Pamirštos Paryžiaus skerdynės, kurias Prancūzija slėpė 40 metų – žmones žudžiusi policija lavonus sumetė į Senos upę (Foto, Video) ()
Šių metų spalį sueina lygiai 60 metų nuo Paryžių sukrėtusių skerdynių, kuriose plačiai dalyvavo Prancūzijos policija, ir beveik 40 metų slėptų nuo visuomenės akių. Kas tądien įvyko tokio siaubingo?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prancūzija ir Alžyras turi ilgą ir sudėtingą tarpusavio istoriją. Pirmasis didelis kontaktas tarp dviejų šalių buvo užmegztas 1526 m. Tuo metu Alžyras vis dar buvo Osmanų imperijos dalis. Per kelis ateinančius šimtmečius tarp jų kildavo įvairių konfliktų. 1830 m. Prancūzija nusprendė įsiveržti į šalį, kad įkurtų joje koloniją. Alžyro užkariavimas buvo gana greitas ir palyginti neskausmingas, nors po to sekęs Alžyro nepriklausomybės karas jau buvo kitoks.
Kaip ir daugelyje kolonijų, prancūzai jėga atėmė žemes iš vietinių alžyriečių. Lėtai, bet užtikrintai, Alžyras pateko į Prancūzijos valdžią, nepaisant to, kad iš ten gyvenančių žmonių tikrų prancūzų buvo palyginti nedaug. Alžyro vietiniai gyventojai skurdo, o įtampa tarp jų ir prancūzų naujakurių buvo didelė.
1954 m. Alžyre gyveno 9 milijonai alžyriečių ir vienas milijonas prancūzų. Priešingai, Prancūzijoje gyveno tik 200 000 alžyriečių. Tais metais susibūrė Nacionalinis išsivadavimo frontas (FLN), kurio siekis buvo Alžyro išlaisvinimas – prasidėjo kruvinas Alžyro karas.
Alžyriečių gyvenimas Prancūzijoje per kelerius ateinančius metus pablogėjo. 1958 m. įvyko gegužės mėn. krizė, kurios metu į valdžią buvo sugrąžintas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).
De Gaulle'is priėmė naują Prancūzijos konstituciją ir suteikė visoms Prancūzijos kolonijoms galimybę balsuoti už naują konstituciją arba tapti nepriklausomomis (nuo tada Prancūzijoje įsigaliojo Penktoji respublika, gyvuojanti iki šiol).
Deja, Alžyras buvo laikomas ne kolonija, o „trimis departamentais“ ir jam nebuvo suteikta galimybė rinktis. Kalbant apie Alžyro karą, de Gaulle'is ragino „drąsią taiką“, o tai iš esmės reiškė, kad jis norėjo, kad alžyriečiai taikiai pasiduotų.
Alžyriečiai jo prašymo nepaisė. Daugelis dirbo su FLN, kad iš Prancūzijos išvežtų pinigus į Alžyrą, kuriais finansuotų Alžyro karo pastangas. FLN šalininkai buvo reguliariai suimami. Be to, rugpjūtį Alžyro teroristai nužudė tris prancūzų policininkus.
Liūdnai pagarsėjęs Maurice'as Paponas, buvęs policijos prefektu, atkeršijo surengdamas reidus Alžyro apylinkėse. Policija suėmė apie 5000 alžyriečių ir sulaikė juos ligoninėje, kuri anksčiau buvo naudojama kaip sulaikymo centras. Paponas turėjo didelę patirtį tokiuose dalykuose, nes padėjo naciams surinkti žydus Prancūzijoje ir organizuoti jų gabenimą į koncentracijos stovyklas, kai vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais okupavo Prancūziją.
Ne visi paryžiečiai pritarė tokiems Prancūzijos vyriausybės veiksmams prieš nepriklausomybės siekiui nusiteikusius alžyriečius. Daugelis paryžiečių priešinosi Alžyro karui ir netgi siekė susisiekti su FLN, kad padėtų išlaisvinti Alžyrą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Tačiau Paponas ir policija ties suėmimais nesustojo. Sklandė gandai apie kankinimus. Žmonės buvo suimami dėl jų išvaizdos ir už tai, kad buvo alžyriečiai, ir metami į Seną surištomis rankomis už nugaros. Dažnai asmens kilmė net nebuvo patikrinta, o tai reiškia, kad kiti Šiaurės afrikiečiai ir net italai buvo klaidingai apkaltinti esant alžyriečiais dėl jų odos spalvos.
Alžyro teroristai, sudarę nedidelį alžyriečių skaičių Prancūzijoje, tęsė bombardavimą, nužudydami dar 11 policininkų ir sužeisdami dar 17. Tačiau daugelis matė tai kaip kerštą už tai, ką darė Paponas. „Neįmanoma tylėti, kai Paryžiuje atgaivinami gestapo metodai“, rašė vienas žurnalas.
1961 m. spalio 5 d. policija paskelbė komendanto valandą, kuri įsigaliojo visiems Alžyro ir Prancūzijos musulmonams. Tarp 20.30 val. ir 5.30 val. jie nebuvo išleidžiami iš savo namų. Reaguodama į tai, FLN paskelbė, kad spalio 17 d. įvyks protestas.
Paponas buvo pasiruošęs. Su milžiniškomis 7000 policininkų ir 1400 riaušių policijos pajėgomis jam pavyko užblokuoti viešąjį transportą į miestą. Tačiau nuo 30 iki 40 tūkstančių žmonių vis tiek pavyko patekti į miestą ir dalyvauti demonstracijoje. Iš jų 11 000 buvo suimti.
Alžyro pusėje demonstracija išliko taiki. Jie tiesiog bandė protestuoti prieš nesąžiningą elgesį su jais ir nepasitenkinimą karu Alžyre. Tačiau policija netrukus atidengė ugnį į minią. Tikslus žuvusiųjų skaičius neaiškus; Paponas tvirtino, kad žuvo tik du žmonės; Prancūzijos vyriausybė po kelerių metų pripažino, kad jų skaičius siekė 40. Įrodymai rodo, kad abu šie skaičiai buvo per maži. Palaikai buvo išmesti į Seną, o tai reiškia, kad daugelis jų taip ir nebuvo rasti.
Paponas elgėsi taip, lyg žinotų, kad jo nelauks jokie padariniai. Tais pačiais metais jis net buvo apdovanotas Prancūzijos garbės legiono medaliu. Prancūzijos vyriausybė nuslėpė žudynes.
Vėliau Papono nusikaltimai buvo atskleisti per nesusijusį teismo procesą, todėl vyriausybė pagaliau pripažino žudynes 1998 m., nors buvo pripažinta tik 40 mirčių. Dauguma istorikų mano, kad minimą naktį šis skaičius galėjo siekti ir 200-300.
1962 metais Alžyras po ilgo karo pagaliau iškovojo nepriklausomybę.
