Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino asmens sargybiniai buvo pasirengę bet kurią akimirką savo kūnais nuo priešo kulkų pridengti „tautų vadą“, tačiau nuolat rizikavo patekti tarp represijų girnų ir už ištikimybę sumokėti savo gyvybe. Liudininkai tvirtina, kad J.Stalinas savo apsaugininkų nelaikė žmonėmis.

Nuo 1924 metų, kai po Vladimiro Lenino mirties J.Stalinas tapo nauju sovietų lyderiu, jo saugumo užtikrinimu ėmė rūpintis buvęs Budapešto operetės teatro kirpėjas ir grimuotojas Karlas Paukeris. Tuo metu 31-erių sulaukęs K.Paukeris jau turėjo darbo patirties Samarkando srities ČK, kur užsiėmė kratomis ir „liaudies priešų“ areštais.

Tačiau, kaip rašo lenta.ru, būtent kirpėjo įgūdžiai padėjo K.Paukeriui užimti J.Stalino apsaugos vadovo postą. Iš pradžių jis tapo asmeniniu ČK viršininko pavaduotojo Viačeslavo Menžinskio kirpėju ir artimu asmeniu, o šis stumtelėjo jį karjeros laiptais į viršų, parekomendavęs K.Paukerį naujam bolševikų partijos vadui.

„Viskas, kas buvo susiję su Stalinu ir jo šeima, praeidavo per Paukerio rankas. Be jo žinios nė vienas maisto kąsnelis negalėjo atsirasti ant vado stalo. Be Paukerio patvirtinimo nė vienas žmogus negalėjo būti įleistas į Stalino butą ar jo užmiesčio vilą“, – savo atsiminimuose pasakojo buvęs sovietinis žvalgas Aleksandras Orlovas, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pabėgęs į Vakarus.

Per trumpą laiką K.Paukeris sugebėjo užsitarnauti tokį J.Stalino pasitikėjimą, kad šis jam savo gyvybę patikėdavo ne tik perkeltine prasme – skutimo metu drąsiai atkišdavo savo kaklą aštriu skustuvu „ginkluotam“ Karlui. Dar didesnio J.Stalino prielankumo K.Paukeris sulaukė tada, kai pristatė jam savo išradimą – batus su slapčia paaukštintu kulnu. J.Stalinas, kuris nepasižymėjo dideliu ūgiu, juos avėdamas galėjo atrodyti aukštesnis.

K.Paukeris net rasdavo laiko „dvaro juokdario“ vaidmeniui: linksmindavo J.Staliną anekdotais, komiškomis scenelėmis ir persirengdavo Seniu Šalčiu, kai Kremliuje būdavo švenčiami Naujieji metai. Už sugebėjimą įtikti ir būti naudingu K.Paukeris iš vado gavo limuziną, kabrioletą ir daugybę vyriausybinių apdovanojimų.

Tuo metu, kai K.Paukeris vadovavo J.Stalino saugumo tarnybai, asmeniniu diktatoriaus asmens sargybiniu tapo ČK įpėdinės OGPU komisaras ypatingiems pavedimams ir buvęs asmeninės Felikso Dzeržinskio apsaugos vadovas lietuvis Ivanas Jusis, kurio tikrasis vardas ir pavardė buvo Jonas Jusys, o gimęs jis buvo dabartiniame Kupiškio rajone. I.Jusis į šias pareigas buvo paskirtas 1927 metų vasarą.

I.Jusis išsiskyrė nedideliu ūgiu, smulkiu kūno sudėjimu ir niekaip neatitiktų dabar visuotinai priimtų asmens sargybinių fizinių standartų. Nepaisant to, į J.Stalino asmens sargybinio pareigas jį asmeniškai atrinko ir patvirtino V.Menžinskis, tuo metu jau tapęs OGPU vadovu.

Savo „kovos krikštą“ asmens sargybinis I.Jusis gavo 1927 metų lapkričio 7 dieną per paradą Spalio revoliucijos dešimtmečio jubiliejaus proga. Tądien buvo nuspręsta sustiprinti J.Stalino, sveikinusio parado dalyvius iš tribūnos, apsaugą. Tam buvo atrinkti keli Frunzės vardo karo akademijos kursantai.

Tarp jų buvo Arkadijus Geleris, Vladimiras Petenka ir Jakovas Ochotnikovas. Trijulė į Raudonąją aikštę atvyko pavėlavusi, dėl to kažkas iš OGPU darbuotojų pamėgino juos sustabdyti. Tačiau kursantai sugebėjo prasiveržti į tribūną. Tada saugumiečiai, budėję greta pirmų valstybės asmenų, šoko jiems užkirsti kelią.

„Mes atėjome jūsų saugoti, o jūs?“

Tribūnoje prasidėjo grumtynės. Iš jų verpeto pavyko išsiveržti kursantui J.Ochotnikovui – aršiam trockistui, nekentusiam J.Stalino. Prišokęs prie vado kursantas sušuko „mes atėjome jūsų saugoti, o jūs?“ ir iš visų jėgų trenkė jam kumščiu į sprandą.

J.Ochotnikovas jau rengėsi smogti antrą kartą, bet tada jį už rankos sugriebė asmens sargybinis I.Jusis. Jis lengvai sužeidė užpuoliką savo peiliu, o tada jį suraitė prišokę kiti saugumiečiai. Kažkokio stebuklo dėka J.Ochotnikovas tuomet išvengė bausmės už smūgį J.Stalinui, tačiau po dešimtmečio vis tiek buvo represuotas ir sušaudytas.

Po šio incidento J.Stalino apsauga per renginius Raudonojoje aikštėje buvo sustiprinta kelis kartus: tribūnos prieigose būdavo pastatomi kulkosvaidžiai, ant aplinkinių pastatų stogų įsitaisydavo snaiperiai, o arčiausiai mauzoliejaus žygiuojanti kolona būdavo sudaryta iš valstybės saugumo organų darbuotojų.

1928 metais asmens sargybinis I.Jusis su šeima atšventė įkurtuves: jiems buvo skirtas butas Kremliuje, netoli J.Stalino apartamentų. Pats diktatorius šiltai elgėsi su savo pirmuoju sargybiniu ir dažnai pasikviesdavo jį su žmona ir dukra paviešėti savo viloje.

Ištikimasis I.Jusis lydėdavo J.Staliną per jo keliones po šalį šarvuotu traukinio vagonu arba garlaiviu. Išvykimo laikas ir transporto rūšis, kuriuos galiausiai išsirinkdavo J.Stalinas, būdavo laikomi paslaptyje iki paskutinės minutės.

1930 metais įvyko organizacinių J.Stalino apsaugos permainų, tačiau šią užduotį perėmusio OGPU Operatyvinio skyriaus vadovo pareigas, kaip ir buvo galima tikėtis, užėmė tas pats K.Paukeris. Per kelerius metus

K.Paukeris sugebėjo savo padalinį išvesti iš Kremliaus komendantūros pavaldumo ir ženkliai sustiprinti J.Stalino apsaugą.

K.Paukeris pasistengė, kad iš Kremliaus teritorijos būtų iškeldintos kelios įstaigos, į kurias kasdien plūsdavo daugybė lankytojų, o taip pat karo mokykla, kurios kursantai tuo pat metu atliko ir garnizono funkciją. J.Stalino apaugos vadas rimtai baiminosi valstybės perversmo ir mokyklą vertino kaip rimtą grėsmę.

K.Paukerio nuomone, pusantro tūkstančio ten besimokiusių kariškių galėjo paprasčiausiai surengti maištą ir paimti įkaitais šalies vadovus. Vis dėlto, nepaisant K.Paukerio pastangų, J.Stalinas mėgo pasivaikščioti pėsčias ir dažnai ignoruodavo rekomendacijas Maskvoje keliauti tik šarvuotu automobiliu.

Taip buvo iki pat 1931 metų, kai vieną dieną J.Stalinui buvo perduotas tarnybinis raštas, kurio turinys ne juokais suneramino diktatorių. Po to jis jau pradėjo važinėti šarvuotu automobiliu. Tame rašte buvo informuojama apie tai, kad neva vieno J.Stalino pasivaikščiojimo po Maskvos centrą metu, lapkričio 16 dieną, jį atsitiktinai atpažino „anglų žvalgybos agentas ir pamėgino išsitraukti revolverį“. Tik vietoje buvusių sovietinio saugumo agentų dėka, kaip rašoma ten pat, „anglų žvalgą“ pavyko nuginkluoti ir sulaikyti.

„Darbas buvo nežmoniškas“

1931 metais I.Jusis mirė nuo infarkto. Tvirtinama, kad J.Staliną šis įvykis labai nuliūdino. Netrukus pagrindiniu diktatoriaus sargybiniu tapo patyręs saugumietis Nikolajus Vlasikas, kilęs iš skurdžios valstiečių šeimos. Iki to laiko N.Vlasikas buvo vienas iš eilinių J.Stalino asmens sargybinių ir, be viso kito, užsiėmė jo vilos įrengimu.

Priešingai nei jo pirmtakas, N.Vlasikas buvo tvirto kūno sudėjimo ir itin stiprus. Vieną kartą kišenvagis pamėgino nugvelbti N.Vlasiko piniginę, bet šis sučiupo vagies ranką ir taip stipriai ją suspaudė, kad lūžo visi kaulai. Atskubėjusių milicininkų N.Vlasikas paprašė nesulaikyti vagies, nes tas neva vis tiek daugiau nebesugebės vogti.

Norėdamas užtikrinti J.Stalino saugumą, N.Vlasikas sukūrė ištisą konspiracijos sistemą: nustatytą valandą kartu su diktatoriaus mašina iš Kremliaus išvažiuodavo keli analogiški vyriausybiniai automobiliai – kartais jų skaičius pasiekdavo penkiolika – ir išsivažinėdavo į skirtingas puses. Nustatyti, kuriame automobilyje važiuoja J.Stalinas, buvo neįmanoma.

Kartais panašų manevrą sovietų lyderio apsauga atlikdavo ir su dviem identiškais vyriausybiniais kortežais. Nuo 1932 metų J.Stalino automobilį visada lydėdavo dvi mašinos, kuriose važiuodavo po keturis apsaugininkus.

N.Vlasikas nuėjo dar gerokai toliau: jis įsakė savo pavaldiniams surinkti visų namų, pro kuriuos driekėsi tradicinis J.Stalino maršrutas, gyventojų dosjė. Tos šeimos, kurių nariai apsaugos viršininkui pasirodė nepatikimi, buvo perkeltos į kitas vietas, o jų butus užėmė saugumiečiai.

Dirbant N.Vlasikui atsirado ir praktika naudoti sovietų lyderio antrininkus: į renginius, kuriuose J.Stalinui reikėjo tik pasirodyti, buvo siunčiami nugrimuoti dubleriai.

Jeigu J.Stalinas nuspręsdavo asmeniškai vykti į svarbų renginį, būdavo imamasi pačių griežčiausių saugumo priemonių. Kelios dienos iki svarbios datos pats pastatas, kuriame vyks renginys, ir greta esantys namai būdavo kruopščiai patikrinami, juose būdavo įrengiami apsaugos punktai su sargyba kiaurą parą. Į vidų būdavo galima patekti tik pagal iš anksto parengtą sąrašą.

Ypač didelį nerimą J.Stalino apsaugai keldavo jo vizitai į Didįjį teatrą: vado ložė prieš jam pasirodant būdavo kruopščiai patikrinama, o tais momentais, kai jis atvykdavo į teatrą ir išvykdavo iš jo, kuluarai būdavo tušti – į juos nieko neleisdavo.

Beje, N.Vlasikas užsiėmė ne tik J.Stalino apsauga. Po to, kai 1932 metais numirė diktatoriaus žmona Nadežda Alilujeva, N.Vlasikui teko rūpintis ir trimis vado vaikais. Jo dukra Svetlana N.Vlasiko nemėgo, laikė jį „neįtikėtinai mažaraščiu, šiurkščiu, kvailu, bet suponėjusiu“. O štai Vasilijus ir J.Stalino įsūnis Artiomas Sergejevas žvelgė į jį palankiai ir suprato, koks sunkus jo darbas.

„Darbas tas buvo nežmoniškas. Visada atsakomybė savo galva, visada gyvenimas ant ašmenų. Jis puikiai žinojo ir J.Stalino draugus, ir priešus. Koks apskritai buvo N.Vlasiko darbas? Tai buvo darbas ir dieną, ir naktį, nebuvo 6–8 valandų darbo dienos. Visas jo gyvenimas buvo darbas, jis gyveno šalia Stalino“, – savo prisiminimuose rašė J.Stalino įsūnis A.Sergejevas.

1931 metais (kitais duomenimis, 1935-aisiais) N.Vlasikui teko uždengti J.Staliną nuo kulkų savo kūnu. Įvyko tai per pasiplaukiojimą kateriu netoli Gagrų. Staiga į motorinį laivą nuo kranto pasipylė ugnis: šaudė pasieniečiai, neva nežinoję apie J.Stalino iškylą.

Būtent tada pagrindinis sovietų lyderio asmens sargybinis pridengė jį savimi. Nė vienas iš jų nenukentėjo, bet karininką, kuris davė įsakymą šaudyti į katerį, iš pradžių nuteisė penkeriems metams nelaisvės, o po to sušaudė. Pats N.Vlasikas pasieniečių pasiaiškinimais, kad įvyko klaida, netikėjo, jis buvo įsitikinęs, kad į jo šefą buvo surengtas suplanuotas pasikėsinimas.

Ypatingo režimo vila

N.Vlasiko pastangomis prie Maskvos ir SSRS pietuose buvo organizuota ištisa puikiausiai įrengtų ir saugomų J.Stalino vilų ir rezidencijų sistema. 1933 metais sovietų lyderis nusprendė kraustytis iš sostinės į užmiestį ir išsirinko „Artimąją vilą“ Volynskojės kaime prie Maskvos kaip nuolatinę savo gyvenimo vietą.

J.Staliną viloje saugojo devyni žmonės: pats N.Vlasikas, septyni iš 35 teritorijoje budėjusių asmens sargybinių ir asmeninis vairuotojas. Kiek vėliau ši komanda buvo padidinta iki 12 žmonių. O išorinę dviem tvoros eilėmis apjuostos vilos sargybą užtikrino apie 200 žmonių.

„Viena iš mūsų pareigų buvo lydėti J.Staliną, kad ir kur jis beeitų. Net kai jis vaikštinėdavo po sodą, jį lydėdavo 3–4 asmens sargybiniai“, – vėliau pasakojo vienas iš diktatoriaus sargybinių Vladimiras Vasiljevas.

J.Stalinas su sargybiniais elgėsi įvairiai. Vienas iš jų prisiminė, kad diktatorius atsisakė išmesti iš darbo jų kolegą, kuris laisvu metu padaugino alkoholio ir pateko į milicijos skyrių. Nesupyko J.Stalinas ir ant kito sargybinio, kuris nuolat miegodavo savo poste. J.Stalinas sužinojo, kad dėl to kaltos blogos buities sąlygos: sargybinis glaudžiasi viename kambaryje su žmona ir sergančia dukra. Netrukus jam asmeniniu J.Stalino potvarkiu buvo skirtas butas. Kai kuriuos asmens sargybinius vadas kviesdavosi žaisti šachmatais arba apdovanodavo mandarinais, kurie augo ant medžių aplink vilą.

Tačiau, pasak kitų apsaugininkų, J.Stalinas į juos žvelgdavo su panieka. „Pats vadas apsaugos, pasirengusią kiekvieną akimirką atiduoti už jį gyvenimą, pridengti jį savo kūnais nuo kulkų, aiškiai nelaikė žmonėmis ir, susitikęs, žiūrėdavo kiaurai mus. Patiems užkalbinti jį mums būdavo draudžiama, ir mes net buvome pasirašę pažadą, kad nesikreipsime į jį su asmeniniais klausimais“, – prisiminė buvęs apsaugininkas V.Vasiljevas.

O tuo metu, 1934 metų vasarą, OGPU buvo pertvarkytas į NKVD pavaldų naują darinį – GUGB, Vyriausiąją valstybės saugumo valdybą. Į Maskvą atvažiuojančio J.Stalino ir kitų vyriausybės asmenų apsaugai sustiprinti buvo organizuotas patruliavimas Kremliuje. Tam buvo skirtas specialus NKVD pulkas iš 1200 karių.

Prakeikta vieta

Pilkasis Kremliaus kardinolas K.Paukeris 1936 metų lapkritį užėmė GUGB 1-ojo skyriaus, atsakingo už vyriausybės narių apsaugą, viršininko postą. Tačiau jau 1937 metų pavasarį virš jo galvos ėmė tvenktis tamsūs debesys: iš J.Stalino favorito jis virto liaudies priešu.

K.Paukeriui koją pakišo per didelis jo uolumas – jis aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose ir, be kita ko, padėjo sunaikinti „Antisovietinio jungtinio trockistų ir zinovjevininkų centro“ bylos figūrantus – opozicionierius Levą Kamenevą ir Grigorijų Zinovjevą.

Po metų pats K.Paukeris atsidūrė jų vietoje: jis buvo paskelbtas esąs „vokiečių šnipas“, apkaltintas rengęs pasikėsinimą į J.Staliną ir sušaudytas 1937 metų vasarą. Vėliau K.Paukeris pateko į neilgą represijų aukų sąrašą, kurias buvo atsisakyta reabilituoti po mirties.

Toks pat liūdnas likimas ištiko ir du vėlesnius 1-ojo skyriaus vadovus. Vladimiras Kurskis, kuris šias pareigas ėjo vos du mėnesius, 1937 metų birželį tapo 3-iojo (kontržvalgybos) skyriaus vadovu ir tą patį mėnesį neišaiškintomis aplinkybėmis atsisveikino su gyvenimu. Kitas 1-ojo skyriaus vadovas, Izrailis Daginas, poste išsilaikė apie metus, o po to buvo areštuotas ir sušaudytas. Beje, jį taip pat atsisakyta reabilituoti po mirties, kaip ir K.Paukerį.

O nuo 1938 iki 1952 metų 1-ojo GUGB skyriaus vadovo pareigas ėjo N.Vlasikas, kuris per kelerius metus sugebėjo sukonstruoti beveik idealią J.Stalino saugumo tarnybos struktūrą.

„Išsilavinęs žmogus pernelyg daug galvoja“

Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, ant N.Vlasiko pečių užkrito ir vyriausybės narių su J.Stalinu priešakyje evakuacijos pareiga. Jis suorganizavo ir užtikrino bolševikų partijos viršūnėlių pervažiavimą į Kuibyševą ir tada ten užsiėmė jų apaugos sistemos surikiavimu. Ištikimas asmens sargybinis visur sekė vadą, tad pagal jo judėjimą būdavo galima išsiaiškinti ir paties sovietų lyderio maršrutą.

Todėl tais atvejais, kai J.Stalinas lankydavosi fronte, vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija kategoriškai uždrausdavo N.Vlasikui dalyvauti šiose kelionėse.

Karo metais didelį vaidmenį J.Stalino apsaugoje vaidino sovietiniai žvalgai ir diversantai. Būtent jie užsiėmė į SSRS kontroliuojamą teritoriją prasibrovusių nacistinės Vokietijos šnipų ir diversantų, kurių užduotis buvo pasikėsinti į J.Staliną, išaiškinimu ir sunaikinimu.

Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų metu etatinių apsaugininkų sąrašas išsipūsdavo iki kelių tūkstančių žmonių, jie savo žinioje turėdavo dešimtis transporto priemonių.

Pavyzdžiui, kai J.Stalinas lėktuvu „Douglas C-47 Skytrain“ skrido į Teheraną, jo saugumą ore užtikrino 24 naikintuvai. Teherane J.Stalino laukė N.Vlasiko organizuota trijų žiedų apsauga iš armijos pulkų ir operatyvinių darbuotojų.

1946 metais specialiosios apsaugos tarnyba išgyveno eilinę reorganizaciją: Maskvos kremliaus komendanto valdyba buvo sujungta su dviem sargybos valdybomis – taip atsirado Vyriausioji apsaugos valdyba, GUO, pavaldi Valstybės saugumo ministerijai, MGB.

N.Vlasikas, tuo metu jau gavęs generolo antpečius, ėmė vadovauti naujajai struktūrai, kurios metinis biudžetas pradžioje sudarė 170 milijonų rublių. Jo pavaldiniais tapo tūkstančiai apsaugininkų. Dalis iš jų (įvairiais metais nuo 400 iki 600 žmonių) buvo paskirta asmeninei J.Stalino apsaugai. 1952 metais GUO išlaikymo išlaidos viršijo 600 milijonų rublių, o darbuotojų skaičius išaugo iki 15 tūkstančių žmonių.

Norinčių įsidarbinti pirmųjų valstybės asmenų apsaugoje buvo daugiau nei reikia – pareigybės joje buvo laikomos prestižinėmis ir gerai apmokamomis. Bet ir atranka į apsaugininkų gretas buvo pati griežčiausia: be partinių rekomendacijų į jas patekti buvo neįmanoma.

Daugiausiai galimybių patekti į asmens sargybinių sąrašą turėjo maskviečiai – jų patikimumą patikrinti buvo lengviausia. Neabejotinas potencialių apsaugininkų privalumas buvo savo gyvenamosios vietos turėjimas ir viengungystė: nevedusiems nereikėjo atskirų butų – pakako skiriamų kambarių bendrabučiuose. Aukštojo išsilavinimo ne tik kad nereikėjo, jis buvo laikomas kandidatų į Kremliaus sargybinius trūkumu.

„Mūsų darbuotojų išsilavinimas neturi viršyti dešimties klasių: išsilavinęs žmogus per daug galvoja“, – yra sakęs N.Vlasiko pavaduotojas kadrų reikalams Serafimas Goryševas.

Atrinkti kandidatai turėdavo praeiti profesinio parengimo kursą. Tam reikalui Noginsko rajone buvo įkurtas specialus mokymo centras ir karinė stovykla.

„Stalinas atidavė mane į priešų rankas“

Tačiau, nepaisant ilgametės ištikimos tarnybos, N.Vlasikui galų gale nepavyko išvengti represijų – jo slaptas priešas pasirodė esąs pats L.Berija.

„Jis tiesiog trukdė Berijai pasiekti Staliną, nes mano tėvas nebūtų leidęs jam numirti. Jis nebūtų parą laukęs už durų, kol Stalinas „prabus“, kaip tie apsaugininkai 1953 metų kovo 1-ąją“, – savo prisiminimuose tvirtino N.Vlasiko dukra Nadežda.

Pirmas pavojaus signalas J.Stalino apsaugos viršininkui nuskambėjo po Potsdamo konferencijos – N.Vlasikas buvo apkaltintas tuo, kad iš Vokietijos išvežė ir savo šeimai perdavė jautį, arklį ir dvi karves. N.Vlasikas ir neneigė šio fakto: karo metu vokiečiai apiplėšė kaimą, kur gyveno N.Vlasiko sesers šeima. Jie išvarė jo giminaitę į darbus Vokietijoje ir atėmė gyvulius. Todėl pagrindinis apsaugos viršininko pasiteisinimas buvo tas, kad jis tiesiog atstatė teisingumą.

Tuo metu J.Stalinas palaikė N.Vlasiką ir pareikalavo nutraukti tyrimą. Kito puolimo vyriausias vado apsaugininkas sulaukė 1948 metais. Areštuotas „Artimosios vilos“ komendantas per apklausą pareiškė, kad N.Vlasikas neva planavo nunuodyti J.Staliną. Bet su šiuo įskundimu supažindintas J.Stalinas palaikė jį nesąmone. Tačiau L.Berija nepasidavė – jo iniciatyva 1952 metais buvo surengtas N.Vlasikui pavaldžios GUO patikrinimas.

Taip paaiškėjo tarnybinio piktnaudžiavimo faktai – J.Stalino vilų apsaugininkai ir personalas, kai šeimininko nebūdavo namuose, rengdavo triukšmingus vakarėlius ir nesivaržydami tuštindavo podėlius ir barus su brangiais gėrimais. Po šio skandalo N.Vlasikas neteko pareigų ir buvo paskirtas vieno pataisos darbų lagerio Urale viršininko pavaduotoju.

Netrukus po to, 1952 metų gegužę, GUO buvo pertvarkyta į Apsaugos valdybą, kurią asmeniškai ėmė kuruoti valstybės saugumo ministras Semionas Ignatjevas. Tačiau N.Vlasiko persekiojimas nesiliovė: galutinai buvusį J.Stalino apsaugos viršininką „pribaigė“ vadinamoji „gydytojų byla“.

Šioje byloje N.Vlasikas buvo apkaltintas, kad J.Stalinui nepranešė apie Kremliaus medicininės-sanitarinės valdybos gydytojos kardiologės Lidijos Timašuk laišką. Tame laiške L.Timašuk savo kolegas apkaltino kenkėjiška veikla ir diagnozių klastojimu.

Po arešto ir tyrimo buvo skirta penkeri metai lagerio. Į laisvę N.Vlasikas išėjo tik 1957 metų gruodį. Po dešimties metų jis mirė. Giminaičiai jo reabilitacijos išsireikalavo tik 2000 metais. To, kad J.Stalinas jo neužstojo, N.Vlasikas vadui niekada neatleido.

„Stalinas mane žiauriai įžeidė. Už 25 metus nepriekaištingo darbo, neturėdamas nė vienos pastabos, o tik paskatinimus ir apdovanojimus, aš buvau išbrauktas iš partijos ir įmestas į kalėjimą. Už mano beribį atsidavimą jis atidavė mane į priešų rankas“, – jau išėjęs į laisvę piktinosi N.Vlasikas.

Pražiopsojo mirtį

Paskutinius savo gyvenimo metus J.Stalinas praleido „Artimojoje viloje“. Tuo metu vyriausybinės rezidencijos ir jos apylinkių apsauga buvo dar labiau sustiprinta. Kelyje, vedančiame vilos link, nuolat budėjo milicijos patruliai: eilinių pareigūnų tarp jų nebuvo – į šį darbą būdavo skiriami kapitono ar majoro laipsnį turintys milicininkai.

Miškai, supę J.Stalino rezidencijos teritoriją, buvo perskirti spygliuota viela ir ten patruliuodavo apsaugininkai su aviganiais. Arčiau pirmosios iš dviejų tvorų buvo sumontuotos trofėjinės apsaugos sistemos iš Vokietijos su judesio davikliais. Jie budinčiajam leisdavo nustatyti, kuriame sektoriuje yra pažeidėjas.

Tarp dviejų tvorų buvo pastatyti jūriniai signaliniai prožektoriai. Oro erdvė virš vilos buvo uždara skrydžiams, o jeigu įvyktų netikėta ataka, rezidencijos teritorijoje stovėjo priešlėktuvinės gynybos ginkluotė. Be to, jeigu kiltų būtinybė, vadas galėjo pasislėpti bunkeryje, įrengtame 17 metrų po žeme – jį pastatė 1942 metais.

Vienas iš saugumo tarnybos reikalavimų buvo aklinai uždengti langai. Net lauke budintys sargybiniai negalėjo nuspėti, kurioje iš vidinių patalpų tuo arba kitu metu yra J.Stalinas. Tačiau visos apsaugos priemonės pasirodė esančios bejėgės ligos akivaizdoje.

1953 metų kovo 1 dieną J.Staliną ištiko insultas (versija apie jo nunuodijimą taip ir liko niekuo nepatvirtinta), o po keturių dienų jis mirė. Kai kas dėl diktatoriaus mirties kaltina būtent asmens sargybinius, nes jiems nekilo jokių blogų minčių dėl to, kad SSRS lyderis niekaip apie save nepranešė ir neišėjo iš savo kambario visą dieną.

Manydami, kad jis paprasčiausiai miega, apsaugininkai pagaliau ryžosi užeiti į kambarį tik 22.00 val. Tuo metu J.Stalinas jau buvo pusgyvis. Vis dėlto atsakomybėn apsaugininkai nebuvo patraukti. Po diktatoriaus mirties jo asmeninė apsaugos tarnyba L.Berijos nurodymu buvo išformuota, o daugelis jos darbuotojų išskirstyti į įvairias įstaigas už Maskvos ribų.

Komentarai ()