Pirmame šios eros amžiuje, rašydamas savo gamtos istoriją, Plinijus Vyresnysis teigė, kad kai vanduo pakyla į atmosferą ir suformuoja lietaus debesis, į save jis įsiurbia gausybę žuvų ir kartais netgi akmenų. Šios žuvys ir akmenys sklando virš mūsų danguje.

Kitur Plinijus rašė apie dramblį pagimdžiusią moterį. Taigi, kartais šis romėnas būdavo ganėtinai bulvarinio pobūdžio pranešimų autorius.

Plinijaus modelis išlieka. Mokslinė stebėtojo smegenų pusė reikalauja objektyvių įrodymų, kaip kad dažniausiai tai darė didysis natūralistas, bet į mitus linkusį, magišką mąstymą vilioja stebuklai: alchemija, burtai, kelionės į mėnulį ar ateiviai kitose planetose. Ar apie šiuos dalykus galima mąstyti visu protu? Ar gali šie du smegenų instinktai – eizenšteiniškas ir magiškasis – sutapti lyg du panašūs šaukštai?

Ateiviai? Fizikas Enrico Fermi atmetė tokią galimybę. „Kur jie yra?“ – klausė jis. Jei jie egzistuotų, jau būtų pasirodę.

Bet dabartinis mokslas siūlo įmantriai sąlyginį atsakymą, kur už žemės ribų galėtų egzistuoti gyvybė. Už saulės sistemos ribų du amerikiečių astronomai atrado planetą ar dvi, kuriose egzistuoja sąlygos (pavyzdžiui, karštos arbatos temperatūros skystas vanduo), kurios galėtų būti palankios gyvybei.

Kodėl žmones taip traukia kitų planetų gyventojų gyvenimas? Pirminis atsakymas (žmogiškasis smalsumas susidūrus su paslaptimi) yra pakankamai akivaizdus. „Visi žmonės iš prigimties trokšta žinojimo“, – teigė Aristotelis.

Spėlionės stimuliuoja mąstymą, tačiau dažniausiai baigiasi subtiliu žmogaus vietos kosminėje schemoje sumenkinimu. Žemė, kurią protėviai laikė dramos centru, tampa vis marginalesniu, mažėjančios svarbos taškeliu. Astronomų studijos linkusios daryti prielaidą, kad ateiviai būtų pranašesnės būtybės nei žemės gyventojai, galbūt išsivysčiusios labiau nei žemiečių sugebėjimas juos suprasti.

Žemė varžo. Mes įsivaizduojame esantys vienutės kaliniai, į kalėjimo sienas beldžiantys grubiai koduotas žinutes ir besitikintys atsakančio beldimo, be kurio mes susiduriame su neraminančia galimybe, jog tikrai esame visiškai vieni. Tokia praraja 1) gali žymiai labiau kelti depresiją nei prielaida apie žemesnę žmogaus padėtį arba 2) gali kelti visiškai priešingą teiginį apie dieviškąjį unikalumą ir todėl žmogiškojo egzistavimo vertingumą. Agnostikas nekreiptų dėmesio į šį skirtumą ir pagalvotų apie Volterą: „Prisimink savo žmogiškąjį orumą“.

Susižavėjimas ateiviais gali atspindėti Žemės ir žemiškojo elgesio paslapčių ir naujovių, kurios iš esmės, kai pagalvoji, ne taip jau ir jaudina, išsekimą. Mes per gerai vienas kitą pažįstame. Galbūt didžioji tarpgalaktinės etikos sistema yra nustačiusi, jog jokia planeta negali užmegzti kontakto su kita tol, kol ji neužgniauš save pačią naikinančios prievartos. Galbūt Žemei yra paskelbtas tam tikras karantinas.

Jei tai pasirodytų esant tiesa, faktinis susidūrimas su gyvybe iš kitos planetos galėtų reikšti aukštesnę žemiškojo progreso stadiją, išsilaisvinimą. Tuomet teologija, istorija ir astronomija – visos žmogiškojo mąstymo ir pastangų srovės – susilietų į supratimo šoką, kuris taip pat reikštų planetinę savęs transcendenciją.

Tačiau iki tol ant žmogiškojo proto lis skumbrėmis, margais upėtakiais ir akmenimis.

Komentarai (13)