Mykolas Drunga. Kruvinasis birželis doro ruso akimis (13)
Dėl kruvinų įvykių Lietuvoje 1940-aisiais ir 1941-aisiais birželis mūsų istorijoje nusipelnė epitetų „liūdnas“, „tragiškas“, „juodas“, „baisus“. Dabar kažką panašaus pripažįsta ir vienas kitas padoresnis rusas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1940 m. birželio 15-ąją Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir per ateinančias kelias savaites ir mėnesius pradėjo įvedinėti totalitarinį stalinistinį režimą.
Suimti keli tūkstančiai Lietuvos įjungimui į Sovietų Sąjungą aktyviai nepritariančių žmonių, likviduotos visos nekomunistinės pilietinės, politinės ir kultūrinės organizacijos.
Po metų, 1941-ųjų birželio 14–18 d., prasidėjo pirmieji masiniai, dešimčių tūkstančių eilinių taikių Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Vežimai buvo nutraukti, birželio 22 d. nacistinei Vokietijai klastingai užpuolus savo bendrininkę sovietinę Rusiją. Šioji pakriko, bet ir traukdamiesi raudonarmiečiai bei sovietiniai aktyvistai žiauriai nužudė šimtus lietuvių Pravieniškėse, Rainiuose, Červenėje ir kitur.
Tai istorinė tiesa, kurią dabar pripažįsta ir nori smulkiau atskleisti ir kai kurie padorūs rusai. Štai vieno tokio straipsnis, į kurį mūsų dėmesį atkreipė senosios kartos Amerikos lietuvis tinklaraštininkas Antanas „Tony“ Mažeika:
„Vienintelis būdas iš tikrųjų kovoti su istorijos klastojimu yra valstybės archyvus kuo plačiau atverti istorikams, ypač turint omeny tai, jog Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas kovai su falsifikavimu sukūrė net specialią komisiją“, – rašo buvęs Dūmos deputatas, dabar žurnalistas Vladimiras Ryžkovas.
Pirmiausia Rusijos laikraštyje „Moscow News“ išspausdintame, o dabar Ukrainos laikraštyje „Kyiv Post“ perspausdintame straipsnyje jis apgailestauja, jog „Rusijos valdžia, deja, elgiasi visiškai priešingai. Jos vykdoma slaptumo politika neleidžia istorikams prieiti prie opiausių ir svarbiausių istorijos dokumentų. Be to, tai yra ir Konstitucijos pažeidimas.
D. Medvedevo komisijai „užkirsti kelią bandymams klastoti istoriją Rusijos interesų nenaudai“ vadovauja prezidento administracijos viršininkas Sergejus Naryškinas. Tai jis nuspręs, kurie dokumentai liks įslaptinti ir kurie bus atverti visuomenei.
Todėl yra daug pagrindo nuogąstavimui, jog tie dokumentai, kurių labiausiai reikia atviram ir sąžiningam Rusijos ir Tarybų Sąjungos istorijos studijavimui ir nagrinėjimui, liks po užraktais.
Buvęs prezidentas Borisas Jelcinas laikėsi kur kas liberalesnės nuostatos dėl valstybės archyvų atvėrimo. 1993 m. liepos 7-ąją jis pasirašė Rusijos archyvų įstatymą, galiojusį iki 2004-ųjų. Pagal jį dokumentai, kuriuose yra valstybės paslapčių, turi būti išslaptinti ir atverti visuomenei per nedaugiau kaip 30 metų. Dokumentai su asmeniška informacija turėjo būti atlaisvinami per 75 metus ar greičiau.
Tačiau prezidentaujant Vladimirui Putinui, 2004 m. priimtas naujas įstatymas, primetęs daug griežtesnius apribojimus. Pvz., visiškai dingo 30 metų limitas. Ir nors pagal naujojo įstatymo 25-ąjį straipsnį, visi dokumentai turi būti prieinami visuomenei, galutinis sprendimas apie tai, kuriuose dokumentuose esama valstybinių paslapčių ir todėl priėjimas prie jų labai apribojamas, priklauso kaip tik tai valstybės paslapčių komisijai, kuriai vadovauja S. Naryškinas.
Užtat, teigia V. Ryžkovas, visuomenės konstitucinė teisė prieiti prie archyvinių dokumentų paversta niekais. Lyg to nebūtų gana, 25-asis straipsnis nenumato jokių laiko parametrų dokumentams išslaptinti, taigi vyriausybė gali „nepatogius“ ar inkriminuojančius dokumentus, kuriuos ji laiko esant „žalingus Rusijos interesams“, laikyti įslaptintus amžinai.
Nors tai ir keista, tačiau Rusijos vadinamosios „valstybinės paslaptys“ saugojamos griežčiausiai, kai jos liečia Stalino laikų dokumentus. Pvz., istorikas Markas Soloninas iš Samaros neseniai nebuvo prileistas prie Užsienio reikalų ministerijos archyvų po to, kai prašė patyrinėti dokumentus, susijusius su Sovietų Sąjungos ir Čekoslovakijos santykiais Miuncheno sutarties 1938-aisiais išvakarėse, nors nuo tų įvykių jau praėjo daugiau kaip 70 metų.
Dauguma dokumentų, susijusių su 1940 m. įvykdytomis dvidešimties tūkstančių Lenkijos karininkų žudynėmis Katynėje, kurias vykdė NKVD tiesiogiai įsakius Stalinui, taip pat įslaptinti.
Po to, kai Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas buvo oficialiai pripažinę žudynes ir įsakę daugelį su jomis susijusių dokumentų atverti, prezidentu tapęs Vladimiras Putinas nutarė pakeisti kursą.
Vyriausiasis karinis prokuroras neseniai sustabdė tragedijos tyrimą ir netgi sprendimas baigti baudžiamąjį persekiojimą įslaptintas. Kremliaus nutarimas visą reikalą palaidoti kelia klausimą: ar Rusija tikrai nori atsiskaityti su Stalino kruvina praeitimi ir ją užbaigti, o gal ji liguistai prie jos prisirišusi?
Taip pat įslaptinti, o gal paprasčiausiai pamesti ir sunaikinti, yra Stalino politinio biuro 1939 m. dokumentai, susiję su Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymu, Lenkijos padalijimu, Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimu ir sovietų invazija į Suomiją.
Dokumentai, liečiantys sovietinių saugumiečių užsienyje atliktus politinius nužudymus vis dar įslaptinti, nors nuo jų praėjo jau keli dešimtmečiai.
Vyriausybė ir toliau draudžia prieigą prie medžiagos, dokumentuojančios sovietinių pajėgų elgesį Europoje 1945-aisiais. Tai automatiškai provokuoja spėliojimus ir spekuliavimus, kad sovietinių karių ir karininkų vykdyto plėšikavimo, smurtavimo ir žaginimo mastai buvo dar didesni, negu esame linkę manyti.
Po užraktu taip pat paliekami dokumentai, susiję su masiniais Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių trėmimais 1941 m. prasidėjusio Vokietijos ir Rusijos karo išvakarėse ir tų žmonių turto konfiskavimu.
Vis dar įslaptinti ir didžiuliai kalnai dokumentų, liečiančių sovietinį Gulagą ir NKVD nusikaltimus. B. Jelcino 1992 m. birželio 23-iosios dekretas, reikalaujantis visiškai išslaptinti medžiagą, dokumentuojančią žmogaus teisių pažeidimus, ypač susijusius su politinėmis represijomis, lieka neįgyvendintas.
Tiesiog absurdiška, kad dokumentai apie milijonų žmonių mirimą nuo bado Pietų Rusijoje ir Ukrainoje 1932–1933 m. vis dar laikomi slaptais. Įdomu, kad Rusija niekad nesiliauja kaltinusi Ukrainą istorijos falsifikavimu, kai Kijevas teigia, jog Holodomoras, kitaip sakant, Didysis Badas, buvo sovietų (suprask: rusų) vykdytas genocido veiksmas prieš ukrainiečius.
Maskva teigia, jog Stalino įsakyta maisto išteklių susėmimo ir naikinimo politika buvo nukreipta prieš visus Sovietų Sąjungos žemės ūkio regionus, daugiausia Rusijoje, Ukrainoje ir Kazachstane, visiškai nekreipiant dėmesio į tautybę.
Jei taip, tai kodėl Kremlius tuoj pat neišslaptina tų dokumentų ir nedemaskuoja Stalino sprendimų? Šitokiu būdu Kremliaus kovotojai už istorinę teisybę galėtų iš karto išmušti pagrindą iš po kojų Ukrainos „akiplėšiškiems mėginimams klastoti istoriją“.
V. Ryžkovo nuomone, „visų sovietinės valdžios padarytų nusikaltimų dėka, dešimtys milijonų nekaltų piliečių buvo išžudyti ar neteisėtai įkalinti. Istorikai spėja, kad vien Stalino eroje aukų skaičius siekia 60 milijonų žmonių. Tikslų skaičių sunku nustatyti, o priėjimo prie archyvų ribojimas dar labiau apsunkins tiesos paieškas.
Labiausiai šokiruoja tai, kad Stalinas užėmė trečią vietą lapkritį vykusiame „Rusijos vardo“ televizijos konkurse žymiausioms Rusijos istorijos asmenybėms išrinkti. Be to, nauji istorijos vadovėliai, kurie bus pradėti naudoti rudenį, vaizduoja Staliną kaip „efektyvų menedžerį“ [gal lietuviškiau pasakytume „veiksmingą vadybininką“ – M. Dr.].
Šita „šliaužianti Stalino reabilitacija“ jau tęsiasi aštuonerius metus, o archyvų ribojimas procesą tik palaikys.
Sovietų režimas išsijuosęs stengėsi nuo visuomenės akių nuslėpti savo baisius nusikaltimus. Tai kodėl šiandieninė Rusija, kuri giriasi turinti demokratinę Konstituciją ir oficialiai pasmerkė sovietinio periodo masinius žudymus ir įkalinimus, taip uoliai saugo nepavykusios, bankrutavusios totalitarinės valstybės paslaptis?“, – Rusijos ir Ukrainos dar nepriklausomoje spaudoje klausia, nesulaukdamas atsakymo, buvęs Valstybės Dūmos deputatas, dabar radijo „Echo Moskvy“ bendradarbis Vladimiras Ryžkovas.