Schmidtą ir Franką suintrigavo geologijos istorijos laikotarpis, žinomas kaip paleoceno-eoceno terminis maksimumas (PETM), nes per jį, prieš 56 milijonus metų, mūsų planetoje įvyko kažkas ypatingo: vidutinė Žemės temperatūra pakilo iki 9 laipsnių pagal Celsijų daugiau nei, turime šiandien. Pasaulis tapo vidutinio klimato ir be ledo zona.

Tyrėjai ištyrė anglies ir deguonies izotopų santykį iš PETM ir iš tikrųjų pastebėjo šuolius, tačiau jie taip pat matė nuosmukį, ir visa tai per kelis šimtus tūkstančių metų, o tai nė iš tolo neprilygsta greičiui, kuriuo anglis šiuo metu „dusina“ atmosferą. Frankas sako, kad PETM cheminiai skirtumai parodė ilgalaikius klimato pokyčius.

Jie taip pat apžvelgė kitus „staigius įvykius“ per tam tikrą laiką, kurie matomi geologiniuose įrašuose, įskaitant vandenyno bedeguonius įvykius, kai vandenyne išsenka deguonis, ir tai lemia gyvūnų rūšių išmirimus. Nenuostabu, o gal ir šiek tiek apmaudu, rodikliai nerodė pramoninės civilizacijos.

„Kuo ilgiau gyvuoja civilizacija, tuo galima tikėtis rasti didesnį paliktą pėdsaką“, – rašo komanda. „Tačiau kuo ilgiau civilizacija gyvuoja, tuo tvaresnė turi būti jos veikla, kad ji išliktų. Kuo tvaresnė visuomenė (pvz., energijos gamybos, gamybos ar žemės ūkio srityse), tuo paliekamas mažesnis pėdsakas likusioje planetos dalyje. Tačiau kuo mažesnis pėdsakas, tuo mažiau pėdsakų bus palikta geologiniuose dariniuose.

Okamo skustuvas

„Hipotezė, kad Žemėje galėjo būti seniai išnykusių pramoninių civilizacijų ir kad egzistavimas gali būti užfiksuotas geologiniuose įrašuose, susijusiuose su klimato kaitos parašais, yra žavinga, tačiau net autoriai nėra tikri dėl tikimybės, kad tai tiesa“, – teigia Niujorko Fordhamo universiteto fizikos docentas Stephenas Holleris.

Moksle galioja puiki principo taisyklė, kuri vadinasi Okamo skustuvas. XIV amžiuje anglų pranciškonų filosofas ir teologas Viljamas iš Okhamo pasiūlė, kad labiausiai tikėtinas problemos sprendimas yra pats paprasčiausias. „Labai tikėtina, kad čia taip ir yra“, - sako Holleris. „Geologinius įrašus iš esmės galime paaiškinti gamtos reiškiniais, todėl nereikia remtis prarastomis civilizacijomis“.

Tačiau jei egzistavo ankstesnė pramoninė civilizacija, o jos išnykimas buvo katastrofiškų klimato kaitos dėl pramoninės veiklos rezultatas, turėtume paisyti įspėjimų, nes, kaip civilizacija, mes stovime ties prarajos riba. „Tai bus sunkus kritimas, kai peržengsime šią ribą, ir mes galime neišgyventi kaip civilizacija“, - sako Holleris.

Didesnis tvarumas reiškia mažiau pėdsakų

Silūro hipotezėje yra oksimoronas: kuo tvaresnė visuomenė gamina energiją ir išteklius – be abejo, kuo visuomenė labiau pažengusi – tuo mažesnį pėdsaką ji paliks planetoje. Tačiau šis mažesnis pėdsakas reikštų keletą žymenų to laikotarpio geologiniuose įrašuose. Pavyzdžiui, kuo daugiau plastikinių ar patvarių sintetinių molekulių pagaminsime, tuo didesnė tikimybė, kad būsimos civilizacijos ras mūsų pėdsakų. (Mūsų visuomenė kasmet visame pasaulyje pagamina 300 mln. tonų plastiko – tai beveik prilygsta visos žmonių populiacijos svoriui!). Net jei įvykus branduolinei katastrofai būtume nušluoti nuo Žemės paviršiaus, ilgaamžės radioaktyviosios dalelės dirvožemyje išliks ištisus eonus (kelias eras apimantis geologijos laikotarpis), paliudydamos, kad mes egzistavome.

„Su Silūro hipoteze mes išsakėme galimus pėdsakus, kuriuos mūsų civilizacija paliks, jei išnyksime ir jei kas nors ieškos mūsų civilizacijos po 10 ar 20 milijonų metų“, – sako Frankas.

Tačiau labiausiai eksperimentas parodė tam tikrus mūsų dabartinio mokslo aparato trūkumus. „Jei ankstesnės rūšies pramoninė veikla būtų ypač trumpalaikė, tais įrankiais ir metodais, kuriuos turime dabar, negalėtume jos aptikti senovės nuosėdose“, – aiškina Frankas. „Jei norite ieškoti ankstesnės civilizacijos įrodymų, turite atlikti tyrimus, kurių niekas neatliko, ir sukurti naujus metodus – pavyzdžiui, jūs turite sugalvoti būdus, kaip pažvelgti į uolienų įrašus daug tiksliau.

Frankas ir Schmidtas spėja, kad tokia civilizacija galėjo iškeliauti į kosmosą ir palikti artefaktų ant kitų dangaus kūnų, tokių kaip Mėnulis ir Marsas. Artefaktų šiuose dviejuose pasauliuose įrodymų būtų lengviau rasti nei Žemėje, kur erozija ir tektoninė veikla ištrintų didžiąją jų dalį.

Atminkite, kad mes kalbame apie milijonus metų trukusią sudėtingos gyvybės evoliuciją ir negailestingą Žemę, kuri viską sugriauna. Ir nors Frankas ir Schmidtas iš tikrųjų netiki, kad pramoninė civilizacija egzistavo anksčiau nei mūsų, pagrindinė Silūro hipotezės dalis, pasak Franko, yra ta, kad jei ko nors aiškiai neieškote, galite to net nepamatyti.

Silūro hipotezė populiariojoje medijoje

Frankas ir Schmidtas cituoja Jameso P. Hogano romaną „Inherit the Stars“ (1977), kuriame pateikiama panaši hipotezė, tačiau taip pat teigia, kad juos nustebino tai, kaip retai ši sąvoka buvo nagrinėjama mokslinėje fantastikoje.

„Dingusiųjų šalis“ (Land of the Lost) buvo aštuntojo dešimtmečio televizijos serialas vaikams, kuriame humanoidinių roplių rūšis Sleestaks išnyksta po to, kai jų pramoninė visuomenė padarė žalos aplinkai. Vėliau jis buvo perkurtas kaip kita serija ir kaip filmas.

Andre Nortono „The Time Traders“ (1958) ir vėlesnėse serijos knygose buvo aptarta mintis, kad daugumą fizinių senovės išsivysčiusių civilizacijų Žemėje įrodymų per tūkstantmečius galėjo pašalinti ledynai, ugnikalnių išsiveržimai ir Žemės geologiniai pokyčiai.

Mokslinės fantastikos serialo „Star Trek: Voyager“ (1995-2001) serijoje „Tolima kilmė“ įgula susiduria su Voth – kosmoso rase, kuri galėjo išsivystyti Žemėje iš dinozaurų. Diskutuodamas apie šią teoriją su Votų mokslininku, vienas iš serialo herojų Chakotay spėja, kad jų protėviai išsivystė izoliuotame žemyne, kurį sunaikino kataklizmas, o visi pėdsakai buvo palaidoti po vandenynais arba kilometrų storio uolienų sluoksniu.

„Tikimės, kad mūsų tyrimas bus motyvacija pagerinti hipotezės suvaržymus, kad ateityje galėtume geriau atsakyti į savo hipotetinį klausimą“, - teigia autoriai.

Komentarai (47)