Įsivaizduokite, kad dirbate 100 metrų gylyje jūroje – atšiaurioje vietoje, kurios niekada nepasiekia Saulės šviesa ir kur temperatūra gali nukristi iki vos kelių laipsnių virš nulio. Visos jūsų valandos praleidžiamos mažoje, ankštoje metalinėje talpoje, kvėpuojant dujų mišiniu, dėl kurio jums sunku kalbėti, ir patiriant nuolatinį šaltį.

Čia valgote pro mažytį liuką tiekiamą maistą ir pamiegate kelias valandas prieš prasidedant kitai pamainai: vėl laikas pasinerti į bedugnę.

Dabar įsivaizduokite, kad taip gyvenate ištisus mėnesius iš eilės, negalėdami pabėgti iš savo mažo uždaro pasaulio. Sveiki atvykę į keistą prieblandos nardytojų pasaulį, vieną pavojingiausių ir geriausiai apmokamų darbų pasaulyje.

Sodrusis nardymas

Šeštojo dešimtmečio viduryje sukurtas kaip JAV karinio jūrų laivyno „Sealab“ programos dalis, sodrusis nardymas yra technika, leidžianti žmonėms ilgą laiką gyventi ir dirbti ekstremaliame gylyje.

Sodrusis nardymas skirtas įveikti dekompresinės ligos pavojų. Kai naras giliai po vandeniu kvėpuoja suslėgtu oru, azotas palaipsniui ištirpsta jo kūne.

Jei jis per greitai pakils į paviršių, dėl slėgio pokyčių šis azotas gali išsiskirti iš tirpalo ir pavirsti į mažyčius burbuliukus, kurie gali sukelti žalingą sąnarių skausmą, insultą, paralyžių ir net mirtį.

Norėdami to išvengti, narai į paviršių turi kilti lėtai, reguliariais intervalais atlikdami dekompresinius sustojimus, kad azotas galėtų lėtai ir saugiai pasišalinti iš jų kūnų.

Tačiau ilgiems ir giliems nėrimams, tokiems, kokie reikalingi naftos pramonėje jūroje, šis metodas tampa neįmanomas, nes narams tektų praleisti daug daugiau laiko dekompresijoje kiekvieną kartą dirbant per pamainą.

Pavyzdžiui, nardant ilgiau nei valandą žemiau 100 metrų gylio, reikia daugiau nei 50 valandų dekompresijos. Vietoj to, sodriojo nardymo metu narai visą savo darbo pamainą ir poilsio valandas praleidžia nardymo kameroje, kurioje yra jų darbinio gylio slėgis. Narai vyksta į darbo vietą ir iš jos slėginiame nardymo varpe, vadinamame perkėlimo kapsule.

Ši praktika grindžiama tuo, kad po tam tikro laiko naro kūnas visiškai prisisotina azoto ir nebegali jo absorbuoti, o tai reiškia, kad nesvarbu, kiek laiko jis išbūtų gilumoje, reikalingas dekompresijos laikas išlieka toks pat.

Taigi, užuot atlikę kelis nardymus ir dekompresijas, sodrumo narai dekompresijoje praleidžia tik vieną kartą savo pamainos pabaigoje, o tai labai sumažina dekompresinės ligos riziką. Trūkumas yra tas, kad šis vienintelis dekompresijos procesas gali užtrukti iki dviejų savaičių. Taip pat yra ir kitų pavojų, įskaitant azoto narkozę, dezorientuojančią euforiją, kurią sukelia kvėpavimas azotu esant padidintam slėgiui, kurį narai apibūdina kaip panašų į apsinuodijimą alkoholiu.

Deguonis taip pat tampa toksiškas maždaug 80 metrų gylyje, todėl sodrumo narai turi kvėpuoti trimiksu – dujų mišiniu, kuriame didžioji dalis deguonies pakeičiama heliu. Tai sukelia savų problemų.

Helis ne tik pakeičia žmogaus balsą, bet ir turi prastų šiluminių savybių, pašalindamas kūno šilumą ir palikdamas narus amžinai vėsius. Kvėpuojant heliu žemiau 300 metrų gylyje taip pat gali atsirasti rimtų neurologinių padarinių, vadinamų aukšto slėgio nervų sindromu.

Tačiau didžiausią pavojų sodriojo nardymo metu kelia pati aukšto slėgio aplinka, kurią keturių britų ir dviejų norvegų narų grupė patyrė 1983 metais per šiurpų įvykį, žinomą kaip „Byford Dolphin“ avarija.

„Byford Dolphin“ avarija

„Byford Dolphin“ buvo pusiau povandeninis naftos gręžimo įrenginys, kurį 1974 m. pastatė Osle (Norvegija) įsikūrusi bendrovė „Aker Engineering“.

„Byford Dolphin“ bendras ilgis buvo 108,2 metro, plotis 67,4 metro, o aukštis – 36,6 metro. Platformos didžiausias gręžimo gylis buvo 6 100 metrų, ji galėjo veikti 460 metrų gylyje. Bendra platformos masė siekė 3000 tonų, ją aptarnavo 100 žmonių įgula.

Kaip gręžimo įrenginys, „Byford Dolphin“ buvo aprūpintas pažangia gręžimo įranga ir iš pradžių atitiko griežtus sertifikavimo lygius pagal Norvegijos įstatymus, tačiau vėlesniais metais buvo uždrausta jį eksploatuoti Norvegijos vandenyse.

„Byford Dolphin“ sugebėjo manevruoti savo varikliais (siekdamas kovoti su dreifu ir vandenyno srovėmis), tačiau norint jį perkelti tolimą atstumą, tą turėjo padaryti specializuoti vilkikai.

Kad būtų galima statyti ir prižiūrėti grąžto galvutę tokiuose gyliuose, įrenginyje buvo įrengta sudėtinga sodrinio nardymo sistema, kurią sukūrė prancūzų įmonė COMEX.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)