Yra sutarimas tarp mokslininkų, – tiek tikinčiųjų, tie netikinčiųjų – kad mokslas ir religija yra, pasak Stepheno Jay'aus Gouldo, „nepersidengiantys mokymai“. 1998 metais JAV Nacionalinė mokslų akademija išleido pranešimą, skelbiantį, kad „Mokslas negali nieko pasakyti apie antgamtiškumą. Dievo egzistavimo ar neegzistavimo klausimu mokslas yra neutralus.“

Pasak tais pačiai metais atliktos apklausos, 93 procentai akademijos narių dievu netiki.

Kadangi panašus procentas visų JAV piliečių sakosi tikį dievu, darosi įdomu, kas, jei ne mokslas, verčia elitinius JAV mokslininkus taip smarkiai skirtis nuo visos populiacijos.

Dauguma visų lygių mokslininkų netiki jokiu dievu. Tačiau daugelis nenori ginčyti kitų žmonių religinių įsitikimų. Esu fizikas, kuris, kartu su daugeliu kitų vadinamų Naujųjų ateistų, norėčiau ginčyti religinį tikėjimą. Milijardų garbinami dievai arba egzistuoja, arba neegzistuoja. Ir šie dievai, jei egzistuoja, privalo turėti pastebimus egzistavimo įrodymus. Tad jų egzistavimo klausimas yra legitimus mokslinis klausimas, labai svarbus žmonijai.

Galime laikyti Dievo egzistavimą moksline hipoteze ir ieškoti į šio teiginio empirinių įrodymų. Daugelis atributų, siejamų su judaizmo, krikščionybės ir islamo Dievu, turi tam tikras empiriškai patikrinamas pasekmes. Toks Dievas turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį visatos veikime ir žmonių gyvenime. Tad jo buvimo įrodymai turėtų būti aptinkami moksliniais metodais.

Jei tinkamai kontroliuojamas eksperimentas pateiktų natūraliai nepaaiškinamų stebėjimų, tada mokslui tektų į nematerialaus pasaulio egzistavimo tikimybę pažvelgti rimčiau.

Tokių eksperimentų būta. Mokslininkai empiriškai tikrino maldų už ką nors efektyvumą. Toks tyrimas iš principo galėtų moksliškai parodyti kokio nors dievo egzistavimą. Jei paaiškėtų, kad dvigubai aklame, kontroliuojamame placebo bandyme maldos išgydė ligonį, tam būtų sunku rasti natūralų paaiškinimą. To nenutiko.

Panašūs bandymai daryti su artima mirčiai patirtimi (AMP). Kai kurie žmonės chirurginių operacijų metu pranešė plevenę virš operacinio stalo ir stebėję apačioje vykstantį veiksmą. Ar tai tikras potyris ar haliucinacija galima lengvai patikrinti padėjus slaptą žinutę ant aukštos lentynos, kur jos nematytų pacientas, nei ligoninės personalas. Tai buvo išbandyta ir nė vienas pranešęs apie AMP žinutės neperskaitė.

Lygiai kaip mokslas gali surengti Dievo egzistavimo įrodymo eksperimentus, jis gali ieškoti dievo egzistavimo įrodymų aplinkui. Čia nekalbame apie bet kokius ir visus įmanomus dievus. Pavyzdžiui, dievą, sukūrusį visatą ir palikusį ją ramybėje, būtų sunku paneigti. Bet niekas negarbina nieko nedarančio dievo.

Jei Dievas yra protingasis gyvybės Žemėje kūrėjas, turėtume rasti išminties įrodymų gyvybės struktūros stebėjimuose. Nerandame. Protingo kūrėjo judėjimui nepavyko įrodyti, kad kai kuriose biologinėse sistemose matomas sudėtingumas yra nesupaprastinamas ir negali būti paaiškinamas Darvino evoliucija. Gyvybė Žemėje atrodo taip, kaip turėtų atrodyti, atsiradusi dėl natūralios atrankos.

Dauguma religijų skelbia, kad žmonės turi nemirtingą sielą, kontroliuojančią didžiąją mūsų protinės veiklos dalį. Jei tai tiesa, turėtume matyti nuo smegenų chemijos nepriklausančius proto reiškinius. Nematome.

Jei Dievas yra moralės šaltinis, turėtume rasti antgamtiškos kilmės žmonių elgesio įrodymus. Nerandame. Tikintys žmonės vidutiniškai elgiasi ne geriau, o kai kuriais atvejais blogiau, nei netikintys. Istorija rodo, kad moralės ir etikos gairės, kuriomis daugumas vadovaujasi, neatsirado kartu su monoteistinėmis religijomis, kaip šių religijų šalininkai stengiasi įtikinti. Dauguma moralinio elgesio normų, panašu, atsirado bendruomenėse.

Vėlgi, jei Dievas atsakytų į maldas, turėtume matyti stebuklingą jų poveikį. Kasdien milijonams maldų skambant tūkstančius metų, turėtume tikėtis, kad kai kurios patikrinamu būdu būtų išpildytos. Nebuvo.

Jei Dievas atskleidė žmonijai tiesas, tada tas tiesas turėtų būti įmanoma patikrinti. Per tūkstantmečius daug žmonių pranešė apie religinius ar mistinius potyrius, kai komunikavo su vienu ar kitu dievu. Iki šiol turėjome pamatyti kokių nors to įrodymų, pavyzdžiui, patikrinamą faktą, kurio negalėjo būti asmens galvoje, nebent tai jam būtų apreikšta. Nematėme.

Jei Dievas yra visatos kūrėjas, turėtume rasti to įrodymų astronomijoje ir fizikoje. Neradome. Mūsų visatos atsiradimui stebuklų nereikėjo. Dar daugiau, moderni kosmologija teigia esant amžiną „multivisatą“, kurioje atsiranda ir išnyksta daug kitų visatų.

Jei žmonės yra ypatingi Dievo kūriniai, visata turėtų būti palanki žmogaus gyvenimui. Ji tokia nėra. Teìstai teigia, kad visatos parametrai yra specialiai suderinti žmogaus gyvenimui. Jie tokie nėra. Visata nėra suderinta pagal mus. Tai mes suderinti visatai. Įvertinus visus įrodymus, galime daryti išvadą, kad visata ir gyvybė atrodo tiksliai taip, kaip būtų galima tikėtis, nesant Dievo.

Galiausiai, norėčiau pakomentuoti tikėjimo absurdiškumą. Kai tikėjimas vertinamas aukščiau už faktus, magiškasis tikėjimas įsismelkia giliai ir iškraipo visas gyvenimo sritis. Jis sukuria proto rėmus, kuriuose koncepcijos formuluojamos su didele aistra, bet nekreipiant mažiausio dėmesio į įrodymus. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip JAV, kur krikščionys, siekiantys paversti šalį teokratija, dominuoja respublikonų partijoje. Aklas tikėjimas netinka pasaulio valdymui. ■

Victoras J. Stengeris yra fizikos profesorius emeritas Havajų universitete ir filosofijos profesorius Kolorado universitete Boulderyje.

New Scientist, № 2856

Komentarai (73)