Kitapus Suomijos įlankos gyvenantys suomiai sukūrė švietimo stebuklą. Nors mokyklose nėra egzaminų, mokinių konkurencijos ir mokytojų kontrolės, jų švietimo sistema nušluostė nosį visai Europai ir yra viena pirmaujančių pasaulyje. Suomiai pasiekė, kad mokytojo profesija būtų tokia pat trokštama kaip mediko, ekonomisto ar teisininko.

Suomija pagrįstai džiaugiasi savo pasiekimais – itin gerus rezultatus parodė penkiolikmečių tyrimo PISA, kurį organizuoja Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), rezultatai. Pagal 15-mečių gamtamokslinio raštingumo rezultatus, Suomija pasaulyje yra 5-oje vietoje (lenkia tik Šanchajus, Honkongas, Singapūras ir Japonija), pagal skaitymo gebėjimus – 6-ta (lenkia tik Šanchajus, Honkongas, Singapūras, Japonija, Pietų Korėja), pagal matematinį raštingumą – 12-ta. Tuo metu Lietuvos 15-mečių rezultatai nedžiugina: visose trijose srityse lietuvių rezultatai prastesni nei OECD šalių vidurkis.

Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtoje paskaitoje pristatydamas Suomiją L. Pahkinas juokavo, kad jo šalis pasaulyje žinoma dėl saunų, ledo ritulio ir, žinoma, Kalėdų senelio. „Dažnai sakome, kad Kalėdų senelis – pats geriausias švietimo darbuotojas – artėjant Kalėdoms visi vaikai tampa geri ir pradeda stengtis“, – juokėsi L. Pahkinas.

Pasak L. Pahkino, įprastai pasaulinės švietimo reformos reiškia nacionalinio turinio keitimą – nustatomi standartai, kurių mokytojai turi laikytis. „Suomijoje nacionalinis ugdymo turinys yra tarsi rėmai, pagrindas mokytojams, kuriuo galima vadovautis, tačiau mokytojai turi laisvę ir galimybę dirbti savarankiškai. Mes iš mokytojų tikimės rezultatų. Tai reiškia, kad mes mokytojams tiesiog pateikiame švietimo tikslus ir pagrindinį dalykų turinį“, – aiškino švietimo specialistas.

Jei mokytojas ir mokykla nori paramos, informacijos, visada gali susisiekti su Nacionaline švietimo taryba. Kiekvienas mokytojas tris dienas per metus privalo skirti mokymams. Jei reikia, galima rinktis papildomus mokymus.

L. Pahkino teigimu, pasaulyje paprastai koncentruojamasi į tai, kad mokiniai būtų raštingi, gebėtų skaičiuoti. Suomija koncentruojasi į mokymąsi – kad mokiniai galėtų mokytis ir tam tikru gyvenimo momentu galėtų, pavyzdžiui, pakeisti profesiją. „Paskutinis didelis skirtumas – mes nevykdome jokios priežiūros, tikrinimo. Mūsų kultūra – pasitikėjimo kultūra, mes pasitikime savo mokytojais, kurie labai aukštos kvalifikacijos, studijavo universitetuose, atliko praktiką ir žino, ką daro“, – dėstė specialistas.Žinoma, kartais mokyklose kyla problemų – pavyzdžiui, mokinys nepatenkintas pedagogu. Tada tėvai gali kreiptis į mokyklą ir problema sprendžiama.

„Mokytojams suteikiame visišką laisvę. Mokytojai didžiuojasi savo profesija, mes jų netikriname, nevykdome jokių inspekcijų – jei mes juos nuolat spaustume ir tikrintume, jie pasijustų nelaisvi ir blogai jaustųsi. Mokytojai gali rinktis mokymo metodus, medžiagą, gali patys sudaryti egzaminus, testus, kaip jiems atrodo reikalinga – jokio spaudimo ir tikrinimo“, – mokytojų savarankiškumą akcentavo L. Pahkinas.

Mokiniai nenori konkuruoti

Nepaisant deklaruojamo pasitikėjimo pedagogais, šalyje vykdomas mokyklų išorinis vertinimas – tikrinami pasirinktų mokinių rezultatai. Mokyklos tarpusavyje nėra reitinguojamos, tačiau gauna informaciją apie savo lygį, silpnąsias ir stipriąsias puses.

Suomijoje neprigijo moksleivių konkurencija. „Bandėme klasėje diegti konkurenciją, bet tai neveikia – mūsų mokiniai nenori konkuruoti. Tačiau vyresnėse klasėse mokyklos gali konkuruoti, nes siekia pritraukti mokinius su geresniais rezultatais. O universitetai ir kolegijos nori pritraukti pačius geriausius studentus“, – aiškino švietimo specialistas.

Suomijoje visi vaikai mokosi bendrai – neskirstomi pagal gabumus. „Daug kelių nuėjome, daug būdų rinkomės, mokiniai buvo skirstomi pagal gebėjimus, bet galiausiai nusprendėme, kad jokios atrankos nebus, kad to nereikia ir visi mokosi vienodais pagrindais. Ko reikia? Visų pirma, gero mokytojų parengimo, kad jie galėtų dirbti su įvairiais mokiniais“, – kalbėjo Suomijos nacionalinės švietimo tarybos patarėjas. Beje, iš 3 000 Suomijos mokyklų tik 50 yra privačios.

L. Pahkinas lietuvius ragino nenuleisti reikalavimų kartelės. „Reikia laikytis aukštų standartų. Mokiniai turi žinoti, kad standartai aukšti, kad jie turi ko siekti. Nenuleiskime kartelės, nes jei vienais metais nuleisime, ir kitais reikės nuleisti, mokiniams pritrūks iššūkių. Iššūkiai dažnai siejami su įgūdžiais, todėl kuo aukštesni iššūkiai, tuo labiau įgūdžiai lavinami ir tuo labiau mokiniai jaučia pasitenkinimą savo rezultatais“, – mokė L. Pahkinas.

Galima mokytis namie

Priešmokyklinis ugdymas šešiamečiams nėra neprivalomas, tačiau jį lanko 98-99 proc. vaikų. Planuojama nuo kitų metų šį ugdymą padaryti privalomu.

Suomijoje privalomas mokyklinis ugdymas prasideda, kai vaikui sukanka 7-eri. Į mokyklą galima pradėti eiti ir 6 ar 8 metų – į tai žiūrima lanksčiai, atsižvelgiama į vaiko brandą. Tačiau lankyti mokyklą nėra privalu – pagrindinį išsilavinimą galima gauti mokantis namie. Už tokių vaikų švietimą gali būti atsakingi tėvai arba privatūs mokytojai. Tačiau tokiu atveju vaikai vis tiek turi parodyti savo sugebėjimus ir atsiskaityti mokykloje. Savarankiškai besimokančių vaikų Suomijoje tėra 300-400.

Stengiamasi, kad antriems metams liktų kuo mažiau mokinių – šis skaičius tesiekia 1, 2 proc. Tiems, kuriems riekia pagalbos, skiriama daugiau dėmesio, užduočių. Esant reikalui, programa individualizuojama, kai kurių dalykų tikslai mažinami. Pasak L. Pahkino, tikslas – kad mokinys, kuriam prasčiau sekasi, grįžtų prie normalaus mokymosi ritmo. Jei ir tai nepadeda, vaikai perkeliami į specialaus ugdymo mokyklas, kur visų dalykų mokomasi individualiai, skiriama papildoma parama.

Baigę pagrindinę mokyklą (9 klases), mokiniai gali rinktis gimnazijas arba profesines mokyklas. Yra įmanoma mokytis ir abejose. Apie 3 proc. vaikų nesirenka nė vienos krypties – dar metus mokosi ir baigia 10 klasių. Paprastai tokie mokiniai nežino savo ateities planų.

Nėra egzaminų sistemos

„Pažymiai labai svarbūs, nes mes neturime baigiamųjų egzaminų. Dėl to mokytojams turi būti suteikiamos aiškios gairės ir reglamentas, kaip vertinti, kad mokiniai būtų vertinami pagal vienodus kriterijus“, – kalbėjo švietimo ekspertas.

Baigę gimnaziją, mokiniai laiko brandos egzaminą. Tai vienintelis Suomijoje egzistuojantis baigiamasis egzaminas. „Šio egzamino šiaip jau ir nereikia, bet tai yra tradicija – mokinių tėvai ir seneliai nori tokio egzamino. Privalomas tik vienintelis egzaminas – gimtosios kalbos, dar tris mokiniai gali pasirinkti“, – aiškino L. Pahkinas. Sistema nuolat tobulinama ir kitą pavasarį mokiniai egzaminus galės laikyti naudodamiesi kompiuteriais.

„Kodėl sakau, kad brandos egzaminai atgyvenę ir nelabai reikalingi? Nes universitetai gali patys organizuoti stojamuosius egzaminus. Paprastai tą jie ir daro. Tačiau atsirinkdami studentus jie atsižvelgia ir į brandos egzamino rezultatus, už gerus rezultatus galima gauti papildomų taškų“, – aiškino specialistas. Baigusieji gimnazijas, gauna brandos atestatus, kuriuose įrašomi mokytojų parašyti pažymiai.

Brandos egzaminai reikalingi tiems, kurie planuoja būti mokytojais.

Beje, Suomijoje nėra ne tik egzaminų, bet ir Lietuvoje paplitusių standartizuotų testų. „Jeigu, pavyzdžiui, mokinys pradėdamas lankyti mokyklą žino, kad kažkada baigus mokyklą jo laukia egzaminas, pradeda kalti arba mintinai mokytis vos ne tam vienam egzaminui – jis nustoja mąstyti. Kai testų nėra, mokykloje atmosfera yra daug taikesnė, nėra jokios konkurencijos ir visas laikas skiriamas tik mokymusi“, – pasakojo L. Pahkinas. Jo nuomone, testo neužtenka įgūdžiams ir žinioms parodyti.

Mokyto profesija – tarp prestižinių

Lietuviai svečiui paaiškino, kad, priešingai nei Suomijoje, Lietuvoje mokytojo specialybė nėra patraukli. L. Pahkinas prisiminė, kad po 1990 m. Suomijoje situacija buvo tokia pat. Tuomet geri matematikai, fizikai, chemikai išėjo į verslą. Tada suomiai pradėjo perkvalifikuoti specialistus – mokytojauti pakvietė kitą darbą dirbančius žmones, pradėjo kalbėti apie darbo mokykloje privalumus – pavyzdžiui, ilgas atostogas.

Dabar šalyje atsiranda diskusijų, kad ateityje pagrindiniam ugdymui rengiamų pedagogų nereikia skirstyti į dalykų mokytojus – reikia ruošti tiesiog mokytojus. „Mokytojo profesija Suomijoje labai populiari. Didžiausia konkurencija stojant į teisę, ekonomiką, mediciną, mokytojo profesija – ketvirta pagal populiarumą, tad universitetai gali atsirinkti pačius geriausius stojančiuosius“, – aiškino L. Pahkinas.

Stojamieji egzaminai į universitetų pedagogikos programas gali būti įvairūs. Pavyzdžiui, gali tekti atsakyti į klausimus apie konkrečią knygą, dalyvauti grupės diskusijoje. Pradinių klasių mokytojams studijos trunka 5 metus, dalykų mokytojams – 6 metus. Minimalūs reikalavimai norint tapti mokytoju – magistro laipsnis. Su žemesniu išsilavinimu gausi tik trumpalaikį kontraktą su mažesniu atlyginimu.

Nepamiršta regionų

Suomijoje norima visiems suteikti lygias galimybes siekti mokslo. Ugdymas nemokamas nuo darželių iki universitetų – tai reiškia, gali rinktis, ką mokytis nepriklausomai nuo turimų pinigų.

Ugdymas prisideda prie visos šalies plėtros, tad Suomijoje veikia 26 kolegijos ir 16 universitetų. „Jos išsidėstę visoje Suomijoje. Jei studentas mokosi kuriame kitam mieste, ne Helsinkyje, paprastai tame mieste ir kuria šeimą, lieka ten. Tokiu būdu išsilavinę žmonės prisideda prie regiono plėtros“, – apie tai, kodėl viskas nėra sukoncentruota tik didžiuosiuose miestuose, kalbėjo L. Pahkinas.

Kasmet Suomijoje atnaujinamas profesijų sąrašas – 100 išbraukiama, tiek pat įrašoma naujų. „Štai kodėl visą laiką turime būti budrūs ir žiūrėti, kokių profesijų ir įgūdžių reikia darbo rinkai. Tai svarbiausias dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį ir šioje sferoje mes vėl vykdome reformą“, – dėstė L. Pahkinas. Suomijoje vyrauja požiūris, kad studentai turi įgyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių kompetencijų.

Universitetai – teisiškai nepriklausomos institucijos, turinčios pakankamai daug autonomijos organizuojant studijas. Tačiau jie atsakingi už tai, kad jų ugdomi studentai būtų savo srities profesionalai.

Mokykla neturi skirtis nuo visuomenės

Svečias iš Suomijos kalbėjo, kad siekti pokyčių švietime padėjo įvairių visuomenės grupių bei žiniasklaidos įsitraukimas – buvo suprasta švietimo svarba. „Be tėvų, senelių pagalbos, be žiniasklaidos nebus galima plėtoti įrankių, kad projektas būtų sėkmingas“, – lietuviams patarė L. Pahkinas.

Paskaitos dalyviai svečio teiravosi, ar švietimo politika nesikeičia kartu su pasikeitusia valdžia. Pasak L. Pahkino, Suomijoje daug politinių partijų, tačiau visų jų požiūris į ugdymą labai panašus, tad planai ir strategijos pasikeitus valdžiai smarkiai nesikeičia.

Kas ketverius metus besikeičianti vyriausybė sudaro ugdymo ir mokslinių tyrimų planą. Šis planas skirtas tam, kad būtų galima atsižvelgti į pasaulyje ir šalyje vykstančius pokyčius. Tada sprendžiama, kokių konkrečių pokyčių ir kokiose srityse reikia. Švietimo ministerija sudaro sutartis su universitetais, kolegijomis ir kitomis institucijomis – sutariama, kokių tikslų bus siekiama. „Taigi ugdymo sistema veikia taip: turime planą ir jo laikomės. Manau, tai būdinga daugeliui šalių, ne tik Suomijai“, – aiškino L. Pahkinas. Svečio nuomone, jei lietuviai nori pokyčių, turi sudaryti planą, ką ir kaip nori keisti.

Pasak eksperto, nors Suomijos rezultatai PISA tyrimuose geri, jei nebus sudaromi planai, nebus ugdymo politikos, rezultatai gali nukristi per vienerius ar dvejus metus. Dėl to pradėta nauja reforma – norima, kad mokinių rezultatai liktų aukšti. „Dabar Suomijoje vyksta dideli debatai, ar, ir kaip, turėtų pamokose būti naudojamos informacinės komunikacijos technologijos, kompiuteriai. Mokytojai turi daug galimybių jais naudotis, bet gal ne visi to nori ar žino“, – pasakojo L. Pahkinas.

Spręsdama šį klausimą Suomija atsižvelgs į tarptautinius mokslinius tyrimus, rodančius, kad IT padeda ne visų dalykų mokymesi. L. Pahkino teigimu, jaunimas naudoja kompiuterius, mobiliuosius, planšetes, tad ir mokykloje reikia siekti kompromiso – kad mokykla labai nesiskirtų nuo visuomenės.

Komentarai (4)