Didžiausias mūsų laikų išradėjas gyvena Japonijoje. Turbūt jis – ir didžiausias visų laikų išradėjas. Kitaip nevertėtų apie jį kalbėti. Dabar jam 80 metų ir jis yra 3 200 patentų savininkas. Šiuo atžvilgiu jis pralenkė legendinį Amerikos išradėją Thomasą Alva Edisoną, kuris per savo gyvenimą užpatentavo 1 093 išradimus ir kurio dėka turime elektros lemputę, patefoną ir daug kitų dalykų.

To garsaus ir labai savotiško japono vardas – Yoshiro, pavardė – Nakamatsu, bet jis reikalauja jį vadinti daktaru NakaMatsu. Turi teisę į daktaro titulą, nes baigė Tokijo imperatoriškąjį universitetą, netgi du jo fakultetus – Inžinerijos ir Teisės. Keistenybių jam netrūksta. Viena jų – jis pareiškė, kad mirs tik sulaukęs 144 metų, tvirtina žinąs, kaip tokį amžių galima pasiekti, ir iki mirties turės užpatentavęs 6 000 išradimų.

Didelių epochos išradimų vienas žmogus mūsų laikais padaryti jau negali. Ne todėl, kad viskas būtų išrasta. Juk kiek daug žmonijai reikia – energetikos, mitybos, transporto, ryšių, gamtos apsaugos ir kitose srityse. Bet viskas tapo taip sudėtinga ir tarpusavyje susiję, kad naujam žingsniui padaryti turi dirbti didžiuliai žmonių kolektyvai, ir dirbti daugelį metų. Pirmieji dabar juokingai gremėzdiškai atrodantys kompiuteriai buvo sukurti dar apie dvidešimtuosius praėjusio amžiaus metus. Jų pradininkas dabartinių kompiuterių nei atpažintų, nei mokėtų su jais dirbti. Tas pats su internetu, su „Microsoft“. Juk Billas Gatesas jį ne išrado, o pasitelkęs įvairiose vietose gimstančią techniką suvienijo įvairius elementus, patobulino įrangą ir sukūrė koncerną.

Tai geri išradimai. Bet tas pats ir su blogaisiais. Prakeiktos atominės bombos tėvu vadinami bent 15 vyrų ir kiekvienas jų turi teisę tokiu vadintis. Naudojosi vienas kito idėjomis, atradimais ir juos tobulino. Bet taip buvo visada. Dėl daugumos išradimų ginčijasi tautos: „Mano, mano, mano!“ George’as Stephensonas lyg ir sukūrė pirmąjį garvežį, bet nebūtų galėjęs to padaryti, jeigu prieš tai James’as Wattas nebūtų išradęs stacionarios, niekur nevažiuojančios garo mašinos. Dar neseniai sovietai mėgo tvirtinti, kad garvežio išradėjas buvo rusas. Tik niekas negali pasakyti, ar G. Sephensonas apie jį ką nors žinojo. Tas pats su radiju. Galbūt Aleksandras Popovas ir daugelis kitų eksperimentavo su radijo bangomis, gal net siuntė pirmas radiogramas, nes pasaulinė technika jau buvo pasiekusi tą lygį. Užtat Guglielmo Marconi radijo ryšį panaudojo praktiškai ir jį užpatentavo. Taip būna labai dažnai.

Tai ką vis dėlto jis išrado?

Grįžkime prie mūsų japono. Nors dabar vyrauja daugiausia kolektyvinis išradimų kūrimas, jis sugeba išrasti ir pats vienas. Sakysim, elektroninis laikrodis, varomas baterijos. Tai jo išradimas. Iš pradžių toks laikrodis buvo didelis, kabinamas ant sienos, bet labai greitai, kai tik buvo pagaminta nago dydžio baterija, sumažėjo ir tapo rankinis. Pirmas buvo Japonijoje gaminamas „Pulsar“, dar 1970-aisiais.

Vyresnieji gal atsimins – iš pradžių visi elektroniniai laikrodžiai buvo tik japoniški. Didžiulė naujovė. O dabar turime jų įvairių prekių ženklų, bet visada juos pirkdami keliasdešimt centų mokame daktarui NakaMatsui, nors to nežinome. Nebent jie neteisėtai piratų nukopijuoti ir pagaminti kur nors Kinijoje, Indijoje ar Malaizijoje.

Daktaras NakaMatsu, atrodo, tikrai turi galvą išradimams. Pirmąjį padarė, kai jam buvo tik penkeri – sukūrė nei daugiau, nei mažiau – lėktuvų modelių stabilizatorių, kad jie ore nesivartytų. Paskui, pamatęs, kaip motinai sunku perpilti sojų padažą (būtinas japonų maisto priedas) iš didelių butelių į mažus, ant stalo statomus, sukūrė specialią pomputę. Būdamas 14 metų ją užpatentavo. Ji iki šiol pardavinėjama Japonijos prekybos centruose.

Studijuodamas Tokijo imperatoriškajame universitete, padarė savo, ko gero, labiausiai žinomą išradimą. Daktaras NakaMatsu labai mėgsta muziką. Bet jį erzino čežėjimai ir spragsėjimai klausantis plokštelių, ypač senų, pavyzdžiui, jo mėgstamos 5-osios Beethoveno simfonijos. Tad jis sukūrė medinį kompiuterinio diskelio prototipą – grotuvą, ir 1952-aisiais gavo įrangos, pavadintos elastinis diskas ir jo skaitytuvas, Japonijos patentą. Tai buvo prieš 20 metų iki IBM Amerikoje užpatentuojant panašų diską, kurį dabar žinome kaip universalųjį skaitmeninį diską (DVD). Amerikiečių bendrovė iš daktaro NakaMatsu nupirko 16 su tuo išradimu susijusių licencijų.

Štai čia prasideda komercinės pelkės tamsoje. Nebuvo paskelbta nei kiek amerikiečiai sumokėjo japonui, nei kokios buvo sandorio sąlygos. IBM net atsisako patvirtinti, kad nusipirko patentą. Į klausimus apie tai atkerta trumpai: „Taip, bet mes tik bendradarbiavome su daktaru NakaMatsu.“

Viena aišku – po sandorio su IBM jaunasis inžinierius Nakamatsu turėjo jau užtektinai lėšų ir atsidėjo vien tik išradimams. Iš jų gyvena iki šiol. Ir neblogai gyvena – spauda jo turtą įvertino 75 mln. JAV dolerių.

Kokie kiti garsesni jo išradimai? Bilietai su magnetine juostele, taksometras ir sintezatorius, be kurio neįmanomas šiuolaikinių muzikos grupių darbas. Garsusis Steve’as Wonderis asmeniškai padėkojo daktarui NakaMatsu už sintezatorių. Kokių dar įdomių išradimų padarė? Atsipalaidavimo ir stimuliavimo fotelį „Cerebrex“. Specialiai parinktų dažnių garso bangos, žmogui negirdimos arba vos girdimos, keliauja kūnu nuo pėdų iki pakaušio, skatina kraujo apytaką ir smegenų aktyvumą.

Daktaras NakaMatsu giriasi, kad 20 minučių jo fotelyje atgaivina smegenis taip, kaip 8 valandos miego. Be to, gerina atmintį, matematinius gebėjimus, žmogaus kūrybingumą, regėjimą, mažina kraujospūdį. Studento svajonė egzaminų išvakarėse! Žinant mūsų tautiečius, kas nors būtinai tokį krėslą jau turi. O jeigu ne, tuoj turės, nors tai nepigu. Japonijoje viskas labai brangu.

Nakamatsu sukūrė ir užpatentavo variklį, skaldantį vandenį į deguonį ir vandenilį, o pastarąjį galima sumaišyti su benzinu ir naudoti paprastuose varikliuose.

Pastaruosius tris dešimtmečius jis daugiausia dėmesio skiria mitybai, kuria visokius smegenų veiklą skatinančius gėrimus ir užkandžius. Vienas jų – specialus džiovintų krevečių, jūrų dumblių, sūrio, jogurto, ungurių, kiaušinių, jaučių ir paukščių kepenų mišinys bei vitaminai. Neatrodo, kad tai labai skanus dalykas, bet daktaras NakaMatsu sako, kad tokio mišinio pavalgę šokinėjo net seniai. Jo nuomone, toks maistas sukuria „kūrybinę atmosferą“ ir labai sustiprina dvasią bei kūną. Kiekvieną patiekalą, kurį pats valgo, aprašo, analizuoja ir fotografuoja.

Kokio velnio?! Daktaras NakaMatsu sako, kad maisto, kurį suvalgėme, padarinius pajuntame tik po dviejų ar trijų dienų, o tada jau nebeatsimename, kas lėkštėje buvo. Ir tvirtina, kad toks dėmesys valgiui jam duoda galimybę pastebėti, nuo kokio maisto į galvą ateina genialios, kaip jis mėgsta sakyti, mintys, o nuo kokio – depresija ir mieguistumas. Pats maitinasi tuo savo maistu, valgo tik vieną kartą per dieną ir ne daugiau kaip 700 kalorijų.

Gyvenimo filosofija

Daktaras NakaMatsu turi savo gyvenimo filosofiją. Anot jo, visko pagrindas – stipri dvasia. Japonams jos netrūksta. Blogiau – su kūnu. Todėl jis laikosi tokio derinio: dieta, nė trupučio alkoholio ar tabako, miega tik keturias valandas per parą (pasak jo, ilgesnis kaip šešios valandos miegas – tai smegenų nuodai), seksas ir sportas. Smegenims naudingiausia, jo nuomone, plaukiojimas ir svarmenų kilnojimas. Bet geriausios mintys jam ateina į galvą pasinėrus baseine ir sulaikius kvapą taip ilgai, kaip gali. Ypač geros mintys ateina, sako, kai plaučiuose baigiasi deguonis. Mintis jis užrašo irgi po vandeniu – turi pasidaręs specialų bloknotą.

Gal visa tai gražu, bet mūsų, eilinių žmonių, požiūriu, vis dėlto jis keistuolis. Be abejo, turi didybės maniją ir nesivaržo žmonių vedžioti už nosies. Ant jo namų Tokijo turtuolių kvartale kabo iškaba: „Didžiausias pasaulio išradėjas.“ Viduje sienos išklijuotas jo diplomais, komiksų apie jį ištraukomis, pažymėjimais ir padėkos laiškais, tvirtinančiais, kad jis – didžiausias atradėjas žmonijos istorijoje. Svečius priima, bet iš pradžių jie turi pažiūrėti filmą, sumontuotą iš jo išradimų pristatymų, televizijos programų apie jį ir kitų ceremonijų. Knygoje apie save rašo: „Esu tarsi laiko mašina, visada 10–20 metų toliau už kitus.“

Arba: „Visi mano išradimai sėkmingi visais šimtu procentų.“ Arba: „Esu vienintelis, kurio atradimai išgelbės Japoniją.“ Tai dar būtų nieko. Tačiau kai kurie jo pažadai atrodo tikrai išpūsti. Sakysim, daktaras NakaMatsu skelbia, kad naudojant jo išradimus namai bus šildomi paslaptinga kosmine energija. Bet kai jį paklausia kaip, išsisukinėja. Per visus rinkimus kandidatuoja į Tokijo merus, tačiau niekada nebuvo išrinktas, nors žmonėms žadėjo aukso kalnus. Net sakėsi sukursiąs skydą, kuris atmuš į Japonijos sostinę skrendančias raketas.

Anot jo, išradimų negalima padaryti, jeigu sieksi tik pelno. Juos reikia daryti iš meilės žmonėms. Todėl daktaras NakaMatsu tvirtina, kad, nors ir turi nemažai uždirbtų milijonų, nėra turtingas, nes turi išlaikyti šimtą asistentų ir padėjėjų, tobulinančių, plėtojančių ir tikrinančių jo išradimus, vykdančių 600 projektų ir užimančių 30 pastatų Tokijo centre.

Atsisakau diagnozuoti, ar tai iš didelio rašto iš krašto išėjęs žmogus, ar tikrai genijus. Žinau viena: tie, kurie pralenkdavo savo laiką, dažniausiai bendraamžių būdavo išjuokiami, o dar anksčiau – net deginami ant laužų. Nes žmonėms lengviau kvėpuoti, kai tokie smarkuoliai nutildomi. O kas bus, jeigu jis iš tikrųjų panaudos kosminę energiją? Arba sukurs vandeniu varomą variklį?

Algimantas Čekuolis

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“

Autoriai: Algimantas Čekuolis

Komentarai (20)