Nauja studentų karta: Kuba jiems yra miestas, o Juodoji jūra tyvuliuoja šalia Lietuvos

Lyginti mokytojo ir dėstytojo negalima. Nes jų tikslai skirtingi. Mokytojas turėtu būti tas kuris myli vaikus ir bando juos išmokyti. O dėstytojas yra tas asmuo kuris myli savo dėstoma discipliną. Nes dėstytojais dažnai būna baigę daktarantūra, o tai jau daugiau mokslinis laipsnis. Ir dėstymas paskaitose eina kaip priedas prie mokslinių tyrimų. Žinoma yra dėstytojų kuriems labiau rūpi atidėstyti savo valandas nei dėstyti. Yra ir studentų kuriems labiau rūpi atitrinti kėdes nei mokytis. O kur ir kiek tokių yra čia jau reikia žiūrėti.

nu bent jau is savo patirties pasakysiu, kad musu grupej konspektuoja turbut koky 60-70%, like dazniausiai neislaiko koliu, nors konspektus turi visi ir visada, taciau yra skirtumas kai gauni fizikos kolio kospekta 60 psl ir bandyt ji ismokt ar mokytis is sasvinio kur tera 8-10. asmeniskai as konspektuoju ir per paskaitas ir dar destytojo konspekta tenka konspektuot ir tada pavyksta gaut 8-9. aisku matematika, informatika ar kiti kur tik uzdaviniai tai visiskai negalioja, taciau ten kur gaunam kaskiek teorijos, visi labai sekmingai ja konspektuoja. kas del destytoju tai labai mazai turim tokiu kurie aklai skaito vadoveli, dazniausias pavizdys, kad visa medziaga is vadovelio, taciau per paskaita visa ji pateikiama su destytojo pavyzdziais, paaiskinimais kas padeda ja geriau isimint. aisku yra tokiu kurie tik skaito, bet per 2 metus toky turejau tik viena, visa teorija pila nuo knygos nors nusisauk, ir jaunas destytojas. taciau to paties modulio visa info gaunam nueje i pratybas pas, turbut jau, pencininka ir kaip bebutu keista, jo paskaitos vienos ydomiausiu siais metais. cia tiek mano pastebejimu is KTU studijuojant energetika

CIa visada buvo ir bus STUDENTU kalte kad jie nemoka. Kodel pvz as, ir kazikiek kitu zino, kad kuba yra sala ir panasiai? Visi buvo mokomi manau vienodai. ir jei MOKINYS SUDA MALE IR NEKLAUSE MOKYTOJU tai tik jo pacio kalte.

Išmok rašyt pirma, tada aiškink, ką moki.

Diktantas, kaip paskaitos formatas - atgyvena, kuomet kiekvienas dėstytojas turi galimybes savo konspektus išpublikuoti internete ar vadovėliu. Bent jau mano fakultete tokių nesąmonių nebuvo. Užtat idealus univero vadovėlis ir yra paskaitų konspektas. 400 psl. sausos medžiagos su uždaviniais ir bibliografija. O paskaitoje dėstytojo tikslas yra konkrečią temą pateikti gyvai: kaip kažkokia teorema išsiveda, kaip ji derinasi su anksčiau išdėstytomis temomis, kaip ji taikoma praktiškai. Ir, be abejo, dėstytojas privalo kokį trečdalį paskaitos laiko rezervuoti klausimams, stabtelėjimams, paaiškinimams. Aš konspektuodavau po kelias frazes per paskaitą - tai, ko nesupratau iš vadovėlio. Paskui pratybos - maigai tas pačias teorijas iš visų pusių, kol įsikerti galutinai. Studentai dažnai tiesiog nemoka mokytis. - va kame problema. Ir keikia dėstytojus, mentorius, viršininkus, klientus. Kasmet iš daugmaž 100 magistrantų randu vos keletą "patenkinamų" įsilieti į mano komandą. Kaltinkit ką norit - bet pačių studentų motyvacija ir išsilavinimas "žemiau žolės". Kam man ta teorija, jei viską gūglėj rasiu... Taip taip, kurgi ne...

Taip, moku. Tik labai retai tenka kažką redaguoti.

1. Čia ne vaikų darželis; 2. Jei žmogus iš principo nenusiteikęs mokytis, tu jo niekaip neišmokinsi. Pilna šiais laikais personažų iš serijos čiukčia ne čitatel, čiukčia pisatel.

Be abejo, geriau apsimetam, kad visi yra gabūs profesoriai ir viską absoliučiai supranta, o po to sesijos metu privelkam, kad nebūtų labai didelis skaičius neišlaikiusiųjų - kad triukšmo nekiltų... Ir taip iš vaikų darželio mes jau tampam aukšto lygio universtitetais...

pasiruošt egzui per savaitę ar kelias dienas. p.p.s. Tiems, kam neteko susidurti (arba susidurti minimaliai) su tokia adaptacine nenorintiems mokytis švietimo sistema, belieka tik pasakyt, kad DŽIAUKITĖS, kad nematėt šitokio šūdo. Jums pasisekė.

Ir aš tą patį radau, po antro kurso paskaitų praktiškai nelankiau ir niekas dėl to jokių pretenzijų nereiškė. O mąstyti reikia greitai, jei jau nori atsakinėti į klausimus mąstymo būdu. Visose be išimties univerkių programose/metoduose galima rasti trūkumų. Pvz., teisėje mokytis istoriją 5 kartus skirtingais kampais vienok šioks toks pereboras. Bet ir kritikuoti reikia konkrečiai, o ne klykti, kad aukštas mokslas blogas in corpore.

Kiek daug gudručių kuriuos mokino dundukai. Tai jei jau išaugot tokiais gudručiais nors mokino dundukai, tai vadinas nereikia gerų dėstytojų kad išauginti jus gudručius.. patys prisitaikote prie proceso.. arba tie dundukai ne visi tokie jau dundukai ir jus kažko išmokino.. arba yra dar vienas variantas.. bet tada jau geriau nebekomentuokite

tu juos mokysi. Ir dar kartą: jei studentas norės išmokti, tuomet jis išmoks iš paties prasčiausio dėstytojo, kirvių kirvio, alkoholiko ar diletanto, jei tik jam bus prieinama būtina medžiaga. Mokykloje yra mokinys (mokomasis asmuo) ir mokytojas (kuris privalo išmokyti). Univere yra lektorius (lector - skaitovas), asistentas (padėjėjas) ir studentas (skirtingose kalbose: pradedantysis, lankytojas, smalsuolis). Nejauti skirtumo? Skaitovų pareigas mes turime, smalsuolių vienetai, lankytojai ir pradedantieji patys tokiais nesijaučia, o padėjėjų jiems kažkodėl nereikia. Galbūt reiktų skatinti, kad abiturientai padarytų pauzę ir stotų pakankamai subrendę - 25-30 metų amžiaus, kaip yra daug kur Europoje. Nes mūsuose lankytojai nesupranta, ko jie nori - jie ne smalsuoliai, o pradinukais geriau į akis nevadinti. Jie nežino, ko reikalauti iš skaitovų ir padėjėjų.

Kam tada tas "studentas išmoks"?.. Taip, motyvuotas žmogus gali išmokti visų keturių bakalauro kursų žinias ir dar daugiau, net nebūdamas studentu. Šiais laikais informacijos pilna, nieko universitete negaunu to, ko nerasčiau internete ar kokioje bibliotekoje. Be abejo, savarankiškai išmokti yra sunkiau. Tai universiteto tikslas ir yra tą procesą palengvinti, o po to dar ir diplomu patvirtinti, kad asmuo turi tas žinias. Gal kada seniai seniai, kai žinios nebuvo ranka pasiekiamos, universiteto paskirtis ir buvo tas žinias suteikti. Dabar šitą f-ją atlieka internetas ir bibliotekos. Šiaip iš esmės šią temą užkabinau tik todėl, kad man yra labai juokinga, kai imama dejuoti, kad visi studentai kvailiai, debilai ir t.t. Juolab, kad universitetai patys priima, dažniausiai, visus norinčius. Dar labiau, kai dėstytojai ir dėstymas taip pat turi problemų. Tad nereikia mušt į vienus vartus. Negaliu paneigti ir to, kad studentams trūksta motyvacijos.

ir siekti žinių, jei tikslas - motyvacija didesnei algai?

Deja deja, niekur pasaulyje universitetai neruošia tik teoretikų, kaip kad norėtum tu. Ir nori tu to, ar ne, informatikos bakalauro tikslas ir bus paruošt programuotoją.

Gal iš technologinių mokslų ir įmanoma didžiąją dalį informacijos rasti internete, tačiau humanitarams - be šansų. Yra tokių veikalų, kurių apskritai net universitetų bibliotekose nėra, o jų reikia, tada tenka atskirai dėstytojo klausti ar kartais netyčia jis tos knygos neturi ir negalėtų paskolinti. Kitas dalykas, kas liečia "diktantus". Taip, neretai humanitariniuose dėstytojai pasakoja tai, kas pateikta knygose. BET, tai yra susisteminta medžiaga, kurios niekur kitur nerasi, nes dėstytojas ją sistemino pats iš kelių skirtingų šaltinių. Tūlam studentui vien toks, atrodytų vienos paskaitos medžiagos parengimas užtruktų bene porą savaičių kasdienio darbo, ir tai nekalbant apie tai, ar būtų adekvačiai suvokta pati medžiaga. Tarkim paskaitos tema yra socialiniai tabu skirtingose kultūrose. Dėstytojas medžiagą išdėsto per vieną paskaitą. Žinoma, jis visa tai traukia iš įvairių šaltinių ir perpasakoja. Tačiau, jei jis neperpasakotų to, studentui, norint suvokti kaip tabu veikia skirtingose kultūrose tam tikru metu ir kuo pasireiškia, gali būti, kad tektų savarankiškai perskaityti kokias tris knygas. Ir tai tik vieno dalyko viena paskaita. Socialinių ir humanitarinių mokslų kitaip dėstyti yra bene neįmanoma. Tiesiog pernelyg didelė apimtis literatūros kurią reikėtų žmogui perskaityti. Studijuodamas bakalaurą, studentas būtent iš tos susistemintos medžiagos turi pasirinkti sritį, kuri jį domina ir jau toliau domėtis savarankiškai su dėstytojo pagalba. Netikiu, kad technologiniai mokslai tokia jau paprasta sfera, kur visą informaciją sistemingai pateiktą, kaip ant lėkštutės galima rasti vienam vadovėlyje. Tikrai juokingas pasakymas, kad visą reikalingą medžiagą galima rasti internete. Netikiu, kad geras specialistas ims ir kels į internetą tam tikrą kažkokios srities veikalą, prie kurio dirbo kelis mėnesius vien tam, kad kažkas galėtų jį paskaityti. Tikri specialistai už išskirtines žinias praktiškai visada norės atlygio, nes iš to jie gyvena. Pažvelkime tiesai į akis, internete, kad ir koks šaunus jis būtų, 90 procentų informacijos yra basic knowledge tipo.

Deja deja. Pasaulio geriausiuose univeruose vyrauja du diametralūs požiūriai: britiškas, kai akcentuojamas formalus tikslumas, akademinė ir tiriamoji veikla, bei skandinaviškas, kai tyrinėjami praktiniai dalykai. ETH Zurich, EPFL, UCL, MIT, Caltech - labiau britiški. Tarkim, visi informatikai ten moka programuoti, bet jie kuria naujus kompiliatorius, eksperimentines duomenų bazių valdymo sistemas, šifravimo algoritmus, programuoja savo susikurtomis kalbomis... Komerciškai jie neatsipirktų jokioje mažoje ar vidutinėje įmonėje - tokią prabangą išlaikyti savo tyrimų institutus gali sau leisti tik gigantai kaip IBM, Intel, Oracle ar Google. Manai, Brinas su Page'u dabar programuoja GMail? Turbūt net nesugebėtų, nes jų sritis - duomenų bazių teorija, informacijos klasterizavimas, skaičiavimų paskirstymas. O kas galėtų paneigti, kad jie yra vieni iškiliausių mūsų laikų informatikų, padarę ne vieną perversmą informacijos teorijoje? Arba paimkime korifėjus - Wirthą, Dijkstrą, Knuthą. Kokį jų produktą naudoji? Naudoji tik idėjas - Paskalio kalbą, rūšiavimo algoritmus, jei užsiimi akademine veikla - TeX. Skaitai jų knygas. Bet vadinti juos programuotojais - nesiverčia liežuvis. IT įmonės dažniausiai tik perka patentus iš universitetų ir institutų, o ne gatavus produktus. Pvz., Nullsoft nusipirko iš Fraunhoferio MP3 kodavimo patentą ir padarė WinAmp. Tame kodavime naudojama Diskrečioji Fourier transformacija arba jos atmaina Sparčioji Fourier transformacija - taip pat ne komercinės įstaigos išradimas. Lietuvos universitetai per mažai dėmesio skiria fundamentaliai tiriamajai veiklai, mokslui. Todėl ir sakau, kad jie atlieka kolegijų vaidmenį. Kiek KTUšnikų informatikų sugebėtų nuo 0 sukodinti FFT, kiek jų galėtų išvardyti bent 10 pagrindinių rikiavimo algoritmų, pasakyti, kuris tinkamiausias konkrečiam uždaviniui? Tame uždavinyje su CNC frezomis panaudojau 6, už tai man buvo sumokėta dalis honoraro, nors programos pirkėjas to nemato. Už tai, kad žinau, kaip juos teisingai panaudoti ir optimaliai sukodinti - man ir mokama keliskart daugiau nei programuotojams. Jeigu univerai tokių specialistų neruoš, nemokės jiems už knygų rašymą, citavimo indeksus, abstrakčių dalykų tyrinėjimą ir įrodinėjimą, važinėjimą po konferencijas - tai kas ruoš? Kitas klausimas, kiek tokių specialistų reikia. Tikrai ne po keliolika tūkstančių kasmet, ir tikrai ne menko išsilavinimo suolų trynėjų dėl diplomo.

Būtent. Lietuvoje jų niekas neruoš. Nes poreikis yra minimalus. Tokius specialistus gali ruošti patys geriausi universitetai pasaulyje, į kuriuos suplaukia kontingentas iš viso pasaulio - jie gali surinkti nemažai gabiausiųjų. Bet čia atskira tema. Dabar šiaip kalbėjome apie Lietuvą ir realią situaciją čia...

Arthurai, nusigrybauji ir nusigrybauji kuo toliau, tuo smarkiau. Į viską žvelgi iš savo bokšto, ir net nesupranti kaip subjektyviai viską vertini. Sakai? Aš esu eilinis bakalauras, nelaikau savęs kažkuo labai išskirtiniu. Tačiau, mano bakalauriniam darbui lietuvių kalba literatūros nėra jokios, anglų kalba yra pora vertimų, kurie abu yra 1942 metų ir yra įtraukti tik į retus enciklopedinius leidinius, kurių neturi ne tik internetas, bet ir didžioji dalis pasaulio univerų. Naujesnė knyga, kuri remiasi tais darbais amazonėj kainuoja 300 dolerių, internete ta tema informacijos praktiškai nulis. Gal susilaikyk nuo savo subjektyvių vertinimų ko tam bakalauriniam vis tik reikia? Kitas dalykas, kurį turiu paminėti, ir apie kurį matyt nesi girdėjęs - moksliniai žurnalai ir leidiniai. Universitetas užtikrina prieigą prie jų, taip kiekvienas studentas gauna priėjimą prie šviežiausios ir naujausios informacijos iš visų studijų krypčių. Ir tuos leidinius apsimoka naudoti ne tik bakalauriniam, bet ir paprastiems kursiniams. Kaltini univerus prastu lygiu, bet iš esmės pats nurašai esmines jų funkcijas, nes tiesiog jomis asmeniškai nesinaudoji.

„Universitetai“-kolegijos štampuoja technologus. Tada atskiri technologai patys kažkada pradeda dėstyti universitetuose. Taip per kartas ir sukasi tas užburtas ratas - technologai gali išmokyti kitus tik kaip tapti technologu. Todėl, sakyčiau, universitetai/studentai turėtų veidu atsisukti į mąstymo kultūrą ir kokybę (ir tam nereikia brangių laboratorijų etc.) – o toks mastymas, manau yra paklausus priedas prie bet kokios profesijos – o žinių kiekis ir jų kokybė turėtų būti antroje svarbos pozicijoje.