Alkani kūdikiai ilgesingai žiūrėjo į vaisių, tačiau visgi juo dalinosi

Manoma, kad vaikai gan egoistiški. Ypač, kai dar visai jauni. Visgi, kaip rodo naujausi elgesio tyrimai, netgi patys jauniausi gali pademonstruoti tam tikrą altruizmą. Tokio rezultatai buvo publikuoti Scientific Reports.

Vašingtono universiteto mokslininkai nusprendė išsiaiškinti kilmę noro suteikti nesavanaudišką pagalbą artimiesiems, kurią žmonės išreiškia kartais netgi pakenkdami sau. Jie atliko neverbalinius bandymus su ~100 pusantrų metų amžiaus vaikų, ir paaiškėjo, kad netgi būdami alkani, jie buvo pasirengę dalintis maistu su nepažįstamu žmogumi.

Pranešime spaudai tyrėjai tvirtina, kad šis eksperimentas ne tik parodo, kad kūdikiai gali elgtis nesavanaudiškai, bet ir demonstruoja ankstyvos socialinės patirties įtaką altruizmo formavimuisi. „Manome, svarbu tirti altruizmą, nes tai viena iš svarbiausių žmogaus charakteristikų ir svarbi visuomenės moralinės sąrangos dalis“, – pažymi darbo vyr. autorius Rodolfo Cortes Barragan, Vašingtono universiteto mokymosi ir smegenų tyrimo instituto (I-LABS) mokslų kandidatas.

Eksperimento esmė

Mokslininkai norėjo nustatyti, ar vaikai be pasakymo atiduos maistą nepažįstamam žmogui. Tyrimams jie pasirinko vaisius ir uogas, kurie patinka vaikams, – bananus, mėlynes ir vynuoges.

Vaiką ir suaugusįjį skyrė stalas. Greta stalo, arčiau vaiko, buvo padėklas. Suaugęs rodydavo tiriamajam vaisiaus gabaliuką ir jis „netyčia“ nukrisdavo ant padėklo. Tolesni veiksmai priklausė nuo to, kurioje grupėje būdavo vaikas – bandomoje ar kontrolinėje. Pirmuoju atveju tyrėjas bandydavo pasiekti vaisių, antruoju – niekaip neišreikšdavo noro susigrąžinti gabalėlio.

Eksperimentas buvo dviejų dalių. Pirmoje vaikai būdavo sotūs ir vaisių ar uogą duodavo nepažįstamam suaugusiam. Tačiau tyrėjų nuostabai, antroje dalyje, kai vaikai, tikėtina būdavo alkani, jie elgėsi taip pat.

„Per antrąjį eksperimentą kūdikiai ilgesingai žiūrėdavo į vaisių, tačiau paskui jį atiduodavo, – pasakoja vienas iš I-LABS vadovų Andrew Meltzoffas. – Manome, kad tai – tam tikras vaikiškas altruizmo variantas“.

Pirmoje bandymo dalyje daugiau nei pusė vaikų bandomoje grupėje pakeldavo gabalėlį ir ištiesdavo suaugusiam. Beveik 60% pasidalino bent vienu gabalėliu. Kontrolinėje grupėje reikalai klostėsi kitaip – ten altruizmą parodė vos 4% mažylių.

Antroje eksperimento dalyje tėvai buvo paprašyti atnešti vaikus, likus nedaug laiko iki jų maitinimo, taip, kad nuo paskutinio valgio būtų praėję vidutiniškai daugiau nei dvi valandos. 37% bandomosios grupės narių padavė vaisių tyrėjui, tuo tarpu kontrolinėje grupėje to niekas nepadarė.

Rodolfo Barraganas pažymi, kad pagalbą teikdavo tiek per pirmą bandymą, tiek ir vėliau. Jis tai vertina kaip reikšmingą faktorių, rodantį, kad vaikai altruizmo „įgūdžio“ neįgijo per eksperimentą.

Taip pat pažymėtina, kad per abu bandymus vaikai galėjo vaisių ramiai pasiimti, nueiti prie ten pat esančių savo tėvų ir suvalgyti gabalėlį – jų atsitraukimas niekaip nebuvo ribojamas. Ir nebuvo jokio verbalinio ar emocinio skatinimo ar pritarimo (tyrėjas išlaikydavo neutralią veido išraišką, kad ir kaip pasielgdavo vaikai). Mokslininkai vaikams mainais nieko neduodavo.

Ne vien duona kasdiene

Tokie tyrimo duomenys rodo, kad, kad ir tokie jauni vaikai spontaniškai geba elgtis altruistiškai, net jeigu motyvuojami demonstruoti šykštumą – šiuo atveju, alkiu. Be to, 1,5 metų amžius jie, negavę to, ko nori, yra linkę mušti, kandžioti ir braižytis.

Tyrimo autoriai aptiko, vaikų nesavanaudiškumo priklausomybę nuo kelių faktorių – brolių ar seserų buvo šeimoje ir tam tikro kultūrino fono. Jie nurodo ankstesnius bandymus su suaugusiaisiais, kuriuose pasireiškė teigiama brolių ir/ar seserų įtaka, o taip pat auklėjimo tokioje kultūroje, kurioje vertinama tai, ką psichologai vadina tarpusavio priklausomybe (angl. interdependence)

Vašingtono universiteto atliktame tyrime daugiau nei 80% vaikų buvo baltieji ir apie 15% priklausė kitoms rasėms: 6,25% ispaniškos ar latino etninei grupei ir 4,17% buvo – Azijos.

„Manome, kad šeima ir socialinė patirtis, reikšmę, be abejonės, turi, ir būtų gerai tokius tyrimus pratęsti, kad būtų geriau suprasta, kas paskatina mažų vaikų altruizmą, – sako Barragan. – Jei išmokysime vaikus auklėti nesavanaudiškais, rūpestingesne taps pati visuomenė“.

Beje, ne visi nusiteikę taip optimistiškai. Pittsburgho universiteto Naujagimių ir kūdikių vystymosi centro direktorius, psichologas Markas Straussas mano, kad „iš tiesų nežinoma, ar dviejų grupių elgesio skirtumai kaip nors susiję su valgiu. Gal vaikai pamatė, kad suaugusysis kažką pametė ir tiesiog nutarė padėti. Galų gale, atsižvelgiant į tai, kad vaikai buvo sotūs, tikro altruizmo patvirtinimo nėra“, – sako jis.

Patys autoriai pripažįsta, kad jų tyrimas turi apribojimų, tarp kurų ir „nedidelė imtis, o taip pat į eksperimentą atėjusių tėvų atrankos vienpusiškumas“, ir pripažįsta, kad ateityje geriau būtų kūdikių elgesį įrašyti į video įprastoje jų aplinkoje, namuose.

Mažieji broliai?

Daugelis mokslininkų laiko altruizmą išskirtinai žmonių bruožu. Stebint gyvūnus, nesavanaudiškumo pastebėta nebuvo. Tyrimai parodė, kad kai kurie iš jų dalinasi maistu su savo gentainiais, tačiau nė vienas bandymas neparodė tokio elgesio svetimų atžvilgiu. Taip, atsidūrę apribotose sąlygose, primatai linkę bendradarbiauti ir dalintis resursais, tačiau, pavyzdžiui, šimpanzės savo maisto niekada neatiduoda, jeigu jis reikalingas joms pačioms.

Kaip aiškinamas toks faktas, kad žmogus mieliau demonstruoja dosnumą, nei kiti gyvūnai? Gali būti, to priežastis yra vaikų auklėjimas, formuojantis norą padėti vargstantiems.

Išgyvenę egoistai

Kiti tyrimai tvirtina, kad altruizmas – įgimtas bruožas, kurio šaknys siekia evoliucinę istoriją. Tačiau tuomet kyla klausimas – kaip jis galėjo išsivystyti bendruomenėje, kurią suformavo būtent kova dėl išgyvenimo? Kurių galų atsiduoti savo išteklius ar rizikuoti savo gyvybe dėl kitų? Atsakymo į šį klausimą ieškantys filosofai, biologai, primatologai dėl to ginčijosi ir tebesiginčija.

Evoliucijos psichologai altruizmą aiškina įvairiai – tai ir reputacijos sustiprinimo priemonė, ir parodymas potencialiam partneriui, kad turi reikiamų išteklių išgyvenimui, ir viltis, kad kada nors kas nors padės mums patiems. Šias teorijas apjungia idėja, kad nebūna „gryno“ altruizmo – tai žmogaus siekis gauti naudą ateityje, net jeigu jis to siekio ir nesuvokia.

Tyrimo su kūdikiais autorių nuomone, čia gali veikti toks mechanizmas: atiduodamas valgį nepažįstamajam, žmogus patiria bendrininkavimą ir platesnį žmonių bendrumo jausmą – kas padeda klestėti visai rūšiai. Tačiau jie patys linksta prie paaiškinimo, kad altruizmas gali neturėti evoliucinės prasmės dabar, kai gyvename didžiulėse mums giminingų žmonių santalkose – valstybėse. Tai veikiausiai atavizmas iš tų laikų, kai žmonės gyveno mažose grupėse, kur visi buvo artimi genetiškai.

Komentarai ()