„Brisiaus galas“, „Kliudžiau“ ar „Laimės žiburys“ – šiuos kūrinius puikiai žino daugelis lietuvių. Jų autoriaus – Jono Biliūno – 130-osios gimimo metinės yra minimos šiandien. Nors liga jį pakirto itin jauną – vos 28-erių metų – dar būdamas gyvas J.Biliūnas spėjo įrašyti savo pavardę į lietuvių literatūros istoriją. Tačiau gyvenime jis pasižymėjo ne tik tuo.

Portalas 15min pristato 11 mažiau žinomų J.Biliūno biografijos faktų, kurie leis šį rašytoją pažinti šiek tiek kitaip negu įprasta.

Tekste pateikiamų originalių citatų kalba neredaguota.

1 faktas: J.Biliūnas būtų tapęs kunigu, bet buvo nepaklusnus.

Dar iki J.Biliūnui baigiant 4 gimnazijos klases abu jo tėvai mirė, jį ėmė globoti vyresni broliai ir tolimesni giminės. Šie skatino gabų ir į mokslą linkusį vaiką siekti kunigystės ir stoti į kunigų seminariją. Šelpti jauniausio vaiko mokslus nebuvo lengva.

Tačiau tuomet šešiolikmetis J.Biliūnas pasipriešino tokiems norams. Už tai giminės jam nebeskyrė lėšų mokslui. J.Biliūnas turėjo papildomai uždarbiauti, mokydamas kitus. Kad pats galėtų toliau mokytis. Tai pakirto ir taip nestiprią jo sveikatą.

2 faktas: J.Biliūnas buvo aktyvus socialistas.

Jaunystėje J.Biliūnas, kaip ir ne vienas to meto studentas, žavėjosi socializmo idėjomis, po įvairiais slapyvardžiais skelbė socialistinius tekstus. Jie nė kiek nepriminė tokių tekstų kaip „Kliudžiau" ar „Brisiaus galas", kurie vėliau jį išgarsino.

Jis buvo, kaip tuomet sakyta, laisvamanis, netikėjęs Dievu, ir nevengė priešinti socializmo ir krikščionybės savo darbuose. 1897 m. įsitraukė į darbininkų judėjimą.

„Jis (socializmas, – red. past.) platinasi greičiau ir už krikščionystę. Krikščionįs tiktai po trijų amžių išdrįso iškelti į orą savo vėliavą (ir tai su valdžios daleidimu!), tiktai po trijų amžių išdrįso atvirai melstis savo Dievui. O socialistai? – Nepraslinko dar ir 15 metų, kaip tada dar mažas socialistų būrelis nutarė 1889 m. Paryžiuje šventinti pirmą gegužės, ir dabar kasmet po visą pasaulę tą šventę apvaikštinėja jau milijonai susipratusių darbininkų“, – rašė J.Biliūnas.

„Nuo kritusių aukų mųsų darbas nesilpnėja, bet jų krauju aplietas plaičiai sklaidosi aplinkui; raudona darbininkų vėliava ja drąsiai kilsta į viršų“, – rašė jis kitame tekste.

J.Biliūnas 1902 m. kurį laiką netgi vadovavo Panevėžio socialdemokratų partijos kuopai. Visgi jautriam J.Biliūnui politika galiausiai tapo svetima. Laiškuose draugams J.Biliūnas pripažino, kad politikoje reikia nepaprasto tikėjimo savo žodžiais, pasiryžimo.

Jis save laikė svyruojančiu žmogumi, kuriam, pavyzdžiui, dailės ar literatūros istorija yra daug įdomiau negu politika, kuris nenori tiesiog daug kalbėti. 1904 m. savo laiške Vincui Kapsukui J.Biliūnas rašė, kad politika ir partija jam „suardė nervus“. J.Biliūnas teigė daug ramiau besijaučiantis universitete, kur „nėra nė pykčių, nė konkurencijos“.

Vincas Kapsukas tokiu bendražygio sprendimu nesižavėjo. Tai jis laikė „sielos nusilpimu“, lemtu sunkios ligos. „Nusilpusiu kūnu ir siela jis ieškojo sau kito, amžinojo gyvenimo ir tarėsi jį radęs“, – rašė V.Kapsukas.

3 faktas: J.Biliūnas ragino lietuvius studijuoti užsienyje.

1904 m. išspausdintame straipsnyje „Laiškai iš užsienio“ J.Biliūnas, kuriam teko studijuoti ir Ciuriche, ir Tartu, ir Leipcige, kvietė lietuvių jaunimą važiuoti į užsienį mokytis. Jis teigė, kad ten žmogus pajus laisvę galvoti ir dar labiau pamils savo kraštą.

„Matydamas, kaip čia visi myli mokslą, pradedi ir pats daugiau dirbti, pradedi tu jį mylėti, jam pasišvęsti, stengdamasis prašalinti tinginį ir apatiją… Lengviau daros ant širdies matant, kaip nors kiti laisviau gyvena, myli kalbą ir kraštą, literatūrą ir kultūrą (…) Pradedi tada tikėti, kad ateis laikas, kuomet ir tavo krašte taip bus“, – rašė J.Biliūnas.

4 faktas: J.Biliūnas siekė visuomenę supažindinti su mokslo pažanga.

Dar 1899 m. Lietuvoje ėmė sklisti kalbos, kad su šimtmečio pabaiga ateis ir pasaulio galas. J.Biliūnas buvo nepatenkintas, kad žmonės yra tokie prietaringi ir patiklūs, ir suprato, kad visuomenę būtina supažindinti su mokslo pažanga. Skaitė jis ir, pavyzdžiui, Charlesą Darwiną.

Jono Barzdylos slapyvardžiu pasirašytoje knygelėje „Žemės gyvenimo reiškiniai“ J.Biliūnas stengėsi paprastai skaitytojams papasakoti apie tai, kad Žemė iš tikrųjų yra milijonų metų amžiaus, kodėl kyla žemės drebėjimai ir išsiveržia ugnikalniai, kaip susidaro durpės ir fosilijos, kas yra evoliucijos teorija.

„Mokslas sako, kad kada tai pirmiaus žemė buvo degantis neišpasakytu karščiu kamuolys, atskilęs nuo saulės ir po biski auštantis“, – rašė J.Biliūnas, kurio „plokščios Žemės“ teorija, akivaizdu, nebūtų sužavėjusi.

„Mokslas dar nežino, kaip atsirado gyvenimas ant žemės, bet jis pripažįsta, kad tas gyvenimas turi vieną šaltinį, kad gyvuoliai ir žmonės yra terp savęs susigiminiavę, kad žmogus nevisada buvo tokiu, kokiu dabar mes jį matom, kad jo pranokėjais buvo sutvėrimai daug už jį žemesni, labiau panašųs ant gyvuolio“, – aiškino evoliucijos teoriją kitoje teksto vietoje J.Biliūnas.

5 faktas: J.Biliūno žmona buvo gydytoja, II pasaulinio karo metais gelbėjusi žydus.

Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė dar 1904 m. baigė odontologijos studijas ir dirbo odontologe.

Pora susižadėjo 1901 m., o 1904 m. jiems susituokus, J.Biliūnienė vertėsi dantų gydytojos praktika, sunkiai dirbo, rūpinosi sergančiu vyru, sudarė šiam galimybes rašyti.

Mirus vyrui, J.Biliūnienė kuriam laikui liko gyventi Zakopanėje, vėliau persikėlė į Vieną. Atkūrus Nepriklausomybė, grįžo į Lietuvą ir vertėsi dantų gydytojos praktika. 1924 m. antrąkart ištekėjo. Antrojo pasaulinio karo metais ji padėjo gelbėti žydų šeimas, už ką vėliau buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo ordinu. Jos dukra iš antrosios santuokos Meilė Matjošaitytė-Lukšienė tapo garsia pedagoge, Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja.

6 faktas: J.Biliūnas daug savo kūrinių parašė diktuodamas juos žmonai.

Tuberkulioze, kuri anuomet buvo vadinama džiova ir buvo nepagydoma, J.Biliūnas susirgo 1902 m. Ligą lėmė skurdus gyvenimas ir nepriteklius, galutinai palaužęs ir šiaip silpną rašytojo sveikatą.

Nepaisant protarpiais įvykstančių sveikatos pagerėjimų, J.Biliūno būklė nuolat blogėjo, 1905 m. jis buvo priverstas mesti studijas Ciuriche. Nuo tada jis likusią gyvenimo dalį praleido kaime ir sanatorijose. Nuo 1905 m. J.Biliūnas jau didelę dalį laiko leisdavo lovoje – buvo per silpnas, kad atsikeltų. Jis diktavo žmonai, o ši rašė. Nuo 1906 m. rudens lovoje gulėjo ištisai.

7 faktas: J.Biliūnas galiausiai tapo krikščioniu, tačiau sutarė ne su visais kunigais.

Ilgai buvęs „bedieviu“ ir „ciciliku“, J.Biliūnas netgi 1904 m. prieš tuokdamasis su žmona nenorėjo priimti išpažinties, sakydamas, esą nenori veidmainiauti. Galiausiai gavo tai leidžiantį kunigo laišką.

Visgi jau gulėdamas lovoje prieš pat mirtį 1907 m. pabaigoje laiške žmonos motinai J.Biliūnas rašė, kad „Tikėjimas yra brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui“, tik jis gali žmogų padaryti laimingą. Jis dažnai skaitė Šventąjį Raštą. Tačiau J.Biliūnas ir toliau nevengė abejonių ir kritiško požiūrio.

J.Biliūno žmona atsiminimuose rašė, kad prieš mirtį J.Biliūną keliskart buvo aplankęs kunigas ir jie karštai diskutavo religiniais klausimais, nors apie ką – Julija nežinojo.

Sykį po tokios diskusijos J.Biliūnas pareiškė žmonai: „Jis tik jėzuitas, nieko daugiau. Erzina mane jis.“

8 faktas: J.Biliūnas domėjosi netgi indų filosofija.

J.Biliūno žmona Julija savo atsiminimuose taip pat rašė, kad J.Biliūnas paskutinėmis gyvenimo dienomis rinko medžiagą apie indų filosofiją ir norėjo parašyti veikalą, „ne blogesnį už Krišnos, kuriame moteris sutverta iš lotoso žiedo“.

„Biblijoje moteris yra sutverta iš Adomo šonkaulio, o Jonas norėjo parašyti apie moterį, sutvertą iš gražiausio Lietuvos žiedo. Jis rinko visokius katalogus, knygas“, – rašė J.Biliūnienė.

9 faktas: „Liūdną pasaką“ J.Biliūnas baigė rašyti likus keliems mėnesiams iki mirties.

Rašydamas savo ilgiausią kūrinį „Liūdną pasaką“ J.Biliūnas nujautė, kad gyventi jam liko nedaug ir kad tai greičiausiai tai bus paskutinis jo tekstas – tokį žinojimą yra turėję ne tiek jau daug rašytojų.

Priešmirtinės nuotaikos atsispindi ir apysakos tekste. „Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau“, – kalba „Liūdnos pasakos“ pasakotojas. Galima nujausti, kad čia J.Biliūnas perteikė ir jį užplūdusius jausmus.

10 faktas: dėl J.Biliūno palaidojimo vietos kilo kivirčas.

J.Biliūnas mirė Lenkijoje, Zakopanėje, ten ir buvo palaidotas. Žmona ant jo kapo pastatė kryžių. Lietuviškoje spaudoje pasirodė svarstymų, esą derėtų „visuomenei susimesti“, J.Biliūną kaip Lietuvai svarbų rašytoją perlaidoti Lietuvoje ir neleisti J.Biliūnui pastatyti paminklo Zakopanėje. Pasipiktinęs Augustinas Janulaitis, J.Biliūno žmonos brolis, 1908 m. „Vilniaus žiniose“ paskelbė atsakomąjį tekstą, kuriame argumentavo, kad J.Biliūnui dar esant gyvam jo vargai daugeliui nerūpėjo, o žmona juo rūpinosi iki galo, todėl turi visą teisę spręsti, kur rašytojas turi atgulti amžinojo poilsio.

„Kol gyvas buvo, geradariai graužė jį, persekiojo, kibo prie privatinio jo gyvenimo, sveikos vietelės nepalikdami. Mirus jam, atsimainė pasielgimas. Pradeda tie patys žmonės gailėtis, dūsauti, dejuoti. (…) Kodėl užsimanė žmonai drausti rūpintis vyro kapu? Kuom toji „visuomenė“, rašiusios panelės atstovaujama, artimesnė negu jo žmona? (...) Kol gyvas buvo, tai rūpinos žmona, o kai mirs, tai sau atsiimsime… Žmona gi padėjo savo laiką, sielą, darbą. Kas daugiau turi teisių?“ – piktinosi A.Janulaitis, ragindamas J.Biliūno gerbėjus verčiau paremti jo apsakymų leidybą. Į Lietuvą J.Biliūno palaikai galiausiai buvo perkelti 1953 m., Antano Vienuolio iniciatyva.

11 faktas: J.Biliūnas – penktas tarp Lietuvos rašytojų pagal jo vardu pavadintų gatvių skaičių.

J.Biliūno vardu yra pavadinta 31-a Lietuvos gatvė šalies miestuose ir miesteliuose. Pagal šį kriterijų populiaresni tik Žemaitė, Salomėja Nėris, Maironis Julius Janonis ir Petras Cvirka. Visą sąrašą galite rasti čia.

Komentarai ()