Nazino tragedija – vienas iš kraupiausių XX amžiaus Rusijos istorijos puslapių, beprasmiško Gulago sistemos žiaurumo simbolis. Vos per kelias 1933 metų gegužės–birželio savaites Obės viduryje esančioje saloje nuo bado numirė penki tūkstančiai deportuotų asmenų. Daugelis iš jų tapo kanibalizmo aukomis. Dabar nedidelėje Nazino gyvenvietėje iš paaukotų lėšų pastatyta cerkvė, skirta nekaltoms Gulago aukoms atminti.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje buvo atkurta pasų sistema, panaikinta po revoliucijos. Beveik iš karto prasidėjo masiniai „pasų režimo pažeidėjų“ areštai. Kampaniją organizavo OGPU, kurios vadovybė tokiu būdu planavo trimis milijonais žmonių padidinti Sibiro gyventojų skaičių, rašo sibreal.org.

Josifo Stalino pritarimo sulaukęs tuometinio faktinio OGPU vadovo Genriko Jagodos planas buvo įformintas kaip Komunistų partijos Centro komiteto Politbiuro nutarimas dėl naujų darbo gyvenviečių organizavimo Sibire, Kazachstane ir Tolimuosiuose Rytuose. Plano vykdymas buvo perkeltas ant milicijos pečių. Milicininkai gatvėse čiupdavo kiekvieną, kuris negalėdavo pateikti Vladimiro Majakovskio iškiliai apdainuoto raudono paso.

Areštuotieji būdavo grūdami į prekinius vagonus ir vežami į Novosibirską, o iš ten baržomis Obės upe gabenami toliau į šiaurę. Vieną dieną, 1933 metų viduryje, Nazino kaimo gyventojai greta esančioje upės saloje pamatė minią miestiečių nutrintais rūbais.

„Už ką jūs čia papuolėte?“ – paklausėme mes vaikino. Jis atsakė: „O už nieką. Buvau studentas Maskvoje. Per išeigines patraukiau į svečius pas tetą, maskvietę. Jau buvau prie jos durų, beldžiausi, bet teta nespėjo atidaryti, nes mane čia pat sučiupo. Aš buvau areštuotas kaip neturintis su savimi paso.“ (Iš Nazino kaimo gyventojos Feofilos Bylinos prisiminimų)

„Kuzma Antonovičius Salnikovas, gimęs 1911 metais, iš Novokuznecko, dirbo šachtoje, buvo vedęs, turėjo du vaikus. Kartą nuvažiavo į Novosibirską, nuėjo į centrinę turgavietę. Tuo metu turgavietę apsupo, surengė patikrinimą ir areštavo tuos, kas neturėjo su savimi dokumentų. Visus, tarp jų moteris ir vaikus, sulaipino į baržą ir išvežė į Nazino salą. Maisto nebuvo. Žmones kamavo badas. Apsaugininkai mėtydavo duoną, kai važiuodavo pro salą. Kas pačiupo, tas ir suvalgys, kitiems nieko netekdavo. Į tuos, kurie mėgindavo bėgti, šaudydavo. Neaišku, kiek Salnikovas prabuvo saloje, bet jam pavyko pabėgti. Perplaukęs upę, jis pelkėmis išėjo pas žmones. Po pabėgimo dirbo kolchozuose.“ (Iš Ust-Tymo kaimo gyventojos Veros Panovos prisiminimų)

„Ten buvo visokių žmonių. Įvedus pasus, juos Tomske sulaikė milicija – ir į baržą. Ir uždarė juos ten. Net pats tas Tomsko prokuroras buvo atvažiavęs. Du jo sūnus sulaikė. Žmonės išeidavo į gatvę be dokumentų, o juos tik čiupt – ir sulaikydavo milicija. Prokuroras tas savo sūnus iš salos išsivežė.“ (Iš Nazino kaimo gyventojo Aleksejaus Vogulkino prisiminimų)

Nazino ir aplinkinių kaimų gyventojų prisiminimus devintojo dešimtmečio pabaigoje užrašė Tomsko visuomeninės organizacijos „Memorial“ ekspedicijos dalyviai – Nikolajus Kandyba, Georgijus Šachtarinas ir Vilgelmas Fastas.

– Tai buvo 1989 metų vasarą. Mes Tomske išsinuomojome upinį katerį ir išplaukėme į šiaurę, – pasakoja G.Šachtarinas. – Kai atplaukėme iki salos priešais Nazino kaimą, ten nieko nebuvo galima įžiūrėti dėl aukštos žolės. Išsilaipinome į krantą ir pajutome, kad mus visus apėmė kažkoks sumišimas. Tikriausiai dėl to, kad mes žinojome apie 1933 metų įvykius. O šiaip, jeigu nežinotum, tai – graži vieta, šiaurės gamta.

– Buvote pirmieji, kurie Nazino gyventojų klausinėjote apie tuos įvykius. Ir tada dar buvo gyvų liudininkų. Ar jums lengvai pavyko juos prakalbinti?

– Taip, jie noriai pasakojo. Juk tai pati garsiausia istorija, nutikusi Aleksandrovskojės rajone sovietų valdžios metais. Galima sakyti, legendinė. Visi jie salą vadina Žmogėdrų sala arba Mirties sala. „Mūsų troboje tuo metu buvo nakvynės namai. Kolchozas įpareigojo mus priimti keliaujančiuosius. Čigonai važiuoja – čigonus priimdavome. Po to aš išrašydavau kvitą, kiek žmonių buvo, kiek arklių, ir kolchozas mums užmokėdavo. Apsistodavo pas mus ir deportuotieji. Vieną kartą pabuvojo pas mus ir senutė iš Mirties salos. Ją pervežinėjo etapu.

Mūsų troboje buvo prieškambaris, kambarys ir du miegamieji. Nuvedė moterį į tolimesnįjį kambarį nakvynei, ir aš pamačiau, kad nuo senutės kojų nupjauta blauzdų mėsa. Į mano klausimą ji atsakė: „Tai man Mirties saloje nupjovė ir iškepė.“ Visas minkštimas nuo blauzdų buvo nupjautas. Kojos dėl to šalo, ir moteris vyniodavo jas skudurais. Ji paeidavo savarankiškai. Atrodė kaip senutė, nors išties jai buvo tik keturiasdešimt su trupučiu.“ (Iš Nazino kaimo gyventojos Feofilos Bylinos prisiminimų)

– Kaip kaimo gyventojai jautėsi dėl tokios niūrios vietos kaimynystės?

– Absoliučiai ramiai. Jie šienaudavo saloje, o kaimo karvės per upę plaukdavo į ganyklą. Visi žinojo, kas ten įvyko. Visi mums pasakojo apie kanibalizmo atvejus, bet vietiniams gyventojams tai – tik sena istorija.

Per interviu, kurį užrašė ekspedicijos dalyviai, kaimo gyventoja Marija Panova pasakojo:

– Kalbama, kad saloje vyko kanibalizmas?

– Vyko, vyko. Pririšdavo moteris prie rąsto, krūtis nupjaudavo, blauzdų mėsą va šitą nupjaudavo.

– Nuo kojų?

– Na va šitą minkštą vietą.

– Ir valgydavo tą mėsą?

– Jie kepdavo ant laužo ir valgydavo. Na, badas buvo, badas.

„Aš nežinau, kas juo saugodavo, niekur jų neišleisdavo ir darbo jiems neduodavo, ir niekuo neaprūpindavo. O mūsų sklypas buvo toks su aukštais vartais. O kam mums juos uždarinėti? Trys mūsų šeimos įsikūrė, dar nė gyvulių, nieko nėra... Mes tų vartų ir neuždarinėdavome. Štai išeisi ryte – po galais, pilnas kiemas numirėlių, nėra kur kojos pastatyti. Guli išsitiesę, kaip rąstai. Štai sėdime mes, vaikai, o jie, taip sakant, lenda per langą: mirštu, žūstu, susmuko – ir nebegyvas.“ (Iš Ust-Tymo kaimo gyventojo Aleksandro Naumovo prisiminimų)

Be niekuo dėtų žmonių be dokumentų, atsitiktinai sulaikytų milicijos, tarp deportuotųjų buvo nemažai kriminalinių recidyvistų. Ištvermingesni ir mažiau skrupulingi, jie buvo pirmieji, kurie ryžosi paragauti žmogienos.

Tomsko memorialinio muziejaus „NKVD tardymo kalėjimas“ fonduose išliko Aleksandrovskojės-Vachovo komendantūros darbuotojo Andrejaus Karagodino, dirbusio saloje sargybiniu ir po pusės amžiaus iš atminties aprašiusio vieno iš kriminalinių nusikaltėlių apklausos sceną, prisiminimai:

„Gretimame kambaryje įsikūrė komisija iš Siblago. Solidus balsas tarė: „Sėskitės!“ ir prasidėjo apklausa. Aš iš karto supratau, kad apklausinėja kažką iš tų, kurie gyveno saloje.

– Sakykite, Gvozdevai, ar tai tiesa, kad jūs išmušdavote dantis sergantiesiems ir mirštantiesiems?

– Tiesa.

– Kodėl?

– Dėl auksinių karūnėlių.

– Kam jos?

– Kad iškeisčiau į machorką. Rūkyti tai norisi. O iš sargybinių už kiekvieną karūnėlę būdavo galima gauti degtukų dėžutę arba net du laikraščius cigaretėms sukti.

– Taip... Ir daug dantų jūs išmušėte?

– Kiek reikėdavo, tiek ir išmušdavau. Atsargų nekaupiau. Viską iškeisdavau į machorką, pats rūkiau ir draugus vaišinau.

– Aišku. O dabar jūs, Uglovai. Ar tai tiesa, kad jūs valgėte žmogieną?

– Ne, netiesa. Aš valgiau tik kepenis ir širdį.

– Papasakokite detaliai, kaip jūs tai darydavote.

– Labai paprastai. Kaip šašlyką kad daro. Iš gluosnio vytelių darydavau smaigelius, supjaustydavau gabaliukais, maudavau ant smaigelių, kepdavau ant laužiuko.

– O iš kokių žmonių prasimanydavote sau mėsos? Gyvų ar mirusių?

– Kam iš mirusių? Juk tai dvėseliena. Aš išsirinkdavau tokius, kurie jau ne gyvi, bet dar ir ne mirę. Matyti gi, kad baiginėjasi, po dienos ar dviejų vis tiek kojas užvers. Tai jam juk lengviau bus numirti... Dabar, iš karto, nesikankins dar dvi–tris dienas.“

GPU nusikaltimas Nazine galėjo būti ir neatskleistas – kas patikės valstiečių pasakojimais? – jeigu ne tyrimas, kurį savo iniciatyva atliko Narymo apygardos partijos komiteto instruktorius Vasilijus Velička. 1933 metų liepą, dar neataušus pėdsakams, jis apklausė dešimtis žmonių, susijusių su mirties stovyklos saloje prie Nazino kaimo organizavimu, o taip pat užrašė vietos gyventojų parodymus. Po to V.Velička trimis egzemplioriais atspausdino ataskaitą, kurią išsiuntė: į Maskvą – Josifui Stalinui, į Novosibirską – Robertui Eichei, į Narymą – partijos apskrities komiteto sekretoriui. Po to pusei metų pasislėpė taigoje.

Vienuolika šio epochos dokumento, išslaptinto perestroikos metais, puslapių pirmą kartą buvo išpublikuota rinkinyje „Deportuoti asmenys Vakarų Sibire (Novosibirskas. 1994 m.)

„Žmonės pradėjo mirti. Jie gyvi sudegdavo prie laužų miego metu, mirdavo nuo išsekimo ir šalčio, nuo nudegimų ir drėgmės, kuri supo žmones. Būdavo taip sunku ištverti šaltį, kad vienas iš deportuotųjų įlindo į degančią drevę ir žuvo ten žmonių akyse. Niekas negalėjo jam padėti, nebuvo nei kopėčių, nei kirvių. Per pirmąją parą po saulėtos dienos laidotojų brigada sugebėjo užkasti tik 295 lavonus, kitus paliko kitai dienai. Kitą dieną buvo naujų mirusiųjų ir t. t.

Po sniego ir šalčių iš karto prasidėjo lietūs ir šalti vėjai, tačiau žmonės vis dar buvo nemaitinami. Ir tik ketvirtą ar penktą dieną į salą atgabeno rugių miltų, kuriuos deportuotiesiems pradėjo dalinti po kelis šimtus gramų.

Gavę miltų žmonės bėgo prie vandens ir kepurėse, autuose, švarkuose ir kelnėse skiedė juos ir valgė. Tuo pat metu didelė jų dalis tiesiog taip valgė miltus, krisdavo ir mirdavo uždusę.

Komendantas Suleimanovas, be to, kad mušdavo žmones, išduodant deportuotiesiems cukrų, valgydavo jį (visų akivaizdoje) neįtikėtinai dideliais kiekiais ir dabar, pasak jo paties, „prarado bet kokį skonio jausmą“. Dėl viso to – iš 6100 asmenų, atgabentų iš Tomsko ir plius iš 500–600–700 asmenų (tiksliai nustatyti nepavyko), permestų į Nazino teritoriją iš kitų komendantūrų – rugpjūčio 20-ąją liko – 2200 žmonių. Visa tai, ypač sala, paliko neišdildomą žymę visiems deportuotiesiems. Net užkietėjusiems recidyvistams, mačiusiems visko savo gyvenime. Sala imta vadinti „mirties sala“ (rečiau – žmogėdrų sala). Ir vietiniai gyventojai įsisavino šį pavadinimą, o kalbos apie tai, kas vyko saloje, pasklido toli į upių aukštupius ir žemupius.

Kaip įrodymą, kaip Nazino įvykiai sukrėtė visus, kas su jais susidūrė, ataskaitos autorius pateikė liaudies dainų, sukurtų tą vasarą ant Obės krantų, žodžius:

Sunku mums broleliai Naryme,

Sunku mums visiems numirt,

Kai teko Mirties saloje

Žmogėdras mums visiems pamatyt...

Dievulėliau, dievulėliau mieliausias,

Duok man kojeles iki pavasario.

V.Veličkos komentaras: „Reikalas tas, kad žmonėms baisiai sutino ir vis dar tinsta kojos.“

Neateis motina su karšta malda

Ant sūnaus kapo raudoti.

Tik miškas savo Narymo dainą

Amžinai virš jo dainuos. (Iš dainos „Tarp klampių pelkių“)

V.Veličkos ataskaita baigiama aprašymu vaizdo, likusio Nazino saloje po išgyvenusiųjų evakuacijos į kitas, geriau įrengtas, Aleksandrovskojės-Vachovo komendantūros teritorijas:

„Saloje dabar žolė užaugusi žmogaus ūgio. Bet vietos gyventojai ėjo ten uogauti ir grįžo, aptikę žolėje lavonus ir palapines iš šakų, kuriose guli skeletai.“

„Memorialo“ ekspedicija iš Tomsko 1989 metais taip pat užrašė senbuvių, kurie po lagerio likvidavimo lankėsi saloje, pasakojimus:

„Kai vanduo jau atsitraukė, atėjo laikas šienauti. Atvykau su Tveritinskiais į šienavimą. Ir štai, kodėl jie rankas plauna? Aš nosį užspaudžiu, savo chantišką nosį, ir galvoju: ką jie čia? O jie rankas nusiplauna ir vėl pasileidžia bėgti. Na ir smarvė, žmonės supuvo, apie mėnesį jau guli paviršiuje. Ir štai prisirinko auksinių dantų. Ir susitarė juos į Torgsiną priduoti. Anksčiau Torgsinas Aleksandrovskojėje buvo. Ten auksą priimdavo. Ir kas turėdavo aukso – priduodavo. Na ten visokiausių gerų skudurų, visokių makaronų, skanumynų būdavo.“ (Iš Nazino gyventojos Taisijos Čokarevos, gim. 1913 m., prisiminimų)

V.Veličkos laiškas sukėlė didelį skandalą partijos Centro komiteto aparate ir GPU vadovybėje. 1933 metų rudenį į Naziną atvyko Siblago komisija, kuriai buvo pavesta ištirti masinės deportuotų asmenų žūties aplinkybes. Tyrimas patvirtino ataskaitoje išdėstytus faktus, po to visi duomenys buvo įslaptinti.

Patį ataskaitos autorių, kai jis ryžosi išeiti iš taigos, pašalino iš instruktoriaus pareigų. V.Velička tapo žurnalistu, buvo kariniu „Pravdos“ korespondentu ir karo metu nuėjo iki Berlyno. Po karo išleido kelis romanus apie socialistinę Sibiro pertvarką: „Apie didingą ir amžiną“, „Saulės pasėliai“, „Iškreiptas dievas“ ir kitus. Parašyti knygą apie tai, ką jis matė Nazine, V.Velička taip ir nesiryžo.

Komentarai (2)