Galima teigti, kad kelis pastaruosius šimtmečius mokslas pamažu apkarpė tradicinius pagrindus tikėti Dievu. Tai, kas anksčiau atrodė paslaptinga – žmonijos egzistavimas, Žemės, kaip gyvybės teikėjos suvokimas, Visatos veikimas – dabar gali būti paaiškinta biologų, astronomų, fizikų ir kitų mokslo sričių specialistų, rašo lifeslittlemysteries.com.

Nors vis dar liko neatskleistų mokslo paslapčių, Kalifornijos technologijų instituto (JAV) kosmologas teoretikas Seanas Carrollas mano, kad yra gana stiprus pagrindas manyti, jog kažkada mokslas prieis iki visiško Visatos suvokimo ir nebepaliks vietos Dievui.

S. Carrollas tvirtina, kad Dievo įtakos sfera moderniais laikais smarkiai susitraukė, nes fizika ir kosmologija išsivystė tie, kad gali paaiškinti Visatos kilmę ir evoliuciją. „Vis daugiau sužinant apie Visatą reikia vis mažiau išorinės pagalbos“, aiškino kosmologas.

Jo manymu, ateityje dieviško įsikišimo poreikis po kurio laiko sumažės iki nulio. Bet ar iš tikrųjų mokslas kažkada sugebės paaiškinti viską?

Laiko pradžia

Mokslas kaupia įrodymus, pagal kuriuos galima spręsti, kad kosmologinis Didžiojo sprogimo modelis – hipotezė, kad Visata iki dabartinės būsenos išsiplėtė iš karštos, be galo tankios būsenos iki dabartinės vėsesnės, ne tokios tankios būklės per 13,7 mlrd. metų – yra teisingas. Kosmologai gali sumodeliuoti tai, kad vyko nuo 10^-43 sekundės dalies po Didžiojo sprogimo akimirkos iki dabar, tačiau ta Visatos egzistavimo pirmosios sekundės nesuvokiamai maža dalis vis dar neatskleidžia savo paslapčių. Kai kurie teologai Didžiojo sprogimo akimirką bandė palyginti su pasaulio sukūrimu, aprašytu Biblijoje ir kituose religiniuose tekstuose; jie tvirtina, kad kažkas (Dievas) turėjo sukelti sprogimą.

Vis dėlto S. Carrollo manymu, kosmologijos pažanga bėgant laikui pašalins bet kokį antgamtiško Didžiojo sprogimo sukėlėjo poreikį.

Kaip mokslininkas aiškino savo neseniai publikuotame straipsnyje knygoje „Blackwell Companion to Science and Christianity“, pagrindinis šiuolaikinės fizikos tikslas – suformuluoti veikiančią vientisą teoriją, kuri nusakytų visą Visatą, nuo subatominio iki astronominio mastelio. Tokia teorija, pavadinta „kvantine gravitacija“, turės privalomai nusakyti, kas įvyko Didžiojo sprogimo akimirką. Kai kurios kosmologų pasiūlytos kvantinės gravitacijos teorijos versijos prognozuoja, kad Didysis sprogimas yra ne laiko pradinis taškas, o amžinos Visatos permainos etapas. Pavyzdžiui, vienas modelis teigia, kad Visata veikia kaip balionas, kuris pasikartojamai išsipučia ir susileidžia veikiamas vidinės energijos. O jeigu laikas neturi pradžios, tuomet Pradžios knygai išmušamas pagrindas iš po kojų.

Kitos šiuo metu kosmologų vystomos kvantinės gravitacijos teorijos versijos prognozuoja, kad laikas iš tiesų prasidėjo sulig Didžiuoju sprogimu. Tačiau tokia įvykių eigos versija taip pat nėra pagrindas tvirtinti, kad Dievas egzistuoja ir sukėlė Didįjį sprogimą – tie modeliai ne tik aprašo Visatos evoliuciją nuo pat Didžiojo sprogimo, bet ir įvertina, kaip galėjo atsirasti laikas. Taigi, tokios kvantinės gravitacijos teorijos taip pat pateiktų visą Visatos istorijos aprašymą be nepaaiškinamų veiksnių. „Kitaip tariant, faktas, jog egzistuoja pirmoji laiko akimirka, nereikalauja išorinio įsikišimo, kuris neva atvestų Visatą į tą akimirką“, – rašo S. Carrollas.

Žiūrint iš kitos pusės, šiuolaikinės fizikinės teorijos, nors jos vis dar vystomos ir nepatikrintos eksperimentiškai, gali pateikti įtikinamą paaiškinimą, dėl ko vyksta Didieji sprogimai be išorinio įsikišimo, kuris atliktų detonatoriaus vaidmenį. Kalifornijos universiteto Berkeley mieste (JAV) astrofizikas Alexas Filippenko per spaudos konferenciją šiemet sakė: „Didysis sprogimas galėjo įvykti vien paklūstant fizikos dėsniams. Iš fizikos dėsnių gali susidaryti Visatos“.

Lygiagrečios visatos

Dievas gali slėptis ir kitur. Fizikai nustatė, jog daugelis fizikinių konstantų, nusakančių mūsų Visatą – nuo elektrono masės iki tamsiosios energijos tankio – yra labai jau idealiai tinkamos gyvybės egzistavimui. Labai nestipriai pakeitus bet kurią iš šių konstantų, Visata pasikeistų neatpažįstamai. „Pavyzdžiui, jeigu neutrono masė būtų truputį didesnė (lyginant su protono mase) nei yra dabar, vandenilis nesijungtų į deuterį, todėl žvaigždės, kokias jas matome, būtų neįmanomos“, – sakė S. Carrollas. Taigi, neegzistuotų ir gyvybė tokiu pavidalu, koks jis mums žinomas.

Teologai neretai griebiasi vadinamojo „tikslaus suderinimo“ argumento – jie tvirtina, kad fizikinių konstantų vertės yra įrodymas, jog jas nustatant įsikišo Dievas; panašu, kad šias konstantas jis parinko būtent mums. Tačiau šiuolaikinė fizika mūsų, atrodytų, antgamtišką sėkmę aiškina kiek kitaip.

Kai kurios kvantinės gravitacijos teorijos versijos – taip pat stygų teorija – prognozuoja, kad mūsų gyvybę kurianti Visata yra viena iš begalybės visatų, kurios kartu sudaro Multivisatą. Begalybėje šių visatų yra visas spektras fizikinių konstantų ir jų derinių, bet tik kai kuriose visatose konstantų vertės yra tokios, kad galėtų susidaryti žvaigždės, planetos ir gyvybė mums suvokiamu pavidalu. O mes gyvename vienoje iš „sėkmingų“ visatų (nes kažkas sėkmingoje Visatoje juk turi gyventi).

Kai kurie teologai atkerta, jog kur kas paprasčiau į pagalbą pasitelkti Dievą, nei postuluoti begalybės visatų egzistavimą norint paaiškinti mūsų Visatos tobulumą, tinkantį gyvybei. Bet jiems S. Carrollas atsako, kad Multivisata sukurta ne kaip sudėtingas būdas paaiškinti konstantų darną. Priešingai – tai yra natūrali mūsų geriausių, elegantiškiausių teorijų pasekmė.

Vėlgi, jeigu arba kai šios teorijos pasitvirtins, „Multivisata egzistuoja, nesvarbu, norite to ar ne“, rašė mokslininkas. Ir Dievo rankai vietos joje nėra.

Visa ko priežastis

Kitas Dievui priskiriamas vaidmuo – Visatos priežastis. Netgi jei kosmologai sugebės paaiškinti kaip Visata atsirado ir dėl ko ji taip puikiai tinkama gyvybei, liks klausimas dėl ko apskritai kažkas egzistuoja. Daugeliui žmonių atsakymas į šį klausimą yra paprastas – dėl to, kad Dievas taip panorėjo. Pasak S. Carrollo, pasigilinus toks atsakymas atrodo labai silpnas. Pasak jo, į tokį klausimą apskritai negali būti atsakymo.

„Dauguma mokslininkų įtaria, kad visa apimančių paaiškinimų paieška baigiasi kažkurioje galutinėje visa ko teorijoje, kartu su fraze „tai štai kaip viskas veikia“, – rašo fizikas. Žmonės, kurių tai netenkina, nesugeba vertinti Visatos kaip kažko unikalaus – „kažko, kam galioja skirtingas standartų rinkinys“. Visa mokslinė teorija, aprašanti viską Visatoje, nereikalauja išorinio paaiškinimo, lygiai kaip specifiniai dalykai Visatos viduje tų paaiškinimų reikalauja. S. Carrollas netgi tvirtina, kad jei viską paaiškinanti teorija turėtų dar vieną išorinį sluoksnį (t. y. Dievą), tuomet tas sluoksnis būtų tiesiog nereikalingas situacijos komplikavimas, mat visa ko teorija ir taip turėtų veikti be Dievo.

Vertinant bet kurios kitos mokslinės teorijos standartais, „Dievo hipotezė“ nėra labai gera, mano S. Carrollas. Bet jis pripažįsta, kad „Dievo idėja atlieka kitas, ne mokslinės hipotezės, funkcijas“.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad tikėjimas antgamtinėmis jėgomis veikia kaip visuomenės klijai ir motyvuoja žmones laikytis taisyklių, be to, tikėjimas pomirtiniu gyvenimu padeda žmonėms išgyventi artimųjų netektį ir sumažina mirties baimę.

„Mes sukurti ne teorinės fizikos lygmenyje“, – praėjusiais metais sakė Mičigano universiteto (JAV) evoliucinės psichologijos ekspertas Danielis Krugeris. Daugumai žmonių svarbu tai, „kas vyksta žmogiškame lygmenyje, santykiai su kitais žmonėmis, dalykai, kuriuos patiriame per gyvenimą“.

Komentarai (57)