Diktatorių Kimų dinastijos asmeninės apsaugos istorija prasidėjo nuo 1946 metų, kai Šiaurės Korėjos Laikinojo liaudies komiteto pirmininku tapo Kim Il Sungas. Pirmųjų savo asmens sargybinių pareigas jis patikėjo kovos bičiuliams, su kuriais ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje jis kariavo partizaninį karą prieš japonus Mandžiūrijoje. Ir jau 1946 metų kovo 1-ąją įsitikino, kad saugotis yra būtina.

Tądien Šiaurės Korėjos lyderis sakė kalbą mitinge, vykusiame Pchenjano stoties aikštėje. Jo apsauga buvo sustiprinta sovietiniais kariais, kurie po Antrojo pasaulinio karo, Josifo Stalino nurodymu, liko Šiaurės Korėjoje, pasakoja lenta.ru.

Būrio vadas jaunesnysis leitenantas Jakovas Novičenka vienu momentu pastebėjo iš minios į vyriausybinę tribūną skriejančią granatą. Bet tikslo ji nepasiekė: rikošetu atšoko nuo sienelės ir nukrito greta J.Novičenkos. Jį supo žmonės, nusviesti granatą kur nors į šoną nebebuvo jokios galimybės, ir tada jaunesnysis leitenantas nusprendė pridengti ją savimi. Nugriaudėjo sprogimas.

„Prieš mus buvo žiauriai sužalotas žmogus, ant jo kūno nebuvo nė vienos sveikos vietos. Nuplėšta dešinioji ranka, daugybiniai krūtinės ląstos sužalojimai, išmušta kairioji akis, sužalojimai ant kitų kūno dalių“, – vėliau prisiminė medicinos tarnybos majorė Jelizaveta Bogdanova.

Vėliau paaiškėjo, kad nuo garantuotos mirties J.Novičenką išgelbėjo knyga, kurią prieš incidentą jis užsikišo už juosmens. Po ilgai trukusio gydymo J.Novičenka grįžo į gimtąjį kaimą. O devintajame dešimtmetyje jį susirado Kim Il Sungas ir savo vizito Sovietų Sąjungoje metu apdovanojo jį Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (KLDR) didvyrio ordinu. Vėliau J.Novičenka ir jo šeima kelis kartus garbės svečių teisėmis lankėsi Šiaurės Korėjos lyderio namuose.

Savižudžių būrys

Po nenusisekusio pasikėsinimo apsaugos priemonės buvo sustiprintos – Kim Il Sungas įsteigė asmeninį apsaugos būrį. Į jį, be kitų, buvo įtraukti buvę politiko bendražygiai iš 88-osios atskirosios šaulių brigados, o padaliniui vadovauti ėmė patyręs sovietų karininkas Changeri Jelokovas.

Šiaurės Korėjos lyderio rezidenciją ėmė saugoti kavalerijos pulkas, kuris taip pat lydėdavo jį kelionių po šalį metu. Netrukus Kim Il Sungas pergyveno dar vieną pasikėsinimą: per demonstraciją į jį ėmė šaudyti vienas jos dalyvis, dirbęs vertėju.

Vienas iš asmens sargybinių suspėjo vadą uždengti savo kūnu, buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno. Šaudęs asmuo buvo sučiuptas gyvas. Per tardymą jis prisipažino, kad pasikėsinimui ryžosi po sąmokslo su amerikiečiais. O štai trečiojo pasikėsinimo į Kim Il Sungą užsakovo nustatyti nepavyko: žudikas Šiaurės Korėjos diktatorių puolė su peiliu, bet jį suraitė apsauga. Iš karto po to užpuolikas perkando kapsulę su cianidu ir numirė.

Pradedant nuo 1949-ųjų, vadą ėmė saugoti metais anksčiau sukurta Korėjos liaudies armija. Tai nutiko po to, kai sovietų kariuomenė, kartu su Ch.Jelokovu ir jo kariais, buvo išvesta iš Šiaurės Korėjos.

Šeštojo dešimtmečio viduryje už Šiaurės Korėjos lyderio saugumą tapo atsakinga Apsaugos valdyba, įeinanti į KLDR Politinio saugumo valdybą. Pats vadas, tapęs amerikiečių ir Pietų Korėjos specialiųjų tarnybų taikiniu, nepasitikėjo netgi tais valdininkais, kuriuos paskirdavo pats. Kai Kim Il Sungas susitikdavo su savo aplinkos žmonėmis, kiekvieną iš jų įdėmiai stebėdavo asmens sargybiniai. Toks maniją primenantis Kim Il Sungo įtarumas turėjo pagrindo.

1968 metais Pietų Korėjoje buvo įkurtas vadinamasis „Būrys 684“, kurio užduotis buvo fiziškai sunaikinti Kim Il Sungą. Tiesą sakant, šis būrys tai buvo Pietų Korėjos atsakas į Šiaurės Korėjos išpuolį, įvykdytą tų pačių metų sausį, kai slaptas Šiaurės Korėjos specialiųjų operacijų pajėgų padalinys, pavadinimu „Būrys 124“, prasibrovė iki Seulo ir pamėgino pasikėsinti į Pietų Korėjos prezidentą Park Chung-hee.

Dvejus metus 31 Šiaurės Korėjos komandosas treniravosi ir rengėsi šiai misijai. Galutinės pasirengimo stadijos metu jie treniravosi šturmuoti tikslią Pietų Korėjos prezidento rezidencijos, Mėlynųjų rūmų, kopiją. 1968 metų sausio 17-ąją šiauriečiai diversantai nepastebėti perėjo sieną ir demilitarizuotą zoną, o sausio 21-ąją pasiekė Seulą.

Artėdami prie tikslo jie persirengė Pietų Korėjos karių uniformomis ir išsiskirstė į nedideles grupeles. Vienai iš šių grupelių pavyko priartėti per 100 metrų nuo Mėlynųjų rūmų, bet čia diversantai buvo demaskuoti viename kontrolės poste. Prasidėjo susišaudymas ir slaptos diversijos planas žlugo, šiauriečiams teko trauktis.

Per kitas dvi dienas pietiečiai išmedžiojo beveik visus „Būrio 124“ narius. Tik vienas iš jų pateko į nelaisvę ir papasakojo apie visą operaciją, o dar vienam, Pak Jae Gyongui, pavyko sugrįžti į Šiaurės Korėją. Čia jis buvo sutiktas kaip didvyris ir ilgainiui padarė įspūdingą karinę karjerą – tapo generolu, Liaudies karinių pajėgų ministerijos viceministru ir Kim Jong Ilo patikėtiniu. Per išpuolį prie Mėlynųjų rūmų ir šiauriečių likvidavimo operaciją žuvo 26 pietų korėjiečiai, 66 buvo sužeisti, tarp jų 24 civiliai asmenys, o taip pat žuvo 4 amerikiečiai, sustabdę atsitraukiančius šiauriečius ties demilitarizuota zona.

Kai į nelaisvę paimtas „Būrio 124“ karys Kim Shin Jo atskleidė visą informaciją, ką Pietų Korėjoje siekė įvykdyti jis ir jo bendražygiai, Pietų Korėjos diktatorius Park Chung-hee nusprendė atsakyti tuo pačiu. Jo įsakymu, tų pačių metų balandžio 1-ąją buvo įsteigtas Pietų Korėjos karinėms oro pajėgoms formaliai priklausantis padalinys „Būrys 684“, turėjęs nužudyti Kim Il Sungą. Būrys taip pat, kaip ir šiauriečių diversantų grupė, turėjo būti sudarytas iš 31 žmogaus.

Kandidatai į slaptą diversantų padalinį atrinkti iš kriminalinių nusikaltėlių ir jaunų bedarbių sluoksnių. Už sėkmingą operacijos baigtį jiems buvo pažadėtos padorios pinigų sumos ir darbo vietos. Būsimieji komandosai buvo išgabenti į treniruočių bazę, įkurdintą nedidelėje negyvenamoje Silmido saloje šalia Inčchono miesto.

Pasirengimo Šiaurės Korėjos lyderio nužudymui programa ir sąlygos buvo tokios nežmoniškos, kad per trejus metus, kol buvo vykdoma ši programa, mirė septyni „Būrio 684“ nariai. Likusius apėmė neviltis. Kaip vėliau paaiškino vienas iš jų sargybinių, jiems ėmė rodytis, kad jų niekada neišsiųs į Šiaurės Korėją ir net nebeišleis į laisvę iš salos.

1971 metų rugpjūtį, pagerėjus abiejų Korėjų santykiams, pasikėsinimo į Kim Il Sungą misijos buvo atsisakyta. O to paties mėnesio 23 dieną „Būrio 684“ nariai sukilo, nužudė 12 sargybinių, persirengė desantininkų uniformomis ir kateriu perplaukė į žemyną. Čia jie užgrobė autobusą, kuriuo tikėjosi pasiekti Seulą ir susidoroti su savo vadovybe, pasmerkusia nežmoniškiems išbandymams.

Šimtai karių ir policininkų buvo mobilizuoti sustabdyti autobusą. Jau Seule, vykstant persekiojimui, autobusas atsitrenkė į medį ir buvo priverstas sustoti. Įvyko susišaudymas, per kurį 20-imt „Būrio 684“ narių buvo nukauta arba susisprogdino granatomis. Keturi buvo sužeisti ir sulaikyti gyvi. Vėliau visus juos karinis tribunolas nuteisė myriop. Daugybę metų Pietų Korėjos valdžia apie šį incidentą ir apskritai apie „Būrį 684“ neteikė jokios oficialios informacijos.

Į teatrą – su savo kėde

Aštuntajame dešimtmetyje Šiaurės Korėjos Apsaugos valdyboje jau dirbo apie 30–40 tūkstančių žmonių, kurie buvo paskirstyti į keturis padalinius. Pirmojo padalinio darbuotojai rūpinosi asmenine Kim Il Sungo ir jo šeimos narių apsauga. Į šį padalinį patekdavo tik labiausiai patyrę ir patikimi apsaugininkai. Politinio saugumo valdyba kruopščiai patikrindavo ne tik visų kandidatų biografijas, bet ir visų giminaičių, net pačių tolimiausių, politines pažiūras.

Antrasis padalinys buvo atsakingas už visų vaisių ir daržovių, kurie būdavo auginami vadui specialiose žemės ūkio bazėse, patikrą, o taip pat kontroliuodavo maisto pirmajam Šiaurės Korėjos asmeniui ruošimą. Šis padalinys taip pat patikrindavo visus buities daiktus, patenkančius į Kim Il Sungo rezidenciją.

Trečiasis padalinys užsiimdavo materialinio-techninio aprūpinimo klausimais, o ketvirtasis – vado užmiesčio rezidencijų statyba ir įrengimu, taip pat patikimo personalo parinkimu į jas.

Apsaugos valdybos pajėgos griežtai kontroliuodavo patekimą į Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną: įvažiuoti į ją be specialaus leidimo tapo nebeįmanoma. 1982 metais Apsaugos valdyba buvo perorganizuota į Apsaugos pajėgas su 70 tūkstančių darbuotojų. Už asmeninę Kim Il Sungo apsaugą tiesiogiai atsakingi buvo pusantro tūkstančio iš jų.

Be to, pajėgų viduje veikė kelios specialiosios brigados, kurios vado apsaugininkų tarpe ieškojo sąmokslininkų.

Ypatingai atidžiai asmens sargybiniai vado saugumu rūpindavosi jo užsienio kelionių metu. Per vizitus į Sovietų Sąjungą devintajame dešimtmetyje Kim Il Sungas, bijodamas galimų pasikėsinimų, net sovietiniuose teatruose lankėsi su savo kėde.

Šiaurės Korėjos lyderis atsisakydavo apsistoti viešbučiuose: jis gyvendavo savo šarvuotame traukinyje ir juo keliaudavo iš miesto į miestą. Pervažiavimo metu prie geležinkelio, visame maršruto ruože, budėdavo sovietų kariai.

„Mus pastatė į užtvarą. Stovėjome pasisukę nugara į geležinkelį. Maždaug po 15–20 minučių pastebėjome artėjantį traukinį. Važiavo jis gana lėtai, ne didesniu, nei 50 kilometrų per valandą greičiu. Langai buvo aklinai uždengti. Nieko juose nebuvo matyti“, – prisiminė vienas sovietų armijos karys, tarnavęs Užbaikalėje 1988 metais.

Bombos Kim Jong Ilui

Kim Il Sungo įpėdinis – jo vyriausias sūnus Kim Jong Ilas – savo asmeninį dešimties žmonių apsaugos būrį gavo 1977 metais, dar prieš tapdamas šalies vadovu. Po metų Šiaurės Korėjos lyderio įpėdinio apsaugai buvo suformuota 300 karių, kurių amžius buvo 17–18 metų, gvardija. Visi jie pasižymėjo puikia fizine forma ir psichologine pusiausvyra.

Be tradicinės biografijos patikros, visi kandidatai į gvardiją baigdavo šešių mėnesių pasirengimo kursus, kuriuose būdavo mokomi šaudymo, kovos menų, maskavimosi ir apsaugos metodų. Didelis dėmesys būdavo skiriamas ir ideologijai: būsimiems asmens sargybiniams nuolat būdavo skiepijama, kad jų paskirtis – tarnauti Kimų dinastijai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Kim Jong Ilo apsaugininkų skaičius išaugo iki tūkstančio. Jie buvo atsakingi už būsimo lyderio saugumą jo rezidencijose ir darbo vietose. Pasak buvusio apsaugininko Lee Young Guko, vėliau pabėgusio į Pietų Korėją, kiekvieną iš dvidešimties Kim Jong Ilo užmiesčio rezidencijų saugojo po tris karių kuopas.

O kai Kim Jong Ilas kateriu plaukdavo į savo vilą netoli Vonsano, jį visada lydėdavo Šiaurės Korėjos karo laivyno laivas. Aštunto dešimtmečio viduryje Apsaugos pajėgos išaugo iki 100 tūkstančio žmonių – tai įvyko po dviejų žlugusių antivyriausybinių sąmokslų 1992 ir 1995 metais, kuriuos rengė aukšto rango Šiaurės Korėjos kariškiai.

Kimų dinastijos priešai nesiliovė rengę planų susidoroti su ja. Po to, kai 1994 metais Kim Jong Ilas perėmė KLDR vairą, jo apsauga ne kartą užkirto kelią teroro aktams su savadarbių sprogstamųjų įtaisų panaudojimu.

Didžia dalimi tai buvo maršalo Ri Ul Solo – Kim Il Sungo bendražygio partizaninės kovos metu – nuopelnas. Jis vadovavo pirmųjų Šiaurės Korėjos asmenų apsaugai iki 2003 metų.

Apsaugos elitu buvo laikomi 25 asmens sargybiniai. Jie, pavyzdžiui lydėjo Kim Jong Ilą per vizitą į Rusiją 2002-aisiais. Šios kelionės metu pirma šarvuoto vado traukinio nuo Pchenjano iki Sankt Peterburgo važiavo atskiras lokomotyvas: jeigu kelias būtų buvęs užminuotas, jis būtų priėmęs sprogimo smūgį.

Pats Šiaurės Korėjos lyderio šarvuotas traukinys buvo įrengtas kaip tikra kilnojamoji rezidencija – 17 vagonų buvo paskirstyti į pasitarimų, poilsio, maitinimo ir ryšių zonas. Atskiras vagonas buvo skirtas ginkluotei, o du kiti – transportui, dviem paties vado šarvuotiems „Mercedes“ ir paprastesniems automobiliams jo asmens sargybiniams.

Sklido gandai, kad šarvuotame Kim Jong Ilo traukinyje buvo ir „raudonasis mygtukas“ branduolinio ginklo paleidimui. Šiaurės Korėjoje branduoliniam karui visada būdavo rengiamasi rimtai: Kimų dinastijos Pchenjano rezidencijoje buvo įrengta aukšto lygio slėptuvių sistema. Rezidencijos pastatai tarpusavyje sujungti požeminiais praėjimais, kurie veda į bunkerius. Kiekvienas iš jų įrengtas pagal naujausius technikos reikalavimus ir, esant reikalui, gali tapti vadovavimo punktu.

Septyni apsaugos žiedai

2011 metais į valdžią Šiaurės Korėjoje atėjus Kim Jong Unui, šalies vadovo apsaugininkų skaičius eilinį kartą išaugo. Šiandien Apsaugos pajėgose dirba 120 tūkstančių žmonių: kai kurie kandidatai į asmens sargybinius ugdomi nuo pat mokyklos suolo, bet dažniau jie atrenkami tarnybos armijoje metu.

Apsaugos pajėgų padaliniai yra išbarstyti po visą šalį ir turi platų agentūrinį tinklą. Jis nuolat teikia vadovybei informaciją apie valdininkų nuotaikas vietose ir galimus antivyriausybinius sąmokslus.

Pati galingiausia apsauga – Kim Jong Uno rezidencijos Pchenjane. Jos apsaugininkai ginkluoti raketomis, tankais ir artilerija. Asmeninė Šiaurės Korėjos lyderio apsauga susideda iš 15 tūkstančių karių. Jos elitas – vadinamasis 6-asis skyrius (Vyriausioji adjutantų valdyba), kuriame tarnauja kiek daugiau nei tūkstantis asmenų. Patekti į jį galima tik po dešimties metų nepriekaištingos tarnybos kituose apsaugos padaliniuose.

Pats „auksinis tūkstantukas“ susideda iš septynių apsaugos lygių, kurių viršūnė – 5–6 asmens sargybiniai, kiaurą parą lydintys Kim Jong Uną. Antrasis lygis susideda iš 200–300 žmonių, kurie yra už šimto metrų nuo vado. Ginklus su savimi gali turėti tik šių dviejų lygių kariai. Apsaugininkų uniforma – kostiumai su skiriamaisiais ženkliukais. Bendravimui tarpusavyje jie nuolat naudoja kodinius žodžius ir slaptažodžius.

Trečiasis ir ketvirtasis apsaugos lygiai susideda iš Valstybės saugumo departamento ir kontržvalgybos pareigūnų, kurie budi per vieną-du kilometrus nuo objekto Nr. 1. Šie darbuotojai yra atsakingi už teritorijos, kurioje būna Kim Jong Unas, apsaugą. Likę trys lygiai, susidedantys iš Valstybės saugumo departamento ir Liaudies saugumo ministerijos darbuotojų, prisijungia prie vado apsaugos esant poreikiui.

Įdomu, kad tarp „auksinio tūkstantuko“ yra vadinamųjų degustatorių. Jie pirmieji ragauja maistą, kuris patiekiamas ant Kim Jong Uno stalo, kad būtų išvengta mėginimų nunuodyti.

Asmens sargybiniai Kim Jong Uną lydi net į tualetą. Kai kuriais duomenimis, užsienio kelionių metu Šiaurės Korėjos lyderiai dar nuo Kim Jong Ilo laikų naudoja mobilius tualetus. Tokiu būdu užsienio specialiosioms tarnyboms nesuteikiama galimybės gauti biomedžiagos analizei ir ką nors sužinoti apie pirmųjų Šiaurės Korėjos asmenų sveikatos būklę.

Ėmus valdyti Kim Jong Unui, apsaugininkams pradėti kelti nauji reikalavimai: jie turi būti tam tikro ūgio – ne aukštesni ir ne žemesni už patį vadą. Jie taip pat neturi turėti jokių matomų fizinių defektų. Be privalomų šaudymo pratybų ir rytų kovos menų treniruočių, asmens sargybiniai dabar turi treniruoti ištvermę: įveikti didelius atstumus plaukte ir ilgas distancijas bėgte.

Paskutinis įgūdis apsaugininkams būtinas tam, kad jie galėtų lydėti vado automobilį. Kim Jong Unas nusprendė atsisakyti motociklininkų eskorto ir įsakė asmens sargybiniams bėgti abipus savo automobilio. Pasak kai kurių šaltinių, šį apsaugininkų darbo metodą jis pamatė Holivudo filme su Clintu Eastwoodu „Ugnies linijoje“.

Pastaraisiais metais Kim Jong Uno apsauga buvo sustiprinta dešimčia buvusių kontržvalgybininkų, kažkada dirbusių Sovietų Sąjungos KGB. Jų pagrindinė misija – apmokyti Kim Jong Uno asmens sargybinius, kaip užkirsti kelią teroro aktams, o taip pat išmokyti kovos su politiniu šnipinėjimu ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų metodų.