Visi žinome prietarą, kad 13 mėnesio diena, jei ji išpuola penktadienį, yra nelaiminga. Tai, ko gero, garsiausias prietaras visame pasaulyje, net jei nuoširdžiai juo tikinčių ir yra nedaugelis. Šios dienos baimei apibūdinti net yra sukurtas atskiras žodis – paraskevidekatriafobija. Bet iš kur kilo šis prietaras? 15min rubrika „Ar žinai?“ pateikia atsakymą.

XXI a. pradžioje pasirodžiusi Dano Browno knyga „Da Vinčio kodas“ išpopuliarino tikėjimą, kad šio prietaro kilmė siekia dar Viduramžius.

Šioje knygoje rašoma, kad 1307 m. spalio 13-ąją, penktadienį, Prancūzijos karalius Pilypas įsakė areštuoti tūkstančius tamplierių riterių, ir nuo tada šios dienos bijoma. Šį mitą galima rasti ir kitose knygose.

Nors tiesa, kad įsakymas areštuoti tamplierius buvo paskelbtas būtent tą dieną, tai, kad jau nuo tada ši diena laikoma nelaiminga – tik šiuolaikinių rašytojų išmonė, neturinti nieko bendro su realybe.

Pirmą kartą, kiek žinoma, ši istorija paminėta 1955 m. pasirodžiusiame istoriniame prancūzų romane „Geležinis karalius“.

Prietaras bijoti penktadienio, 13 dienos, atsirado bei paplito tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Iki tada penktadieniai, išpuolantys 13 mėnesio dieną, nebuvo laikomi kažkuo išskirtiniais.

Tiesa, Vakarų pasaulyje skaičius 13 jau anksčiau buvo laikomas nelaimingu skaičiumi, o penktadienis – nelaiminga diena. Galiausiai šie du prietarai tiesiog buvo sujungti į vieną.

Kodėl bijome skaičiaus „13“?

Manoma, kad skaičiaus „13“ baimės šaknys Vakarų kultūroje slypi krikščionybėje. Paskutinėje vakarienėje dalyvavo Jėzus ir 12 apaštalų, vienas kurių – Judas Iskarijotas – išdavė Jėzų.

Krikščionybėje įsigalėjo tikėjimas, kad Judas šioje draugijoje buvo „tryliktasis“. Todėl krikščionys ėmė tikėti, kad jei prie stalo sėdės 13 žmonių, vienas jų arba taps išdaviku, arba mirs nesibaigus metams.

Kartais prietaras teigdavo, kad mirs žmogus, kuris pirmasis pakils nuo stalo arba paskutinis atsisės. Dėl to stengtasi žmones prie stalo sodinti vienu metu arba prašyti, kad visi nuo stalo pakiltų vienu metu.

Arba tiesiog nesodinti prie stalo 13 žmonių, vietoje to geriau pastatant mažesnį atskirą stalą. Toks prietaras minimas ne viename XIX a. tekste.

Kiti žmonės ir patį skaičių „13“ laikė nelaimingu. Imta tikėti, kad jei 13 žmonių drauge imsis kokios nors veiklos, ji baigsis nesėkmingai.

Žmonės ėmė vengti skaičiumi 13 pažymėtų kambarių viešbučiuose, vietų traukiniuose ir t. t. Kada tai prasidėjo – pasakyti sunku, bet užuominų į tai esama jau XVIII a. šaltiniuose.

Skaičiaus „13“ baimė vadinama triskaidekafobija.

Kodėl penktadienis yra nelaimingas?

Priežastį, kodėl būtent penktadienis kadaise pradėtas laikyti nelaiminga diena, dabar tiksliai pasakyti jau sunku, bet greičiausiai jos irgi susijusios su religija.

Krikščionys mano, kad būtent penktadienį Jėzus buvo nukryžiuotas, o Adomas ir Ieva – išmesti iš rojaus. Kartais ši diena siejama ir su tokiais įvykiais kaip Nojaus tvano pradžia ar kalbų susimaišymas prie Babelio bokšto.

Pirmieji paminėjimai literatūroje, kuriuose penktadienis yra laikomas nesėkminga diena, siekia XVII a.

O jau XIX a. tokių paminėjimų gausu – esama nemažai išlikusių knygų ir laiškų, kuriuose teigiama, kad daug žmonių penktadienį laiko blogu laiku tokioms veikloms kaip laiškų rašymas, vizitai pas gydytoją ar verslo reikalų tvarkymas, nes tai – „nelaiminga diena“.

Taip pat penktadienis laikytas nelaiminga diena bet kokių naujų veiklų pradžiai – ar tai būtų derliaus nuėmimas, ar naujo darbo pradžia, ar naujo drabužio siuvimo pradžia, ar netgi gimdymas – kai kurie žmonės tikėjo, kad penktadienį gimusiam vaikui nesiseks.

Kaip du prietarai susiliejo į vieną?

Šiuos du prietarus žmonės ėmė sieti XIX a. Vienas anksčiausių žinomų prietaro paminėjimų – 1869 m. išleista italų kompozitoriaus Gioachino Rossini biografija, kurioje minima, kad jis penktadienius laikė nelaimingomis dienomis, o skaičių „13“ – nelaimę nešančiu skaičiumi, todėl simboliška, kad mirė būtent penktadienį, 13 dieną.

Vakarų pasaulyje prie prietaro išgarsinimo prisidėjo amerikiečių rašytojas Thomas Lawsonas, 1907 m. parašęs populiarią knygą „Penktadienis, tryliktoji“.

Knygoje pasakojama apie savanaudį Volstrito maklerį, kuris būtent penktadienį, 13 mėnesio dieną, nutaria sukelti paniką Niujorko akcijų biržose.

1908 m. – anksčiausias žinomas atvejis, kai mitą, kad penktadienis, 13 diena, yra nelaiminga, paminėjo didieji JAV laikraščiai.

Jau šiais laikais prie mito plėtros labai prisidėjo 1980 m. siaubo filmas „Penktadienis, 13-oji“.

Nors dauguma žmonių į šį prietarą nežiūri per daug rimtai, dalis žmonių juo išties tiki. JAV atlikti tyrimai rodo, kad tikrą, o ne apsimestinį nerimą per penktadienį, 13 dieną, jaučia apie 20 mln. amerikiečių, arba maždaug kas penkioliktas.

Bijo ne tik 13 dienos

Kai kurios kultūros bijo kitų dienų. Ispaniškai kalbančių šalių gyventojai tiki, kad bijoti reikia ne tada, kai mėnesio 13 diena išpuola penktadienį, o tada, kai ji pasitaiko antradienį.

O italai bijo penktadienio, bet ne tada, kai šis būna 13-oji, o tada, kai jis būna 17-oji mėnesio diena.

Nors penktadienio, 13 dienos baimė neturi jokio mokslinio pagrindo, ši baimė atneša ir naudos.

Nyderlandų mokslininkai apskaičiavo, kad per penktadienį, 13 dieną būna šiek tiek mažiau avarijų negu kitais penktadieniais, nes žmonės vairuoja atsargiau.

Beje, kito penktadienio, 13 dienos, laukti ilgai nereiks – tokia diena bus jau šių metų kovą.

Komentarai (11)