Nauja studentų karta: Kuba jiems yra miestas, o Juodoji jūra tyvuliuoja šalia Lietuvos

Nemanau, jog reikia autoritetingus (išmintimi ir žinioms) mokslininkus įtikinėti. Gera (ne prasta) idėja ir gera (ne prasta) išmintis ir be niekieno įsikišimo turi turėti abipusę trauką.

Jie paskaitys forumą ir įgys išminties.

1000 vienoje laidoje - tai jau visai solidu. 20 mokslo šakų po 50 studentų vidutiniškai - kodėl gi ne? Tuo labiau, kad tie patys dėstytojai dirbtų su keliais fakultetais iškart, turėtų sąlygas užsiimti mokslu, būtų galima "hostinti" konferencijas ir prezentacijas, kviestis geitsus ir hawkingus vienetinėms mokamoms paskaitoms. O, kalbant žemiškai, tiesiogiai siurbti tarpvalstybinius fondus dalyvaujant CERNe, ESA, TATENA ir panašiose organizacijose. Su humanitarais - tas pats. Tik, aišku, centralizacija neturėtų būti geografinė.

Čia geriausiu atveju. Realybė, tikriausiai, būtų kiek kitokia.

Nuvertini galimybes surinkti studentus. RWC siūlomas kelias leistų turėti vieną itin stiprų universitetą, kartu sukeliant aukštojo mokslo defliaciją. Tai sumažintų emigraciją dėl aukštojo mokslo. Daugiau vietinių specialistų - santykinai daugiau pasilikusių čia. Kita vertus, rwc fantazuoja apie teoretikų ruošimo perspektyvas Lietuvoje. Lietuvai labiau tiktų studijų modelis, kur 40% dalykų sudarytų vien tik praktiniai moduliai, o 60% - būtinos ir papildomos teorijos. Sausa teorija verčia daugumą studentų mokintis „iškaliau --> atsiskaičiau ---> pamiršau“ keliu. Praktiniai moduliai pakištų koją šiam keliui (Sąlyga - jie turi būti tvarkingai sukurpti). Iškalei teoriją, atsiskaitei, pamiršai, gavai kitame modulyje praktinę užduotį, gavai skolą. Na, arba susivoki, kad metas išmokt teoriją, kurią, o siaube, dėstė pernai.

įrankis, kurį naudoja gamtos mokslų atstovai. Dar yra filosofiniai, algebriniai ir kitokie, bet be eksperimento jie niekiniai. Tarkim, Būlio algebra: netiesos neiginys yra tiesa. Kas iš to, kad tokią algebrą sugalvojai, jei realybėje iki kompiuterių atsiradimo tokių objektų paprasčiausiai nebuvo. "Nežinau, ar Lansbergis išdraskė kolūkius" - ar tai tapatu "žinau, kad Landsbergis neišdraskė kolūkių"? Arba: "Šis sakinys G yra netiesa." - tai jis vis dėlto tiesa ar netiesa? Reikia aukštesnės metateorijos MT, kur būtų teorema "teorijoje T visuomet yra teiginys, kuris nėra nei tiesa, nei netiesa". Bet metateorijoje MT galioja ir visi teorijos T dėsniai, taigi joje egzistuos ir dėsniai G bei MG, kuriuos paaiškinti gali nebent metametateorija MMT, kurioje galios G, MG, MGG, todėl turės egzistuoti teorija MMMG..., MMMMG,... MMMM.....MMMG iki begalybės. Kartais eksperimentas yra vienintelis būdas išsiaiškinti. "Mesta moneta nukris herbu" ir "mesta moneta nukris skaičium" - abi vienodai validžios hipotezės, ir nėra teorijos, kuri jas paneigtų ar įrodytų. Atlieki eksperimentą - meti monetą, porą sekundžių lauki, kol ji pakils ir nusileis, tada konstatuoji, kuri hipotezė vis dėlto pasitvirtino. 3. Joks gyvas organizmas nėra realaus laiko sistema, antraip vilkai išdvėstų nuo bado, negalėdami pagauti už juos greitesnių kiškių. Pasaulyje apskritai niekas nėra realaus laiko, tarp priežasties ir pasekmės visuomet yra tam tikra trukmė, net jei ji tokia mikroskopinė, kad iš fantazijų pasaulio neištrūkę svajokliai jos nepastebi. Kai tvoji plaktuku per vinį, jo smaigalys anaiptol ne iškart sužino, kad reikia "slėptis" lentoje - apie tai vienas kitam "pasako" trilijonai geležies atomų nuo viršutinio iki apatinio, vienas po kito - bet ne visi iškart.

Ar dar nesupratai, kad Svetys tik Mokytojas, ne dialogo partneris ir ne tyrėjas.

, nenulėk visai į skandinavišką modelį. Su "iškalimu->atsiskaitymu->pamiršimu" galima kovoti įvairiais būdais. "Sausas", iteracinis: pamiršęs išvestines, neatsiskaitysi dif. lygčių, pamiršęs dif. lygtis (arba išvestines), neapsiginsi baigiamojo. "Improvizacinis": kas bendro tarp kiškių populiacijos ir lygties df(x)/dx=f(x)? "Praktinis": išmatuokite 10 kg svarmens kritimo trukmę; išmatuokite 1 kg svarmens kritimo trukmę; padarykite išvadas ir palyginkite su teorija. Ir taip toliau... Anaiptol nesiūlau atsisakyti praktinių darbų. Tik manau, kad laboratoriniai darbai turėtų būti nesudėtingi, iliustruoti teorijos esmę, tačiau neužgožti teorijos (įvadiniai fizikos moduliai man pasirodė visiškai priešingi - per laboratorinius ir ataskaitas nėra kada į vadovėlį ir uždavinius įsigilinti). Bei turėtų būti praktiniai moduliai - nemokantys naujo specifinio dalyko, bet kursinio darbo būdu apjungiantys tai, kas turėjo būti išmokta anksčiau ir išbandyta laboratoriniais (KTU IF priešingai - yra, pvz., praktinis Web programavimo modulis, kuriame lyg ir viskas "nuo nulio", darbai atliekami pagal šabloną, į kurį studentai labai nesigilina, ir užmirštami, nes vėliau to nereikia, o ir praktikoje nepritaikoma). Pavyzdžiui, "suprogramuoti N kūnų, veikiamų 4 sąveikomis simuliaciją ir vizualizaciją" galėtų būti tipiška tarpdisciplininio kursinio užduotis informatikams. Čia reikia ir fizikos, ir matematikos, ir UI programavimo, ir algoritmavimo. Arba referatas apie Niutono, Leibnico ir Maxwello įtaką bažnyčios dogmoms - humanitarams.

del sito sutinku, taciau jeigu jis nera automechanikas, o "energetikos inzinierius", kuriuos ruosia KTK taip, kaip minejau anam poste ? sakyciau tai daug daugiau teorinis mokslas nei automechanika.

Praktika taip, neturi mokinti naujo dalyko, todėl tokius modulius itin sunku paruošti. Tačiau aš sakau, kad laboratoriniai privalo būti sudėtingi ir pritaikyti prie specialybės. Tavo pasiūlyta simuliacija informatikams yra viena iš tokių. Elektronikos inžinierius VU gauna jungti kelis laidus ir turi TEORIŠKAI išmanyti stiprintuvus, tranzistorius, mikroschemas, BEI gauna diplomą, nesuprojektavęs NĖ VIENOS schemos! Modulis, kuriame reiktų padaryti viską - nuo schemos nubraižymo iki jos sumodeliavimo ir gerber failo sugeneravimo - duotų daugiau naudos, nei metus trunkantis analoginės, skaitmeninės elektronikos kursas. Ir tokių, sudėtingų darbų turi būti ne vienas - du, o dešimt - dvylika, kad suprojektuota schema nesudegtų. To mums trūksta. Dabar išleidžiami bakalaurai, kurie nėra nei praktikai, nei teoretikai, ir teoretikais niekada nebus. Teoretikus reikia ruošti magistrantūros metu, dirbant su jau mokančiais praktiškai taikyti bazines žinias žmonėmis. Apskritai, laikausi nuomonės, kad bakalaure mokini prie teorijos ir praktinio teorinių žinių taikymo, naudotis įrankiais, kad baigęs bakalaurą žmogus galėtų pasakyti - „moku, dariau“. Magistras - tik pereinamoji stotelė į doktorantūrą, mokslą - meti į teorijas, aukšto lygio, o kadangi žmogus moka jau naudotis visokiais įrankiais - jis sprendžia problemas.

Be abejo. Žvelgiant iš dar smulkesnių pozicijų (subatominių etc.) vėl „pasakymų“ gausėtų. Vinys kaip ir kiti objektai nėra „monolitai“, o yra sistemos sudėtos iš sudėtinių dalių. Niekaip nesuprantu kaip jus patraukia ant tokių vaikiškų apsiribojimų, kad kažkokioje situacijoje vinis vienu metu lyg turėtų jausti smūgį per visą vinies ilgį. Taigi per tą laiko tarpą kai atomai "pasakinėjo" irgi ėjo realus laikas, ne mistinis. Su vilkais, priežastimis, pasekmėmis ir mikroskopijomis irgi panaši situacija... .............

O iš kur tu užtikrintai žinai, kad tavo idėja gera? Tau pačiam iš tavo požiūrio taško gali atrodi gera ir nekritikuotina, bet atmink, kad ne vienas pasaulyje gyveni, o jei nori pakeisti mokslo pasaulį ir įnešti savo indėlį, su tuo susidursi užtikrintai. P.S. Manau, kad dabar jau tikrai krypstame nuo temos. Jei to, ką aukščiau parašiau nesuprasi - tada praleisk ir neatsakyk. Siūlau plėtoti tik savo "mąstymo kultūrą" aukštojo mokslo atžvilgiu. Kaip ją kurti, kaip ją puoselėti, kaip ją išplėsti ir kaip padaryti, kad patys žmonės ją tobulintų. Kapiš?

ruosti vien inzinierius atiduodant humanitarus VDU, nes tai populiariausia saka. Taip pat neapsimoka ruosti 50 tikru teoretiku vietoj 1000 diplomuotu "specialistu". Labai noreciau, kad butu taip, kaip Jus rasote, susirinktu motyvuoti studentai, destytoju geriausi destytojai. Bet deja, taip nera, ir vargu ar bus. O dabartine svietimo sistema tai i bardaka panasesne nei i moksla. PS: studijos mano nuomone turetu buti sunkesnes, atsiskaitymai sunkesni, kaip vienas "kirvis" sake - 80% jusu turetu iskristi. Bet dabartinis KTU bent jau pasunkinimo budas yra tiesiog +1 kursinis per semestra.

, kilo durna mintis: jei pamažintume valstybės finansuojamų krepšelių keliais tūkstančiais ir sukurtume kokį tūkstantį rimtiems teoretikams ruošti, kelis kartus pelningesnį, bet su aukštais kokybės standartais ir sunkiai praeinamu konkursu? Kur būtų stojamieji egzaminai dar prieš abitūrą, kur baigiamuosius vertintų tarpuniversitetitės ar netgi tarpvalstybinės komisijos? Manau, tokius krepšelius graibstyte graibstytų visos aukštosios, bet reta juos pasiektų. Atsiskirtų "masinio profesinio lavinimo" įstaigos nuo "prestižinių". Gal kai kurios vykdytų abi funkcijas (manau, VU, KTU ir VGTU taip darytų), bet VGTU "Informacijos teorijos magistro" diplomas švytėtų kaip Silmariljono brangakmenis prieš KTU "Kompiuterinių sistemų inžinierių". Ir atvirkščiai. Užbėgant už akių, bakalauro nelaikau aukštuoju išsilavininimu. Tačiau esu matęs studijų programų, kur tiesiog nėra bakalauro diplomų - arba mokaisi ištisai iki magistro, arba pereini į profesinies studijas ir gauni eilinį bakalaurą.

, nepainiokim sąvokų "laboratorinis darbas" ir "praktinis modulis". Kaip tik teigiu, kad laboratoriniai turėtų būti skirti teorijos išbandymui, žaidimui su prietaisu, susipažinimui su jo veikimu - o ne nurodytų skaičiukų gavimui pagal sudėtingas išvestines formules ir ataskaitų rašymui. Gal už laboratorinius net pažymių nereikėtų rašyti - pliusiukus nebent. Reikia išbandyti 10 prietaisų per semestrą - laborantas ir pažymi, kad visais 10 moki naudotis, nors ir per vieną akademinę valandą. Ataskaitos šiaip būtų gerai, jei kiekvienas studžius rašytų savo įspūdžius, bet dabar tai tiesiog šablono supildymas į lenteles surašant reikiamus skaičiukus. Tad velniop ataskaitas! Laboratoriniai turėtų padėti suprasti dėstomą teoriją, bet dabar yra atvirkščiai: teoriją mokosi, kad galėtų padaryti laboratorinį ir "praslysti" egzaminą. Dėl praktikos - (keista, retai taip pasitaiko) lyg ir sutariame. Turėtų būti praktiniai moduliai, kuriuose nedėstoma, nėra naujos teorijos - tik kursinė užduotis, atsiskaitymas komisijai ir asistento pagalba. Iš srities "parodyk, ką moki". Summa summarum: velniop rutininius laboratorinius, kur reikia gauti skaičiukus. Pirmame semestre gal ne - bet paskui reikia duoti suprasti, kad tinginiai, kažkaip praslydę egzaminus, susikirs kito semestro kursiniame.

Taigi kaip reikėtų švietimo sistemą pertvarkyti, kad universitetai nebebūtų vien masiškomis diplomų kalvėmis, o būtų orientuoti į kokybę? Beje, o išskirtinai Lietuva turi 14 aukštųjų mokyklų t.y. . Tai čia dar neskaitant to, kad čia valstybinės aukštosios

P.S. nereikia visko, ką sakau, priimti už gryną pinigą. Lietuvos švietimo sistemoje etatiniu nebedirbu jau daugiau nei dešimtmetį. Man ten įdomu tik mano modulis, o kiek pasikeitusi studijų tvarka, teisinis reguliavimas - žinau tik tiek, kiek išgirstų pletkų prie kavutės katedroje, iš giminaičių ir draugų dėstytojų, pačių studentų.

A, ir dar vienas dalykas, ką pakeistų "lektorių rinkos" liberalizavimas. Išsispręstų "amžiaus problema". Dabar, ar nori užsiimti moksline veikla, ar metodine, privalai bent formaliai dirbti abi. O ką, leiskite paklausti, jos turi bendro? Čia lyg kaip reikalavimas, kad firmos direktorius dirbtų buhalteriu. Jei nenori prarasti koeficientų ir metodinių pareigų (pvz., iš docento tapti lektoriumi, kas tarybiniais laikais vadinosi asistentu ar moksliniu bendradarbiu), turi kasmet kepti straipsnius (dažnai tai susiveda į pavardžių prirašinėjimus prie bendraautorių), o jei nori gauti algą už mokslinę veiklą - vesti paskaitas. Jei fakultete yra 80-metis vos krutantis, bet labai talentingas mokslų daktaras - kam kankinti jį ir studentus? Tegu jis sėdi užsidaręs savo kabinete - niekieno nematomas, bet žinomas kaip genijus ir išradėjas. Arba yra jaunas, charizmatiškas vienos siauros praktinės srities specialistas (pvz., AutoCADo) - tegu jis dirba nors ir dešimtyje mokslo įstaigų 40 valandų per savaitę dėstydamas ir vesdamas laboratorinius, kam jam kvaršinti galvą, kaip čia iš to AutoCADo išspaudus mokslą, ar įtikti katedros vedėjui ir dekanui, kad tie prirašytų fiktyvių valandų? Ir visai nesvarbu, kad tose įstaigose nėra katedrų, orientuotų į kompiuterinę grafiką - tai gali būti dailės akademija, statybos kolegija ar pan., kur nėra sąlygų iš braižybos daryti mokslą. Tegu studentai reitinguoja dėstytojus, tegu egzaminus laiko tarpuniversitetinėse komisijose, o universitetai stengiasi suvilioti geriausius dėstytojus. O paskui geriausius dėstytojus ateisi ir geriausi studentai, paskui juos - ir verslo parama, mokslo įstaigos žinomumas, iš absolventų susiformuos tyrėjų komandos, tarptautinių fondų grantai tyrimams, komerciniai tyrimų užsakymai...

10/10

Na čia irgi yra daugybė aspektų ir labai subjektyvių. Apskritai yra dabar dėstytojų reitingavimas pagal e-apklausas. Vienas dalykas, tai yra klausimynai apie nuo a iki z apie dėstytoją ir jo dėstomą dalyką, kaip dėsto ir etc. ir truputį yra tik apie save, pvz "lankiau paskaitas uoliai", "nelankiau dalinai", "išvis nelankiau". Bet esmė tame, kad tas apklausas vykdyti nėra privaloma, tu tiesiog gali jas pildyti, bet tavo dalis grupės švęs atsiskaitę modulį pas tą dėstytoją. Atsakinės tik tie, kurie daugiau ir plačiau galvoja apie studijas. Visi kiti skleis savo reitingavimą iš lūpų į lūpas. Beje, vertinimas gali būti ir subjektyvus, kadangi ar nepatiko dėstytojas, tai bus įvertintas žemu įverčiu, o po to jį skalpuos katedra, kad blogai pasirodė studentams, nors iš tikrųjų taip nėra. T.y. dėl vieno ar kelių blogų įverčių vienu ar kitu aspektu, apskritai dėstytojas būtų nurašomas. Ir tokį reitingavimą atlikus galima pamatyti tik baigus savo modulį, o ne prieš pradedant jį studijuoti. Kai dažnai greičiau sklinda pletkai iš aukštesnių kursų studentų apie sutiktus dėstytojus. Šitas dalykas kaip ir yra, bet ar jis gelbėja pagerinti studijų dalykų kokybę, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Dažniausiai einama į kompromisą, kad geriau jau studentui 5 parašyti, nei būti skalpuojamam iš viršaus.