą, žuvo visi veteranai, dalyvavę Lenkijos ir Prancūzijos kampanijose bei 1941 m. puolime į SSRS. Juos pakeitė naujokai iš Vakarų Europos, neturėję mūšio patirties.
Tęsinys kitame puslapyje:
Istorikė Svetlana Gerasimova savo analizėje „Rževo skerdykla – prarasta Žukovo pergalė“ pažymi, kad „Hitleriui tapo prestižo reikalas paimti Stalingradą ir nepasiduoti Rževe; Stalinui – paimti Rževą ir neprarasti Stalingrado“. Pirmoji puolimo operacija „Rževas-Sychovka“ nepasiekė šio tikslo, tačiau ji sutrukdė pasiruošti naujam puolimui prieš Maskvą ir sugebėjo į mūšį pritraukti vokiečių divizijas, kurios buvo numatytos perkelti į pietus, kur prasidėjo Stalingrado mūšis.
Antrasis „Rževas-Sychovka“ puolimas (operacija „Marsas“) yra daug mažiau žinomas nei jo „dvynis“ – operacija „Uranas“ Stalingrade. Raudonoji armija 1942 m. lapkričio 25 d., praėjus savaitei po „Urano“ pradžios, pradėjo operaciją „Marsas“, Rževo srityje turėdama daugiau karių ir artilerijos nei Stalingrade.
Tačiau nepavyko įtraukti 9-osios Modelio armijos į įtemptą judėjimą, kaip tai įvyko Friedricho Pauliaus 6-oji armijai: čia nebuvo silpnos Rumunijos kariuomenės, ginančios šonus, o sovietų atakas ir toliau atmušė gerai pasirengusi priešo gynyba. Iki 1942 m. gruodžio vidurio Raudonosios armijos puolimas Rževe pagaliau baigėsi. Operacijai „Marsas“ nepavyko pasiekti savo tikslų, tačiau ji surišo vokiečių divizijas ir neleido joms vykti į Stalingradą pagelbėti apsuptai 6-ajai armijai.
Po jų pralaimėjimo Stalingrade, Vokietijos kariuomenė Rževo-Viazmos katile atsidūrė ant sunaikinimo slenksčio. Dėl to 1943 m. kovo mėn. operacijos „Büffel“ („Bizonas“) metu vokiečiai visiškai apleido katilą ir grėsmė Maskvai buvo galutinai panaikinta.
Aleksejaus Isayevo nuomone, kovos Rževe buvo ne tik svarbus Raudonosios armijos sėkmės Stalingrade veiksnys, bet ir netiesiogiai padėjo sovietų triumfui Kursko mūšyje 1943 m. vasarą.
9-oji Walther Modelio armija, smarkiai išsekusi ir praradusi daug patyrusių karių per Rževo mūšį, nesugebėjo atkurti savo kovinių pajėgumų prieš prasidedant puolimui šiauriniame Kursko katilo sektoriuje.
Per vieną kruviniausių mūšių per Antrąjį pasaulinį karą Raudonoji armija nuo 1941 m. spalio iki 1943 m. kovo mėnesio prarado daugiau nei 1,3 milijoną karių – žuvo, buvo sužeisti, dingo ir buvo paimti į nelaisvę.
Vokiečiai prarado 665 000 karių, iš kurių 160 000 žuvo, 470 000 buvo sužeisti, o 35 500 dingo be žinios.
„Kaulai nebuvo paimti iš mūšio laukų. Vietomis buldozeriai iškasdavo lavonus. Ardamas traktoriumi žiūrėdavai tiesiai priešais save į kažkokį tolimą beržą, kad nematytum to, ką išardavo traktorius", - į pietus nuo Rževo esančio Gžatskio miesto gyventojas pasakojo žmonėms, kurie po karo atvyko iš Maskvos ir ieškojo mūšio liekanų.
