Mokslininkai 20 metų tyrė valią. Dabar sudvejojo viskuo, ką manė žiną

Visi kartkartėmis kaltiname save bevališkumu. Suvalgome ką viršaus, nuo darbų atsitraukiame į feisbuką, užuot paskaitę, verčiau paspoksome bevertį serialą – vis tai esame pratę aiškinti akimirkos silpnumu, būtent juo dažniausiai aiškiname savo silpnumą, ir kaltiname dėl daugelio neteisingų sprendimų. Valios ir savikontrolės sąvokomis operuoja mokslas, neurobiologai tiria šių mechanizmų veikimą smegenyse, o daugybė psichologų ir koučerių pataria, kaip pagerinti savikontrolę ir tapti labiau susikaupusia ir geresne savo pačių versija. Visgi dabar valios jėgos koncepcijai ne patys geriausi laikai – kai kurie mokslininkai dvejoja, ar iš viso verta apie ją kalbėti.

Idėjas apie valią ir savikontrolę galima rasti jau ankstyvojoje krikščionybėje. IV–V m.e amžiuje gyvenęs šv. Augustinas aprašė žmogaus laisvą valią kaip vienintelį teisingą būdą nuodėmė vengimo būdą. Švietimo epochoje škotų filosofas Davidas Hume'as ir kiti, vertino valią kaip pagrindinį žmogaus aktyvumo šaltinį, nors Hume'as ir neigė laisvą valią, tvirtindamas, kad poelgiai – emocinių impulsų rezultatas. XIX amžiuje, religijai savo įtaką prarandant, mąstytojai svarstė, ar neišsilavinusi liaudis sugebės išlaikyti aukštus moralinius standartus, ir savikontrolė tapo obsesija. Būtent tada pasirodė pirmieji savikontrolės „vadovai“, aukštinę kuklumą ir nenuilstamą atkaklumą. Pirmą kartą valingumas paminėtas 1874 metais – Oksfordo žodyne pateikiamas sakinys apie girtuoklį, kurio „degradavę apetitai nugalėjo moralinę jėgą“.

Valia aktyviai tyrinėti pradėta XX amžiuje. Septintajame dešimtmetyje amerikiečių psichologas Walteris Mischelis atliko vėliau pagarsėjusį bandymą – zefyrų eksperimentą. Mokslininkas atvedė 4–6 metų amžiaus vaikus į kambarį, kuriame ant stalo gulėjo saldumynas, ir siūlė vaikams rinktis: jis galėjo laukti, kol grįš po 15 minučių suaugusysis ir gauti du saldumynus, arba suvalgyti skanėstą kada panorėjęs, bet tada antrojo negaus. Maždaug trečdalis vaikų sugebėjo ištverti akistatą su saldumynu tuščiame kambaryje, kad gautų dvigubą atlygį.

Tačiau tikrą visuotinį susidomėjimą sukėlė vėliau Mischelio atlikti eksperimente dalyvavusių vaikų tyrimai. Daug vėliau (devintajame – dešimtajame dešimtmetyje) jie parodė, kad atsispyrusieji vaikystėje pagundai, būdavo geriau įvertinami mokykloje. Šis atradimas paskatino mokslininkų dėmesį savikontrolės idėjai ir suformavo dabartinį valios jėgos supratimą. Dabar psichologai vali apibūdiną kaip gebėjimą priešintis praeinančioms, laikinoms pagundoms, siekiant tolimesnių, ilgalaikių tikslų.

Žmogaus valingumo ir sėkmės koreliaciją patvirtino ir kiti mokslininkai. 2005 metais psichologai iš Pensilvanijos universiteto savo tyrime surinko paauglių atsiliepimus apie save pačius, o taip pat mokytojų ir tėvų komentarus,o paskui pasiūlė rinktis: gauti vieną dolerį iš karto arba du – po savaitės. Mokslininkai išsiaiškino, kad mokiniai, kurių savidisciplinos lygis aukštesnis, rečiau praleisdavo pamokas ir gaudavo geresniu pažymius. Paaiškėjo, kad savikontrolės rodiklis geriau už IQ lygį leisdavo prognozuoti, kaip mokiniams seksis mokykloje ir kaip seksis tvarkyti finansus (santaupas) ateityje. Kita psichologų grupė išsiaiškino, kad savikontrolės gebėjimas koreliuoja ne tik su aukštesniais pažymiais, bet ir su mažesniu polinkiu persivalgyti ir piktnaudžiauti alkoholiu (kas logiška), su aukštesne saviverte ir geresniais santykiais su aplinkiniais.

Po to valią nuspręsta ištirti ir neurobiologiniu požiūriu. 2009 metais Kalifornijos technologijos universiteto komanda 37 eksperimento dalyviams, tvirtinusiems, kad jie laikosi sveiko maitinimosi, rodė paveikslėlius su maisto produktais. Vadovaujantis rezultatais, eksperimento dalyviai buvo padalinti į dvi grupes – pademonstravusius savitvardą (labiau vertinusius sveiką maistą nei skanėstus), ir tuos, kurie to atlikti nesugebėjo (rinkdavosi skanėstus). Smegenų skenavimas fMRT parodė, kad rinkdamiesi visi dalyviai naudojo ventromedialinę prefrontalinę žievę, tačiau įveikusieji pagundą, panaudodavo ir kitą regioną – dorsolateralinę prefrontalinės žievės dalį, kuri siejama su trumpalaike atmintimi ir emocijų reguliavimu. Būtent šis plotelis buvo aktyvus, kai žmogus aukodavo skanėstą vardan naudingo maisto.

Kitas tyrimas parodė, kad tikslingai slopinant būtent kairiąją lateralinės prefrontalinės žievės dalį, eksperimento dalyviai nebūdavo kantrūs, ir teikdavo pirmenybę mažam atlygiui nedelsiant, o ne didesniam, tačiau vėlesniam.

Po keleto metų Dartmoutho koledžo (JAV) psichologai rado dar vieną savikontrolei naudojamą smegenų sritį. Jie paskelbė, kad valios jėgos ar jos nebuvimo pasireiškimas konkrečioje situacijoje – tai dviejų smegenų regionų kovos rezultatas: sutelktinio branduolio (nucleus accumbens), dalyvaujančio malonumų formavimo sistemoje ir kaktinės skilties apatinio vingio (gyrus frontalis inferior), siejamo su sprendimų priėmimu. Kai šių dviejų plotelių „ginče“ dominuoja pirmasis, žmogus leidžia sau malonumą, kai laimi antrasis, jis išlaiko impulsų kontrolę.

Kuo labiau tyrėjai nagrinėjo valios jėgą, kad tai yra ribotas resursas. Šią idėją pirmieji išsakė psichologai Roy E Baumeister, Ellen Bratslavsky, Mark Muraven ir Dianne M. Tice, 1998 m. publikacijoje aprašę kertinį savikontrolės eksperimentą. Eksperimento esmė: savanoriai buvo suvesti į kambarį, kvepiantį šviežiai iškeptais sausainiais, o ant stalo buvo padėta lėkštė su tais sausainiais ir lėkštė su ridikėliais. Pusei dalyvių leido valgyti kepinius, pusei – tik ridikėlius. Po to bandomųjų paprašė išspręsti galvosūkį, kuris iš tiesų buvo neišsprendžiamas.

Pasirodė, kad sausainiais vaišinęsi dalyviai (taigi, kuriems nereikėjo įveikti pagundos), sprendimo ieškojo vidutiniškai 19 minučių – tiek pat, kiek ir žmonės iš kontrolinės grupės. O štai tie, kuriems saldumynų neleista valgyti, metė galvosūkį jau po 8 minučių bandymo. Darbo autoriai padarė išvadą, kad toks skirtumas kilo dėl „ego išsekimo“ (ego depletion), tai nurodo, kad žmogaus valios jėgos atsargos yra baigtinės. „Priešinimasis pagundai turi savo psichologinę kainą“, – apibendrino mokslininkai. Kitaip tariant, valios jėga kaip raumuo – ją galima pervarginti taip, kad ji nebeveiks.

Ši, atrodytų paprasta, idėja paskatino daugybę tyrimų. Eksperimentuodami su įvairiais valios jėgos išbandymais, mokslininkai išsiaiškino, kad ją gali pakirsti įvairūs faktoriai. Darbininkams Indijoje tokiu faktoriumi gali tapti skurdas, baltiesiems – pokalbis apie rasizmą su tamsiaodžiais; atlikta kelios dešimtys tokių tyrimų. 2010 metais psichologo Martino Haggerio vadovaujama grupė atliko 83 darbų, nagrinėjusių ego išsekimo temą metaanalizę ir darsyk patvirtino pradinės Baumeisterio hipotezės teisingumą: mūsų savikontrolės gebėjimai išties riboti.

Tačiau beveik 20 metų gyvavusiai teorijai neseniai buvo suduotas smūgis. Evanas C. Carteris iš Majamio universiteto išanalizavo ne tik publikuotus, tačiau ir nepublikuotus ego išsekimo tyrimus, o taip pat atliko eksperimentus su >2000 dalyvių keliose laboratorijose skirtinguose kontinentuose. Išvada pribloškė: Carteris aptiko savikontrolės „išvargimo“ nulinį efektą – jokių įrodymų, kad valios jėga veikia taip, kaip buvo manoma anksčiau. „Gauti rezultatai nepatvirtina teiginių, kad išsekimo efektas reikšmingai skiriasi nuo nulio“, – paskelbė mokslininkas, paraginęs klausimą ištirti nuodugniau.

Kaip psichologai 20 metų galėjo klysti? Remiantis Carteio išvada, dėl to galima kaltinti tyrimų metodologijos trūkumus – pernelyg mažos imtys, kurių negalima projektuoti į visą žmoniją, ir tai, kad psichologijos eksperimentuose, ir ypač – nedideliuose, dažniausiai dalyvauja juos atliekančių universitetų studentai, kuriems paprasčiausiai norisi šiek tiek užsidirbti. Kalta ir bendra visų mokslo sričių liga: mokslininkai linkę publikuoti gautus rezultatus tada, kai jie būna ryškūs ar novatoriški, o darbai, kurių išvadose rašoma, kad „tarpusavio ryšys neaptiktas“ tiesiog nugula į stalčius. Tai rimta problema, kuri nagrinėjama mokslo bendruomenėje.

Carterio atradimai sutapo su karšta diskusija apie tai, ar išvis galima tikėti psichologijos eksperimentais – ji suaktyvėjo 2015 metais, kai daug mokslininkų paskelbė, kad vos 39 iš 100 psichologijos eksperimentų pavyko patvirtinti, juos pakartojus. Dėl kilusios krizės kai kurie mokslininkai ėmė abejoti ir supratimo apie valios jėgą ir savikontrolę teisingumu.

Psichologas iš Ohajo universiteto Kentaro Fujita 2011 metais (dar iki Carterio publikacijos, bet jau po to , kai kilo abejonių dėl ego išsekimo teorijos) ragino nustoti laikyti savikontrolę vien impulsų slopinimo procesu ir traktuoti ją kitaip – pavyzdžiui, ne kaip nedelsiamos, o tolimesnės motyvacijos vystymąsi. Taip žvelgiant, žmogaus tikslų peržiūrėjimas ir pakeitimas būtų normalus valios pasireiškimas, o ne jos trūkumo požymis, kaip traktuojama dabar.

Psichiatras iš Kolumbijos universiteto Carlas Erikas Fisheris nesename straipsnyje paragino ir visai „atšaukti“ tokią valios stiprybę, kaip ji įsivaizduojama dabar. Jo nuomone, mes šią koncepciją esame ištyrę pernelyg paviršutiniškai, kad galėtume svarstyti, turi vienas ar kitas žmogus valią ar ne, ir kaip ją „išugdyti“. „Nuostabu, kaip tvirtai įsišaknijo „ego išsekimo” samprata dar iki tol, kol kruopštesnė analizė paneigė prielaidas, kuriuo ji buvo grindžiama“, – rašo Fisheris. Jis nurodo, kaip mažai ištirtas emocinis komponentas, kuris, be jokios abejonės, turi įtaką mūsų sprendimams. Susilaikyti ir neaprėkti giminaičių toli gražu nėra tas pats, kas atsisakyti dar vienos taurelės bare, ir visgi daugelis mokslininkų apie emocijas pamiršta.

Visos šios valios ir savikontrolės ribos, į kurias neatsižvelgta, o taip pat abejonės šia tema anksčiau atliktų tyrimų patikimumu išties verčia peržiūrėti savo santykį su šiomis sąvokomis. Gal mokslas pernelyg supaprastintai jas apibrėžia; gal jų iš viso negalima laikyti mokslinėmis, o jų tyrinėjimus dera labiau vertinti kaip filosofijos darbus. Valios jėgos prilyginimas raumeniui, kurį galima treniruoti, be abejo, suteikia ir viltį ir pasiteisinimą. Tokių treniruočių metodų netrūksta nei internete nei literatūroje. Tačiau gali būti, kad jie tuo pat metu atitraukia mus nuo geresnio savęs pažinimo ir veiksmingų savikontrolės priemonių paieškų – jeigu jos egzistuoja.

I. Solomonova
World Press skyrelio redaktorė
republic.ru

Komentarai (2)