Apkaltos procedūra per šiuolaikinę Rusijos istoriją buvo pradėta tris kartus – ir visi trys bandymai žlugo. Kaip pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas atlaikė tris bandymus jį apkaltinti?

Pirmieji du bandymai 1993 m.

Borisas Jelcinas Rusijos Federacijos prezidentu buvo išrinktas 1991 metais – iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau jau 1993 m. kovo mėnesį šalies vyriausybėje pribrendusi politinė krizė pasiekė savo vaisius.

Liaudies deputatų suvažiavimas, reliktinis sovietinių laikų politinis organas, atsisuko prieš prezidentą ir jo politiką, nes jų manymu Jelcinas ir jo ekonominės reformos vedė šalį į katastrofą. Apkaltos procedūra buvo pradėta po Jelcino televizijos kreipimosi į Rusijos žmones, kur jis pareiškė įgalinantis ypatingą valdymo režimą, kol įvyks referendumas dėl pasitikėjimo prezidentu ir parlamentu (referendumas turėjo įvykti 1993 m. balandžio mėn. ).

Ne visiškai aišku, ką Jelcinas turėjo omenyje „ypatingasis režimas“, tačiau dėl tolesnių įvykių šis klausimas tapo beprasmis. Liaudies deputatų suvažiavimas kreipėsi į Rusijos Konstitucinį Teismą sakydamas, kad B. Jelcino sprendimas prieštarauja Konstitucijai, o teismas leido pradėti apkaltą. Tačiau Suvažiavimas nesurinko pakankamai balsų per apkaltą: 617 iš 1033 (jiems reikėjo 689 balsų).

Apkaltai nepavykus, Suvažiavimas paskelbė Rusijos vyriausybės referendumą (įvyko 1993 m. balandžio 25 d.) dėl pasitikėjimo prezidentu Borisu Jelcinu. Dauguma rusų išreiškė savo pasitikėjimą prezidentu, o tai suteikė jam pakankamai paramos, kad būtų įvykdyta konstitucinė reforma ir priimtas sprendimas paleisti Liaudies deputatų suvažiavimą.

1993 m. rugsėjį Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba (nuolatinis parlamentas, išrinktas Liaudies deputatų suvažiavimo) paskelbė, kad Jelcino Liaudies deputatų suvažiavimo paleidimas prieštarauja Konstitucijai ir atmetė prezidento sprendimą, motyvuodami, kad jis tikrųjų įvykdė valstybės perversmą. Aukščiausioji Taryba oficialiai nutraukė Boriso Jelcino prezidentavimą, motyvuodama tuo, kad jis pažeidė konstituciją. Tai buvo laikoma antrąja apkalta. Parlamentas paskelbė viceprezidentą Aleksandrą Ruckojų laikinai einančiu prezidento pareigas.

Kilo vadinamoji Konstitucinė krizė – Jelcino ir Aukščiausiosios Tarybos karinis konfliktas, lėmęs siaubingas žmonių aukas.

1993 m. spalio 3 d. demonstrantai pašalino milicijos užtvarus aplink parlamento pastatą, užėmė mero kabinetus ir bandė šturmuoti Ostankino televizijos centrą. Iš pradžių neutralitetą paskelbusi kariuomenė, ankstų spalio 4 d. rytą Jelcino įsakymu įsiveržė į Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir suėmė pasipriešinimo vadus.

Dešimt dienų trukęs konfliktas tapo daugiausia aukų nusinešusiu gatvės kovų įvykiu Maskvos istorijoje nuo Rusijos revoliucijos laikų – žuvo 147 žmonės. Kai kurie manė, kad Rusija buvo atsidūrusi ant pilietinio karo slenksčio.

Galiausiai Aukščiausioji Taryba ir Liaudies deputatų suvažiavimas, kaip pasenusios sovietinės politinės sistemos organai, buvo paleisti. 1993 metų gruodį rusai referendume balsavo už naująją Konstituciją (galiojanti iki šiol).

Tęsinys kitame puslapyje:

1999 m. bandymas surengti apkaltą

Trečiasis bandymas surengti apkaltą prezidentui Borisui Jelcinui buvo inicijuotas 1999 m. gegužės 15 d. Rusijos Federacijos komunistų partijos (CPRF).

Komunistai teigė, kad B. Jelcinas per savo prezidentavimą padarė 5 didelius politinius nusikaltimus ir už kiekvieną jį smerkė.

Pirmasis apkaltos procedūros etapas buvo Valstybės Dūmos (Rusijos parlamento žemųjų rūmų) balsavimas, kuriame buvo 450 deputatų. Tačiau nei vienas iš kaltinimų nesurinko 300 balsų, reikalingų apkaltos procedūrai tęsti.

Dūmos nariai turėjo balsuoti atskirai dėl kiekvieno iš 5 atvejų:

1. Sovietų Sąjungos žlugimas. Komunistai teigė, kad Jelcino 1991 metais patvirtintas ir įgyvendintas sprendimas išardyti Sąjungą smarkiai sumažino Rusijos ir kitų sovietinių respublikų ekonominę, karinę ir politinę galią.
2. 1993 m. konstitucinė krizė. Komunistai manė, kad 1993 m. Jelcino veiksmai buvo antikonstituciniai ir iš esmės buvo valstybės perversmas.
3. Prasidėjęs karas Čečėnijoje. CPRF tvirtino, kad Jelcino įsakymas pradėti karinius veiksmus Čečėnijoje 1994 m. gruodį buvo nusikaltimas.
4. Šalies gynybos susilpnėjimas. CPRF teigė, kad daugelis Boriso Jelcino veiksmų (pavyzdžiui, valstybės išlaidų gynybos pramonei mažinimas, bendro karinio biudžeto mažinimas ir pan.) buvo skirti sugriauti šalies karinę sistemą.
5. Rusijos žmonių genocidas. CPRF tvirtino, kad būtent Jelcinas buvo atsakingas už Rusijos gyventojų skaičiaus mažėjimą nuo 1992 iki 1998 m. ir bendrą prastą šalies būklę.

Galiausiai nė vienas iš kaltinimų nesurinko pakankamai balsų, kad apkalta įvyktų. Tačiau 1999 metų pabaigoje paaiškėjo, kad B. Jelcinas planuoja palikti savo postą ir 1999 m. gruodžio 31 d. atsistatydino, nustebindamas visus savo įpėdiniu paskyręs Vladimirą Putiną.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Russia Beyond

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()