Kol vaikas gerai nemoka gimtosios kalbos, pradėti mokytis svetimų kalbų ne tik kad nėra reikalo, bet netgi kenksminga, nes paskui paūgėjęs nė vienos gerai nemokės – tai bene populiariausias mitas, kurio, pasisukus kalbai apie užsienio kalbų mokymąsi ankstyvojoje vaikystėje, dažnai nusitveria tėvai.

Pasak specialistų, tokia nuostata ne tik klaidinga, bet ir žalinga, nes iš vaiko atimama galimybė natūraliai ugdyti loginį mąstymą ir lavėti emociškai. O nuogąstavimai dėl kartais paniojamų skirtingų kalbų žodžių ir gramatinių konstrukcijų neigiamos įtakos – nepagrįsti, nes vaikas viso labo taip eksperimentuoja ir mokosi suvokti įvairių kalbų panašumus bei skirtumus.

Nepriklausomybės dienos išvakarėse į neseniai duris atvėrusią anglų kalbos mokyklėlę „Pingu‘s English“ susirinko kaip visada gausus Daugiavaikių šeimų asociacijai MES priklausančių šeimų būrys. Mažuosius atviliojo galimybė iš arčiau susipažinti su anglų kalba, pasiklausyti bendraamžių kolektyvo „Boružiukai“ iš Artūro Noviko džiazo mokyklos ir padūkti jaukioje aplinkoje, o tėvelius – atvira diskusija su specialistais, kada ateina laikas mažiesiems mokytis ištarti pirmuosius žodžius užsienietiška šneka.

Pokalbį pradėjusi keturių vaikų mama Skaidrė Vainikauskaitė, iš profesijos – žurnalistė, dešimt pastarųjų metų vaikų auginimą derina su laisvai samdomos vertėjos darbu. Persiorientuoti privertė vadinamoji naktinė mokesčių reforma, apkrovusi didžiule mokesčių našta laisvai samdomus kūrybinius darbuotojus, tad daugelio jų paslaugos redakcijoms tapo nebeįperkamos. Būtent geras anglų kalbos mokėjimas, pasak S. Vainikauskaitės, leido jai neiškristi iš darbo rinkos, neprarasti pajamų, o svarbiausia – pasitikėjimo savo jėgomis. Juolab kad kiekviena kalba – tai unikali galimybė pažvelgti į mus supantį pasaulį kiek kitu kampu ir kitakalbio žmogaus žvilgsniu. „Kiekviena kalba, atrodytų, tuos pačius gyvenimo reiškinius interpretuoja vis kitaip. Pavyzdžiui, jei lietuviui pliaupia kaip iš kibiro – tai anglui lyja katėmis ir šunimis. Jei anglas apie duotą leidimą šneka vartodamas šviesoforo metaforą „užsidegė žalia šviesa“, tai lietuvis vis dar operuoja valstietiškomis realijomis ir „duoda kelią“ kitam kryžkelėje sutiktam vežimui“, – frazeologizmų atskleidžiamus tautų mąstymo skirtumus iliustravo vertėja.

Prie daugiavaikių mamų ir tėčių pokalbio mielai sutikusi prisijungti lituanistė dr. Jogilė Teresa Ramonaitė, tyrinėjanti, kaip vaikai mokosi svetimos kalbos natūralioje aplinkoje, į klausimą, ar ne per anksti pradėti mokytis užsienio kalbos nuo 3 metų, atsakė trumpai ir aiškiai – kalbos mokytis niekada nebūna per anksti. Per vėlu – irgi, tik žinotina, jog maždaug apie 12-13 metus baigus formuotis žandikaulių struktūroms ir visam kalbiniam aparatui, šnekėti svetima kalba vargu ar pavyks be akcento. Tačiau jei žmogus nori mokėti kalbą tik pasyviai, pavyzdžiui, tam, kad galėtų skaityti kūrinius originalo kalba, joks amžiaus cenzas negalioja.

Pasak J. T. Ramonaitės, su mišriose šeimose augančiais dvikalbiais vaikais atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad tokių vaikų labiau išvystytas loginis mąstymas, jie geriau susigaudo situacijoje. Tyrimo metu vaikai žiūrėjo trumpą animacinį filmuką, kurio veikėjas kiškutis, atėjęs į virtuvę, padėjo į spintelę šokoladuką, ir vėl išėjo. Jam įkandin atėjęs kitas veikėjas paėmė šokoladuką iš spintelės ir padėjo jį ant šaldytuvo. Vaikų buvo klausiama: kur, grįžęs į virtuvę, ieškos šokoladuko kiškutis? Vienakalbiams vaikams atrodė, kad ten, kur jis tuo metu ir padėtas – ant šaldytuvo. O štai dvikalbiai vaikai sumojo, kad kai draugas šokoladuką perdėjo ant šaldytuvo, kiškučio patalpoje nebuvo, taigi jis ieškos skanėsto ten, kur pasidėjo pats – spintelėje.

Sniežana Daubarienė, vaikų ir suaugusiųjų anglų kalbos mokytoja ir korepetitorė, mažiau nei prieš pusmetį ryžosi atsisakyti samdomo darbo ir stačia galva pasinėrė į nuosavą kalbų mokymo verslą. Kaip pati prisipažino, šis posūkis jų šeimos gyvenime buvo neplanuotas, verslas gimė tarsi „netyčiukas“, tačiau pamačius naujoviško kalbos mokymo kurso siūlomas galimybes, esą nė akimirkai nekilo abejonių: „Supratau tik viena – jei nepadarysime mes, padarys kiti“.

S. Daubarienė dabar nė nenori prisiminti, kaip tekdavo laužyti galvą, stengiantis kuo kūrybiškiau pateikti medžiagą ir sudominti vaikus. Dabar jos vadovaujamoje mokyklėlėje dirbama pagal senas tradicijas turinčios mokymo paslaugų bendrovės „Linguaphone Group“ sukurtą metodiką, kuri tarsi natūraliai „įveda“ vaiką į anglų kalbos pasaulį ir nuo pat pirmųjų pamokų leidžia prabilti sakiniais. „Žinoma, čia mes negalime atkurti tokios pat aplinkos, kokia vyrauja dvikalbėse šeimose, tačiau stengiamės skatinti vaiką atsiskleisti, nusikratyti kompleksų ir vidinių baimių, kad jis išdrįstų prakalbėti jam nauja kalba“, – teigė S. Daubarienė.

Jai antrino ir J. T. Ramonaitė, pasak kurios, būtent mokykloje mums įvaromas įsitikinimas, esą esame negabūs kalboms. „Turiu vilties, kad šių dienų mokykloje vaikai nebesmerkiami ir nebeišjuokiami už ne taip ištartą žodį ar ne nuo to galo pasakytą sakinį, nes mokantis kitos kalbos klysti yra natūralu ir neišvengiama“, – tvirtino specialistė.

Kartais kelias kalbas mokantys vaikai iš turimų žodžių sukonstruoja kurioziškas frazes. J. T. Ramonaitės teigimu, dėl to nuogąstauti nederėtų, nes vaikai sakinius iš kelių skirtingų kalbų žodžių dursto tada, kai vienos kurios nors kalbos žodynas yra kiek skurdesnis ir šnekant staigiai nerandama tinkamo žodžio. Taip gimsta kalambūrai „mama, smotri, katinas pa stogasam pobežal!“, bet tai anaiptol nereiškia, kad vaiko galvoje susimaišė skirtingos gramatinės sistemos ir ateityje jis nė vienos tų kalbų nemokės tinkamai. Kartais taip sakiniai konstruojami norint pajuokauti, ypač jei pašnekovas taip pat moka tą pačią kalbą ir tokius juokus supranta. Be to, maišydamas skirtingas kalbas, vaikas eksperimentuoja, aiškinasi jų struktūrą, tarpusavio sąveiką, ir tai yra gerai.

Komentarai (4)