Nauja studentų karta: Kuba jiems yra miestas, o Juodoji jūra tyvuliuoja šalia Lietuvos

Neskaiciau viso straipsnio, bet esme supratau. Labai liudna, bet ka jie mano apie tokius studentus, as manau apie tuos pacius destytojus. Nekalbu apie kokias neaiskias mokymo istaigas. Mokausi VU ir retas destytojas turetu destyti. Paskaitos neidomios, nenaudingos, uzduotys tokios, kad uzima daug laiko, o naudos nedaug, daznai tenka matyti ta pati teksta knygoje, skaidrese ir girdeti is destytojo (knyga zinoma rase jis pats). Cia tik maza dalis visu nesamoniu mano fakultete. Kaip ir straipsnyje sako, kad ne visi yra tokie, lygiai taip pat sakau as. Nevisi destytojai yra nenaudingi, nekompetentingi, taciau dauguma.

Dėstytojų algos labai mažos. Perspektyvūs savo srities specialistai neina dėstyti.

Ne visi blogi studentai, yra tik blogi ekstrasensai.

Kol už pusmečio darbą bus mokama 1000 Lt, tol eik tu nakuj. O šiaip, kaip studentas sugeba įvertinti paskaitos naudą?

adinukų atminčiai lavinti taikomi tokie metodai.

Aha. Mano grupėje irgi didžioji dalis studentų užduotyse, dėstomuose dalykuose arba dėstytojuose naudos neįžvelgia. Galbūt būtent todėl didžioji dalis tokių ir sėdi ties vidutinio/prasto studento riba. Tie, kurie motyvuotai mokosi ir žvelgia į ateitį, o ne vien galvoja apie algą po bakalauro "gavimo", dažniausiai naudą įžvelgti sugeba. O šiaip, studijų adekvatus vertinimas yra įmanomas tik paskutiniuose kursuose (ir tai retais atvejais) arba, kaip dažniausiai yra, tik praėjus nemažai laiko po baigimo. Pirmo ir antro kurso studentų skundai ir virkavimai yra daugiau nei juokingi. Durnaropei, Kiek laiko užtrunka paruošti paprastą vidutinį mokytoją? Dauguma jų baigę tik bakalaurus, ir tai neaiškius. Kiek laiko užtrunka paruošti dėstytoją? Galbūt dėstytojo krūvis darbo metu ir yra mažesnis, bet reikia suprasti, kiek vidutinis dėstytoją paruošti užtrunka žymiai ilgiau. Čia tas pats, kaip ateina užsakovas pas dizainerį, ir prašo nupiešti logotipą. Dizaineris per pora minučių nubraižo gerą logotipą ir pasiprašo už jį poros tūkstančių. Aišku, užsakovas įsiutęs : "Už poros minučių darbą pora tūkstančių? Jūs išprotėjot?". Tačiau tas dizaineris turėjo dirbti dvidešimt metų, kad galėtų tą logotipą nupiešti per porą minučių. Tas pats ir su dėstytojais. Reikia suprasti, kad atlyginimu vertinami yra įgūdžiai kaupti daugybę metų. Jeigu būtų kitaip, tai mūrytojas turbūt būtų geriausiai apmokama specialybė pasaulyje - juk kiek daug darbo jis per tą mėnesį padarė.

Jokie universitetai gerų mokytojų neparuošia. Absoliuti dauguma jaunų mokytojų yra nieko verti. Visi mano geriausi mokytojai buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus - turintys daug patirties ir ne konkretaus dalyko žinių, o žinantys, kaip dalyką aiškinti, sudominti ir t.t. Tai yra pagrindas. Kodėl nevertini šitos, daug metų kauptos patirties? Ir tas išsireiškimas "paruošti dėstytoją" yra klaidingas. Nereikia dėstytojo ruošti. Tiesiog ruošiami specialistai. Kurie gali dirbti ne tik dėstytojais, bet ir privačiam sektoriuje specialistais. Mokytojas praktiškai gali dirbti tik mokykloje. Kito pasirinkimo neturi. Todėl nereikėtų vertinti laiko, kurį skiria būsimas specialistas mokymuisi, kad tapti specialistu, kaip vienareikšmiškai skirto dėstymui.

Jo... Kalbama apie mažas dėstytojų algas... Tik nereikia. ISM'as puikiai parodo, kad aukšta studijų kokybė nekainuoja tiek baisiai ir daug. ISM'e turime didžiausią ekonomine tematika biblioteką, visur gera ir veikianti technika, komfortabili temperatūra ir gražiai sutvarkytos patalpos, daug dėstytojų iš užsienio ir vietinių gerų. Tiesa, pasitaiko ir čia prastų dėstytojų, tokie skrieja lauk ir daugiau nebegrįžta. O dėstytojas ar geras, ar blogas gali pasakyti. Kai perskaitęs vadovėlį supranti, kad žodis žodin atkartoja vadovėlį arba kai paklausęs klausimo niekaip nesulauki atsakymo, nors realiai visa auditorija atsakymą žino. Problema pas mus ta, kad valstybiniuose universitetuose vadovybė yra užsisedėjusi, ten veikia giminystės ir draugystės ryšiai. Nesugeba efektyviai valdyti pinigų, nes mokslų kaina ne ką mažesnė nei ISM'e, o patalpų nuomotis nereikia. Kokybė tragiška.

O... klasikinis pavyzdys. "Tingėjau skaityti, bet žinau apie ką". Taip paprastai šneka pirmakursiai-antrakursiai, dar nepažįstantis univero virtuvės, nelabai suvokiantys, ko ten įstojo ir kokie univero tikslai. Kaip tik reikėtų džiaugtis, kad tos pačios formulės pateikiamos keliskart, skirtinguose kontekstuose. Išsamus ir nuoseklus vadovėlis - labai svarbu, bet dar svarbiau, kad jame būtų retkarčiais grįžtama prie jau padengtų temų, kad būtų atskleistas skirtingų teorijų ryšys. Ir, be abejo, paskaitos turi vos ne žodis žodin padengti vadovėlio medžiagą, kad iš vakaro perskaitęs būsimą temą studentas galėtų per paskaitą koncentruotis ir klausti tų dalykų, kurių savarankiškai nepagavo. Didelio čia daikto, kad tą patį apibrėžimą pamatysi ar išgirsi kelis kartus - juk ausys nenudžius, akys neišvarvės - galbūt geriau įsiminsi. Jei tema tikrai akivaizdi - tai neik į paskaitą. Tačiau negalima tikėtis, kad kiekvienas vien pagal vadovėlį neiškėlęs kojos iš namų savarankiškai atliks visus darbus. O čia studentai pervertina savo jėgas, arba tiesiog tingi ir tikisi kažkaip praslysti. Tai galų gale atsiliepia pažymių devalvacija ir didžiulėmis bazinių žinių spragomis. Jei pradžioje rašai pažymius daugmaž sąžiningai, tai per sesiją prasideda dramos. Gi nesukirsi pusės kurso studentų - bandai kažkaip po kruopelę surinkti bent 5. Meldiesi, kad geri studentai, kuriems ir taip susidarė 8-9, ateitų bent simboliškai kažką perlaikyti, kad pakeltum jiems balą. Dėl frazės "neįdomu" - tai pirmiausia, kas vertė studijuoti, kas neįdomu? Studijų programos pateikiamos viešai, dažnai atviri būna studijuojančiųjų forumai, dalis medžiagos, katedros profesorių CV ir publikacijų anotacijos. Dar vyksta visokios atvirų durų dienos, kur moksleiviai ypač laukiami ir gali pabendrauti su studentais bei profesoriais "gyvai"; be to, dauguma dėstytojų visai nepyksta, jei paskaitos tvarkingai klauso ir ne jo studentai. Koks, o velnių, iš tavęs būsimasis mokslininkas, jei net nesugebi išsiaiškinti, kur stoji? O kas ateityje bus "reikalinga" ar "nereikalinga" - atsiprašant, ne fuksams spręsti. Mes esam vadovavę ar rencenzavę ne vieną bakalauro ar magistro baigiamąjį darbą, rašę su studentais ne vieną straipsnį - bendradarbiaujame pastoviai, kolegiškai, draugiškai, padėję įsidarbinti, tarpininkavę praktikai. Gal mes geriau matome vyresniųjų kursų studentų žinių spragas, ir kur jiems reiktų pasitempti? Taip, galbūt ne visiems informatikams reikės Teiloro eilučių, dif. lygčių ar Platono raštų išmanymo - bet kai kuriems reikės, kiti galbūt pasirinks lygiagrečiąsias studijas ar pereis į kitą specialybę. Tikrai nebus smagu atsiskaitinėti pirmo kurso modulius, kai ant nosies kabės bakalauras. Galų gale, fuksai labai neteisingai įsivaizduoja, kokie yra universitetinio lavinimo tikslai. Kažkodėl informatikai sapnuoja, kad mokysis tik Linuxų ir PHP programavimo. Pamirškit - tiek, kiek specialybinių amato dalykų duodama univere, kur kas lengviau išmokti savarankiškai, kolegijoje, kursuose ar įsidarbinus praktikantu IT įmonėje. Darbinantis iš magistro diplomo paprastai vienintelė nauda - pagreitintas priėmimo konkursas, nereikia laikyti bendrųjų gebėjimų testo. Ir dėl to verta kankintis 6 metus? Dėl dėstytojų nekompetencijos - tai šitas tinka tik kalbant apie "kirvius", "dešimtukų fabrikus" bei dinozaurus. Neįsivaizduoju, kas per š... fakultetas turėtų būti, kur tokių dauguma. Toks įspūdis galbūt dirbtinai sukuriamas pirmuose kursuose - dauguma dalykų bendri visoms specialybėms, dėsto lektoriai iš visai nesusijusių specialybių, paskaitos srautinės. Sutikit, kad nėra paprasta iš 300 nepažįstamų studentų srauto atsirinkti gabiausius ir labiausiai motyvuotus, kiekvienam padėti, visiems skirti pakankamai dėmesio ir teisingai įvertinti. Yra ir dar vienas faktorius - "atpurtyti" mažiausiai motyvuotus. Kartais dėl to kliūna ir visai nekaltiems.

O kaip pasipiktino, kai iškėliau vieną iš problemų, ir netgi atsirado ją neigiančių. O čia tik viena iš problemų. Kas bus, jei pavardinčiau kitas? Daugelio kursų naudą ir pritaikomumą suradau praėjus 5 - 6 metams, ir tai su sąlyga, kad nepakeičiau profesijos/darbo pobūdžio. O dar kažkur 60% kursų žinių liko nepritaikyta, nes nedirbau su tuo, nors kartais prireikia jau. Po tiek laiko aš galiu sakyti, kad kursai buvo kokybiški ar nekokybiški, ir ką keist derėtų. Toliau, paimkim kad ir immortallt - tikiu, kad jis geras ekonomistas, bet jei jam duosim pravest paskaitas? Kiek studentų sakytų, kad buvo neįdomu/nenaudinga? Patirtis neateina savaime, o pas jaunesnius dažnai būna, kad jaunas = nemoka įdomiai dėstyti. Kalbėjimo išmokstama tik kalbant.

Ne universitetui planuoti mano ateitį. Norėsiu perstot - tai bus mano problema.

Paironizuojant - ir vis tiek lieka nemokantys to MS Office, kaip ir prieš tai ... Ir dar, kalbant apie naudą/poreikį/pritaikomumą: Apklauskit 10 IT/inžinerijos/projektavimo įmonių, ko jiems reikia iš jauno specialisto, kokių žinių, o tada pabandykit pasidaryti studijų programą, kuri tenkintų tas įmonių grupes ... Galiu garantuoti, jog „pritaikoma versle“ studijų programa bus sudaryta dar „bardakiškiau“, ne dabartinės.

Mhm, vargu ar rasčiau savo kurse piliečių, kurie nesugebėtų ko reikia pasidaryt su kuria nors iš Office programų. Nevykęs ironizavimas.

Univerkė - ne vidurinė. Vidurinėje į pirmą vietą statomas gebėjimas sudominti, motyvuoti, todėl ten dirba pedagogai. Univerkėje gi preziumuojama, kad studentas jau yra sudomintas ir motyvuotas, o į pirmą vietą statoma žinių kokybė.

-, drįstu prieštarauti, jauni moka dėstyti įdomiai Aš dėstyti nemokėčiau, nes nemoku ir mokinti. Neturiu tam reikalingų savybių. rwc, tu vis tiek nesupranti apie ką kalba eina. Kam reikalingas dėstytojas, kuris perskaito skaidres žodis žodin, kurios yra arba prie vadovėlio pridėtos, arba padarytos iš vadovėlio medžiagos? Tai yra laiko švaistymas. Paskaitų metu reikia gilintis į medžiagą giliau, nei pateikta vadovėlyje, užtvirtinti niuansus, o ne mokintis raiškiojo skaitymo. Universitetas skirti akademinės žiniom įgauti. Nori darbinių? Eini į kolegiją ar profkę. Bet kokybė turi būt, o ne kaip VU ekonomikoje verslo inovacijų mokino iš 1987 metų vadovėlio. Kai ISM'e šiuo metu 2011 vadovėlis tokia tema būtų laikoma seniena.

Netikiu, kad mintinai. Gebėti prisėdus prie kompo "padaryti" reikiamas funkcijas nėra reikalavimas mintinai kažką mokėti.

, apie "užsisėdėjusius" kiek persūdei. Univeruose, bent jau KTU, beveik neliko pensijinio amžiaus žmonių. Mano tėvas ne sykį buvo išrinktas geriausiu dėstytoju ir mokytoju, per pastaruosius 20 metų parašė gal 15 vadovėlių, kurie tematikos šviežumu praktiškai nenusileisdavo O'Reily's... Ir ką - pernai sulaukė 63, ir gražia forma buvo išsiųstas į emeritus. Gal dar būtų bandęs grįžti, bet nebeliko nieko iš draugų fakultete, šeimyniškos atmosferos katedroje ir gimnazijoje, visą valdžią ir modulius susirinko doktorantai ir 30-mečiai daktariukai. Iš vyresnių likę tik profesoriai, kurių visa valdžia baigiasi rankos pakėlimu katedros posėdyje, renkant vieną iš 3 nepatyrusių trisdešimtmečių katedros vedėju. Jeigu prieš kokius 5 metus dar buvo galima verkti, kad dinozaurai įsitvėrę šilčiausių postų, tai dabar situacija radikaliai priešinga: kolektyvai jauni ir veržlūs, išmanantys naujausias technologijas, bet, deja, labai žali administravime ir kolektyviniame darbe. O kalbant apie geriausius dėstytojus - tai man teko dauguma gerokai virš pensijinio amžiaus. Pasaulinio garso profesoriai, kamuojami artritų ir vėžinių ligų. Ir nepasakyčiau, kad jie labai daug dėmesio skyrė pateikimo formai, anekdotams, gražioms prezentacijoms ar sudominimui. Užtat žinių ir praktinės patirties duodavo tiek, kad sunkiai suvokiama, kaip tiek įmanoma suvirškinti per semestrą - vienam moduliui dirbdavom vos ne tiek pat, kiek kitiems kartu sudėjus. Literatūros rydavom tūkstančiais puslapių, eksperimentams skirdavom bemieges savaites. Tai buvo pasirenkami moduliai, ir jie aiškiai išrūšiavo studentus pagal motyvaciją. Tinginiai kepdavo web formeles ir be vargo rinkdavo dešimtukus, mes - šlifuodavom dirbtinio intelekto, optimizacijos, vaizdų kompresijos, kriptografijos algoritmus, kad išspaustume bent šešetą. Kas iš to, kad negaudavom stipendijos, ar kad vėliau įsidarbinom pagal specialybę - vien modulio pavadinimas diplome ir profesoriaus pavardė vertė didžiuotis. O kas yra kas, aiškiai pasirodė per bakalauro, tezių ir disertacijų gynimus: dešimtukininkai prisirinko septynetų, mes, "vidutiniokai" pagal vidurkį - visi dešimtus, ir dar išsipublikavom reitinginiuose žurnaluose. Galų gale, dabar uždirbam anaiptol ne mažiau už kurso vidurkį. Taigi, reziumė. Įdomu turi būti vidurinėje mokykloje. Univere reikia kryptingai ir savarankiškai dirbti, iš dėstytojo galima tikėtis nebent pagalbos. Ir dėstytojas visų pirma turi būti geras srities specialistas, išmanantis kiekvieną savo dalyko niuansą, aktyviai dalyvaujantis mokslinėje veikloje. Jeigu jis kiekvieną vedžios už rankutės ir visiems rašys kursinius darbus, tai neturės kada pateikti žinių. Anaiptol nesakau, kad pedagogika univere nesvarbi, tačiau vyresniuose kursuose ji visiškai nebūtina - studentas į dėstytoją privalo žiūrėti kaip į kolegą, vyresnį bendradarbį, guru. Dėstytojas (išskyrus baigiamojo vadovą) niekuo studentui asmeniškai neįsipareigojęs - tai studento reikalas klausti, tyrinėti, ieškoti, eiti į kontaktą. Deja, labai retas bakalauras šitai supranta - kol pats magistrantūroje nepradeda dėstyti, vesti laboratorinių ir rašyti pažymių.

, kad ir tarp tų pačių kolegų. Reziume, kad ir koks būsi nuostabus savo srities specialistas, bet jei nesugebėsi aiškiai, rišliai ir žmoniškai perteikti savo minčių, tai ir bet koks darbas su kolegomis bus komplikuotas.

Na netikėk, kaip aš tau įrodysiu. Šito dalyko atsiskaitymas vyko auditorijoje be kompiuterių, o su A4 lapu prieš akis.

Štai kaip blizgučiai akina Svarbiausia ne vadovėlio leidimo metai, o pateikiama informacija. Net toje pačioje ekonomikoje, svarbiausia ne pavyzdžiai, kuriuos gali susirasti kad ir internete (ir tai bus šviežiau nei bet kuri knyga), o fundamentalūs principai. Tad neretai knygos leidžiamos vos ne kasmet, bet tie leidimai papildomi viena dviem pastraipom, pakeičiamas šriftas, ar pastebėta gramatinė klaida... Retas kardinaliai ką turi naujo, ypač jei dar to paties autoriaus. Aš pvz labai nepasitikėčiau žmogumi, kuris kasmet, ta pačia tematika, sugeba išleisti po knygą, ir taip jau ne vieni metai.