Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu? ()
Ką bendro turi katė ir telefonas? 1929 metais mokslininkai manė, kad net labai daug – buvo suvokta, jog gyva katė gali veikti kaip tikras stacionarus telefono aparatas. Keistas ir, reikėtų sakyti, žiaurus eksperimentas buvo sėkmingas, nors mokslininkai net nemanė, kad jis gali turėti praktinės naudos. Iš tiesų, net sunku patikėti, kad tokia idėja gimė ne kokiame nors pakvaišusio mokslininko pusrūsyje, o prestižiniame Prinstono universitete.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš tiesų, tyrimai su gyvūnais ir šiais laikais yra labai plačiai paplitę. Visgi, šis profesoriaus Ernesto Gleno Wevero ir jo tyrimų asistento Charleso Williamo Brayo atliktas eksperimentas su gyva kate neatrodo moksliškai svarbus. Tačiau neskubėkite daryti išvadų – sukurti metodai iš tiesų vėliau prisidėjo prie klausos grąžinimo tūkstančiams žmonių. O juk tuomet Weveras tenorėjo ištirti, kaip garsas tampa nervais perduodamu signalu, todėl nusprendė gyvą katę paversti tikru telefonu.
Mokslininkai anestezavo katę, atvėrė jos kaukolę ir pašalino dalį smegenų, kad lengviau pasiektų klausos nervą. Tuomet prie jo prijungė maždaug 15 metrų ilgio telefono laidą, kuris vedė į kitą kambarį su itin gera garso izoliacija. Na, o toliau viskas vyko, kaip ir įsivaizduojate – Bray’us kalbėjo į nesąmoningos katės ausį, o kitame kambaryje esantis Weveras klausėsi savo asistento žodžių per telefoną. Ekspermentas buvo laikomas sėkmingu todėl, kad katės ausys iš tiesų suveikė kaip mikrofonas ir mokslininkams pavyko perduoti garsą iš klausos nervo per laidą į paprastą telefoną.
Bandymai ėjosi taip, kaip ir suplanuota. Kai Bray’us į katės ausį skleidė žemo dažnio garsus, atitinkamai žemą garsą telefono ragelyje girdėjo ir Weveras. Kai laidai buvo prijungti prie kitų katės audinių esančių toliau nuo klausos nervo, mokslininko balsas telefone nutildavo. Tokį patį efektą turėjo ir katės prismaugimas – nutrūkusi kraujo cirkuliacija į galvą, neleisdavo perduoti garsų iš katės ausų į telefoną kitame kambaryje. Galiausiai, procedūra buvo pakartota ir su negyva kate ir, kaip galite įsivaizduoti, telefone Weveras savo asistento nebegirdėjo.
Už šiuos 1929 metais atliktus eksperimentus mokslininkai Eksperimentinės fiziologijos asociacijos buvo apdovanoti jau 1936 metais. Patys eksperimentų autoriai visiškai nesidomėjo praktinėmis jų atradimo pritaikymo galimybėmis. Lyg ir buvo kalbama apie tai, kad katė gali būti panaudota kaip mikrofonas, tačiau patys tyrimo autoriai nemanė, kad žmonija turės kokios naudos iš jų darbo. Abu mokslininkai toliau siekė karjeros aukštumų moksle, o Waveras Antrojo pasaulinio karo metu net konsultavo JAV karines pajėgas povandeninių laivų medžioklės klausimais. Būtent jis nustatė, kad muzikinę klausą turintys kariai yra labiausiai tinkami dirbti su sonarais. Tačiau iš tiesų ir tyrimas su telefonu paversta kate davė naudos.
Wevero ir Bray’aus eksperimentui sukurti metodai vėliau pravertė žmogaus klausos sistemos tyrimams. Dar daugiau – jie tapo kochlearinių implantų ištakomis. Kochleariniai implantai verčia garso vibracijas elektriniu signalu, kuris nervais gali būti perduodamas į smegenis. Tam, kad šis tūkstančiams žmonių girdėti padedantis išradimas būtų sukurtas, reikėjo geriau suprasti, kaip veikia ausys ir kaip garso bangos jose virsta elektriniais signalais. Šioje srityje ir pravertė tas tyrimas su kate.
