Šiemet sukako 70 metų, kai Lietuva atgavo savo sostinę Vilnių. Vilniaus atgavimo data siejasi ir su kita, tragiškų įvykių pradžią nužymėjusia data – sovietinių karinių dalinių įsileidimu į Lietuvą. Nesiveldamas į ginčą, reikėjo ar nereikėjo 1939-tųjų spalį pasipriešinti ginklu – nes į šį klausimą aiškaus ir akivaizdaus atsakymo nėra – norėčiau pabandyti panagrinėti, ar galėjo Lietuva pasipriešinti SSSR.

Keli pavojai vienu metu

Per visą Lietuvos nepriklausomybės tarpukaryje laikotarpį Lietuvai pavojų kėlė 2 galimi kovos veiksmų frontai – siena su Vokietijos Rytprūsiais ir daugiau kaip 200 km ilgio siena su Lenkija. Karo su Lenkija atveju pavojingiausios kryptys, kuriomis priešo puolimas neišvengiamas, buvo keturios:

1. Vilnius –- Kaunas.

2. Vilnius – Ukmergė – Panevėžys.

3. Suvalkai – Marijampolė.

4. Gardinas – Kaunas per Alytų.

Tos pačios svarbiausios operacijų kryptys išliko ir sovietams okupavus dalį Lenkiją.

Tuo pačiu Lietuvos kariuomenės vadovybė iki 1939 m. kovo mėnesio turėjo skaitytis ir su galimu Vokietijos puolimu, siekiant okupuoti Klaipėdą, o vėliau, siekiant atplėšti dalį Suvalkijos, Jurbarko bei Tauragės apylinkes. Tikėtis kovinių veiksmų pasienyje su Latvija arba jūrinio desanto nebuvo pagrindo.

Kariuomenės sudėtis ir ginkluotė

Lietuvos kariuomenę karo metu turėjo sudaryti 4 stambūs junginiai – pėstininkų divizijos, neskaitant keleto atskirų pulkų ir batalionų. Lietuvos kariuomenės karo meto pėstininkų diviziją 1939 sudarė:

• Štabas
• Ryšių batalionas
• Inžinerinis batalionas
• 3 pėstininkų pulkai (minosvaidžių būrys, 3 šaulių batalionai)
• 1 artilerijos pulkas
• Lengvoji rinktinė (2 kardų eskadronai, dviratininkų būrys, sunkiųjų kulkosvaidžių būrys, šarvuotų automobilių būrys).
• Kiti aprūpinimo, tiekimo, medicinos ir veterinarijos daliniai ir padaliniai.

Iš viso pėstininkų divizijoje turėjo būti:

• 476 karininkai,
• 14369 puskarininkiai ir kareiviai,
• 5301 arklys,
• 378 vienkinkiai ir 1473 poriniai vežimai,
• 80 lauko virtuvių,
• 134 dviračiai,
• 28 motociklai,
• 5 keleiviniai ir 49 krovininiai automobiliai,
• 12 105 mm lauko haubicų Schneider M-1934,
• 24 75 mm lauko patrankos Schneider M-1897, 1
• 2 81,4 mm minosvaidžių Brandt M-1934,
• 18 20 mm automatinių pabūklų Oerlikon (Štabų žinynas, 1938).

Praktikoje vietoje lengvosios rinktinės pėstininkų divizija gaudavo kavalerijos pulką (4 kardų eskadronai, techninis eskadronas, sunkiųjų kulkosvaidžių eskadronas, dviratininkų būrys, šarvuotų automobilių būrys) su priskirta raitąja baterija (4 76,2 mm lauko patrankos M-1902). Taigi, pėstininkų divizija galėjo turėti iki 40 artilerijos pabūklų, 12 minosvaidžių, 22 automatinius pabūklus, daugiau kaip 100 sunkiųjų kulkosvaidžių ir apie 400 lengvųjų kulkosvaidžių. Turėti atskirų kavalerijos vienetų karo metu nebuvo numatyta.

Šarvuočių rinktinę sudarė 3 tankų kuopos, viso 12 senų lengvųjų tankų „Renault“, neturinčių jokios kovinės vertės, ir 32 lengvieji tankai Vickers, ginkluoti tik 7,92 mm kulkosvaidžiu. Be keleto senų šarvuočių rinktinė turėjo 6 šarvuotus automobilius „Landsverk L-181“, ginkluotus 20 mm automatiniu pabūklu ir 2 sunkiaisiais kulkosvaidžiais. ŠA „Landsverk“ karo metu po 2 buvo priskiriami kavalerijos pulkams.

Apsaugą nuo priešo aviacijos turėjo užtikrinti priešlėktuvinės gynybos rinktinė, sudaryta iš 3 baterijų 75 mm pabūklų Vickers ir 5 motorizuotos priešlėktuvinės gynybos kuopos su 20 mm automatiniais pabūklais LAP, skirtos aerodromų apsaugai.

Viso Lietuvos kariuomenė (gen. dr. G.Surgailio, V.Statkaus ir kitais duomenimis) turėjo: 70 105 mm haubicų, 110 75 mm patrankų, 19 76,2 mm patrankų, 12 83,8 mm patrankų, 9 75 mm PLG pabūklus, apie 100 81,4 mm minosvaidžių,151 automatinį 20 mm pabūklą Oerlikon, 944 sunkiuosius kulkosvaidžius ir apie 3700 lengvųjų kulkosvaidžių (apie 3200 ZB-26 ir apie 500 MG08/15). 20 mm automatinių pabūklų LAP Vokietijoje buvo užsakyta įvairiais duomenimis 150-200 vnt., kiek ir kada jų buvo perduota Lietuvai sunku pasakyti.

Iš oro dengiamas tik Kaunas

Lietuvos kariuomenės turima ginkluotė 1939 rudenį sudarė galimybes sėkmingai kovoti su visa sovietų turima šarvuota technika. Atskirai reikėtų paminėti Lietuvos karo aviaciją. 1939 rudenį sovietams ore galėjo pasipriešinti tiktai 27 naikintuvai. Toks mažas naikintuvų skaičius sudarė galimybę tik labai trumpai pridengti vienintelį objektą. Akivaizdu, kad šis objektas – Kaunas.

Nei bombonešių, nei atakos lėktuvų Lietuvos karo aviacija neturėjo. Sovietinių dalinių atakos iš oro galėjo būti tik simbolinės. Pagrindinis ir neįkainojamas ginklas buvo žvalgybiniai lėktuvai ANBO-IV ir ANBO-41. Paprasti, patikimi, lietuviški. Galėjo tūpti ir kilti daugybėje slaptų nusileidimo aikštelių ir tiesiog pievoje. Jie ir tik jie galėjo praktiškai iš karto suteikti informaciją kur ir kokiomis pajėgomis disponuoja priešas, kur juda mechanizuoti daliniai, kur sava kariuomenė.

Iki pat paskutinių dienų Lenkijos karo aviacijos žvalgybiniai lėktuvai pajėgė teikti tokią informaciją savo vadovybei. Kodėl to negalėjo padaryti Lietuvos karo aviacija? Net ir turinti milžinišką persvarą sovietinė aviacija, kaip parodė vėlesni karo veiksmai Suomijoje ir 1941 metais, nesugebėjo veikti efektyviai.

Lietuvos karo aviacijos 7 lėktuvų eskadriles buvo numatyta priskirti divizijoms ir netgi pagrindinėse kryptyse veikiantiems pulkams. Pavieniai žvalgybiniai lėktuvai galėjo sėkmingai vykdyti žvalgybą tiek atskirų junginių, tiek vyriausiosios vadovybės naudai.

SSSR kariuomenė

Sunku suskaičiuoti, kiek šaulių ir kavalerijos divizijų, tankų ir artilerijos SSSR planavo mesti prieš Lietuvą 1939 spalį, nes vyko nuolatinis sovietų kariuomenės didinimas ir aktyvus junginių judėjimas okupuotoje Lenkijoje. Tačiau akivaizdu, kad tik nedidelė dalis šių pajėgų būtų buvę panaudota prieš Lietuvą pirmąjame karinių veiksmų etape. 1939 metų rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje vyko labai didelis junginių ir dalinių judėjimas tarp armijų ir frontų.

Karo veiksmus prieš Lietuvą turėjo vesti Baltarusijos fronto kariuomenė, kurią, remiantis Meltiuchovu, spalio 2 d. sudarė:

• 3 armija: 5 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 3 tankų ir 1 motorizuota brigada
• 11 armija: 4 šaulių divizijos, 1 tankų brigada
• 10 armija: 6 šaulių ir 1 kavalerijos divizijos, 2 tankų brigados
• 4 armija: 6 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 2 tankų brigados (32-a ir 29-a)
• Fronto vadovybės žinioje: 1 šaulių divizija.

Viso: 22 šaulių ir 5 kavalerijos divizijos, 8 tankų brigados ir 1 motorizuota brigada, taigi apie 5 kartus daugiau pėstininkų ir kavalerijos nei Lietuvos kariuomenėje, jau nekalbant apie beveik 2000 sovietų tankų.

Vėlgi, prieš Lietuvą galėjo būti panaudota tik dalis visų šių divizijų ir brigadų, nes vakaruose stovėjo mobilizuota ir pergalės apkvaitinta Vokietijos kariuomenė, o dar reikėjo saugotis iš „lenkų ponų išvaduotos“ liaudies ir skubiai įvedinėti stalininę tvarką „išvaduotoje“ teritorijoje.

Atsitraukimas - vienintelė išeitis?

Bet kokiu atveju, nebuvo galima tikėtis nei visiškai sutriuškinti SSSR kariuomenę, nei apginti šalies teritoriją. Vienintelė išeitis – trauktis su mūšiais, kol į Vokietiją pasitrauks vyriausybė ir dalis civilių gyventojų, kuriems grėsė represijos, po to kariuomenei internuotis Vokietijoje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų žinoma apie 1940 represijas ir trėmimus, būtent toks variantas ir būtų buvęs pasirinktas.

O trauktis kovojant Lietuvos kariuomenė buvo mokoma. Vienas iš pagrindinių tokios kovos būdų – stabdomosios kautynės. Priešas stabdomas sunkiųjų pėstininkų priemonių ir artilerijos ugnimi, stengiantis išvengti artimo kontakto ir pozicinės gynybos, plačiai naudojant trumpalaikį gynimąsi, pasalas, minavimą, kliūčių darymą, kelių ir tiltų ardymą,. Pulti tik mažomis pajėgomis ir tik esant labai palankioms aplinkybėms, t.y. kai galima tikėtis puolant patirti mažus nuostolius ir labai pagerinti visą stabdymą.

Net ir nedidelės upės, pakankamai miškinga vietovė leistų sėkmingai organizuoti trumpalaikio pasipriešinimo ribas, sudarytų galimybę reikiamu momentu atsipalaiduoti nuo priešo ir atsitraukti iki kitos ribos, galbūt net spėjus ją pakankamai gerai įrengti.

Problemos RKKA

Šiandien, galėdami apžvelgti „išvaduojamojo“ žygio Lenkijoje ir 1939-1940 metų karo su Suomija patirtį, galime teigti, kad RKKA nepasižymėjo iniciatyvumu, dažniausiai veikė frontaliai ir šabloniškai, be ryšio ir koordinacijos tarp junginių ir dalinių bei tarp atskirų ginklų rūšių.

Stipriai šlubavo tiekimas. Pvz., 1939-09-18 visa sovietų 27-a tankų brigada (tankai BT) be jokio lenkų pasipriešinimo net keliolikai valandų užstrigo bandydama persikelti per nedidelį upelį (2 km į vakarus nuo Golewicze). 1939-09-19 8:00 15-as tankų korpusas (2-a, 27-a TBR, 20-a motorizuota brigada) gavo įsakymą užimti Gardiną, tačiau jį vykdyti pradėjo tik sekančios dienos ryte, nes visos 3 brigados dėl prastai organizuoto tiekimo dieną prastovėjo tuščiais bakais. Bet ir 20-tą dieną 27-a TBR iš daugiau nei 200 turimų tankų sugebėjo į Gardiną įvesti tik 48 tankus ir 1 šarvuotą automobilį. Rugsėjo 22-ą 2-a TBR sudarė grupę iš 45 tankų BT ir bataliono šaulių-kulkosvaidininkų, kurios užduotis buvo sutriuškinti Lenkijos kariuomenės likučius Augustavo miškuose ir neleisti jiems pasitraukti į Lietuvą. Trijų ulonų ir dviejų pėstininkų pulkų (10-o ir 13-o) likučiai, nestodami ginti pozicijų, dengiami stabdymo grupių, labai sėkmingai pasitraukė minuodami kelius. Išskirta tankų grupė nesugebėjo įvykdyti užduoties, prarado 25 karius, 4 tankai BT susprogo užvažiavę ant minų. 4-osios armijos 32-a TBR (tankai T-26) įveikė 350-380 km. Stebinantys nuostoliai – 1 T-26 sunaikintas mūšyje, techniškai netvarkingi – net 47 tankai T-26! Nesunku suskaičiuoti, kad sutikusi tik minimalų pasipriešinimą brigada laikinai prarado beveik 22 procentus viso tankų parko. Iš viso Baltarusijos frontas kovos veiksmus pradėjo su 1865 tankais. Nuo 1939 rugsėjo 17 iki spalio 4 d. iš rikiuotės išėjo 302 tankai, iš jų tik 26 – koviniai nuostoliai, likę 276 „iškrito“ dėl techninių gedimų (J.Magnuski, M.Kolomijec. Czerwony blickrieg).

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, „raudonasis blickrigas“ Vilniaus ir Gardino apylinkėse vyko ne itin sklandžiai. Net silpnas ir neorganizuotas rezervinių ir ad-hoc surinktų dalinių likučių pasipriešinimas Gardine ir Vilniuje, praktiškai neturint artilerijos ir prieštankinių pabūklų, porai dienų sustabdydavo tankų brigadas. Gardino užėmime lemiamą vaidmenį suvaidino ne tankai, o 119-o ir 101-o šaulių pulkų pėstininkai. Tačiau pėstininkai pasiekė Gardiną tik ketvirtos karo veiksmų dienos vakare.

Pasipriešinti GALĖJOME

Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad galimų karo veiksmų prieš Lietuvą metu SSSR tankų daliniai jau būtų praradę apie 20 procentų šarvuotos technikos ir nuostoliai dėl techninių gedimų būtų toliau nekontroliuojamai augę. Lietuvos kariuomenė, pasinaudodama gamtinėmis kliūtimis, naikindama, užtverdama ir minuodama kelius bei tiltus, rengdama pasalas ir kontraatakas, artilerijos ir automatinių pabūklų ugnimi stabdydama puolantį priešą, turėjo galimybę trauktis link Vokietijos sienos. Nedaug kam žinoma, tačiau 1940 metais mažytė Danijos kariuomenė pirmomis okupacijos valandomis labai sėkmingai pasipriešino Vokietijos kariuomenei. Nedideli dviratininkų ir motociklininkų padaliniai, ginkluoti kulkosvaidžiais ir 1-2 automatiniais 20 mm Madsen pabūklais, sulaikė priešakinius vokiečių dalinius, sunaikino nemažai tankų ir šarvuotų automobilių. Pvz., prie Hokkerup vienas 20 mm Madsen automatinis pabūklas, nuolat keisdamas pozicijas, sunaikino 3 vokiečių šarvuotus automobilius ir 37 mm prieštankinį pabūklą.

Anksčiau ar vėliau gynybą tektų organizuoti pagrinde dešiniajame Nemuno krante. Dešiniuoju sparnu remiantis į Nemuną, organizuoti laikinas gynybos ribas palei Neries, Nevėžio ir Dubysos upes. Galutinis atsitraukimo rajonas Jurbarkas-Raseiniai-Tauragė. Iš čia kelias vienintelis – Vokietija.

Bet kuriuo atveju iškyla sudėtingas Suvalkijos gynimo klausimas. Vietovė ir čia esantis kelių tinklas sudaro galimybes apeiti besiginančius Lietuvos kariuomenės dalinius ir greitai pasiekti Vilkaviškį, o iš čia Kybartų pasienio postą, Šakius ir išeiti prie Jurbarko. Tuo tarpu Jurbarkas – sėkmingos gynybos nuo sovietų kariuomenės puolimo kertinis akmuo. Taip pat sunku apginti ir visus 93 km Nemuno pakrantės tarp Kauno ir Jurbarko. Būtent todėl sovietų daliniai iš Suvalkų buvo išvesti tik spalio 6 d., kai Lietuva jau buvo palaužta ir, mano nuomone, jau spalio 5 d. iš esmės priversta pasirašyti sutartį ir įsileisti sovietų dalinius.

Lietuvos kariuomenė galėjo sėkmingai pasipriešinti. Duoti atkirtį ir pasitraukti nesunaikinta. Ji nepasipriešino ir buvo sunaikinta. Netekome daug iškilių ir garbingų asmenybių. Dar blogiau, dalis mūsų karininkų buvo priversti kovoti okupanto pusėje. Ir kai tauta guldė galvas miškuose ir NKVD rūsiuose, dalis Lietuvos karininkų „vadavo“ Europą. Ir aš šiandien nedrįstu jų smerkti.

Lietuva GALĖJO pasipriešinti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Autoriai: Egidijus Papečkys

Komentarai (128)