„Kruvinasis erelis“ – brutaliausia vikingų mirties bausmės egzekucija: kas tai buvo, ar vikingai ją iš tikrųjų praktikavo? (Foto, Video, N-14) (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Straipsnyje autoriai metodiškai naršo viduramžių šaltinius ir aptaria, kas nutiktų žmogaus kūnui, jei būtų atlikta visapusiška procedūros versija. Jei nebūtų atlikta labai atsargiai, auka būtų greitai mirusi nuo uždusimo ar kraujo netekimo; net jei ritualas būtų atliktas atsargiai, tiriamasis būtų beveik neabejotinai miręs anksčiau, nei būtų galima užbaigti pilnaverį „kruvinąjį erelį“.
Priartėjus prie klausimo kitu kampu, tyrėjai galėjo įsigilinti į mokslą, įtraukti viduramžių šaltinius į tinkamą kontekstą ir pasitelkti šiuolaikines technologijas, kad ištirtų, kas iš tikrųjų būtų nutikę ritualo metu. Jie naudojo anatominę modeliavimo programinę įrangą, kad efektyviai atkurtų ekstremalias „kruvinojo erelio“ versijas, imituodami kiekvieno kankinimo žingsnio poveikį žmogaus kūnui.
Atsižvelgdami į tyrimo tarpdisciplininį polinkį, autoriai šią analizę sujungė su istoriniais ir archeologiniais duomenimis apie vikingų visuomenėje prieinamas specializuotas priemones. Jų išvados rodo, kad, pavyzdžiui, kankintojai galėjo naudoti ietis su negiliais kabliukais, kad „atkabintų“ šonkaulius nuo stuburo – tokia išvada galėtų paaiškinti ieties buvimą viename iš nedaugelio (galimų) viduramžių vaizdinių ritualo vaizdų.
„Kruvinojo erelio“ svarba vikingų visuomenėje – tiek viduramžių eroje, tiek per šimtmečius nuo to laiko – kyla dėl to, kad jis akcentavo ritualą ir kerštą. Vykdymo metodo pasikartojantis pasirodymas viduramžių tekstuose, dažnai be išsamaus paaiškinimo, rodo bendrą supratimą tarp vikingų laikų skaitytojų ir klausytojų, kurių daugelis buvo išmokę pasakas per žodinę tradiciją.
Dažnas viduramžių šaltinių elementas, anot naujojo tyrimo autorių, yra tai, kad agresoriai ritualą atlieka priešams, kurie nužudė vieną iš jų šeimos narį. Iš esmės, mokslininkai daro išvadą, kad „kruvinasis erelis“ galėjo sudaryti kraštutinį, bet neįtikimą, nuokrypį nuo „blogos mirties“ platesnėje vikingų visuomenėje: būdas atkeršyti už „ankstesnį nukrypimą, negarbingą ar kitaip kultūriškai netinkamą mirtį“. Tai buvo veiksmas, kuris turėjo prasmę.
Smurtas Europos viduramžiais buvo būdas įprasminti, paversti matomas svarbias idėjas, kurios anksčiau buvo nematomos. Kitaip tariant, tokie ritualai kaip „kruvinasis erelis“ turėjo prasmę, nes tai buvo būdas – praktiškai ar knygos puslapiuose – nubrėžti linijas tarp žmonių grupių ir įspėti pašalinius žmones apie pavojų, kylantį peržengus šią ribą. Ritualinis kankinimas, kaip „kruvinasis erelis“, tiesiogine prasme paverčia žmogų gyvūnu.
Būsimoje knygoje „Šviesūs amžiai: nauja viduramžių Europos istorija“ aiškiai parodoma, kad vikingai buvo ne tik žiaurūs barbarai, bet ir sumanūs prekybininkai, jodinėję kupranugariais į Bagdadą, ir tyrinėtojai, apgyvendinę naujas žemes anapus Atlanto.
Tačiau jie taip pat buvo visuomenė, kuri mėgavosi žiaurumu, kuri buvo susitelkusi į žmonių pavergimą ir prekybą seksualiniu smurtu. Visi šie dalykai gali būti ir yra tiesa. Žmonės yra skirtingi. Matydami tą pilnatvę, tą mūsų dalykų turtingumą praeityje, galime ne tik geriau suprasti juos, bet ir save.
