Į delfi.lt portalą kreipėsi nelaimingu trisdešimtmečiu prisistatęs smulkus verslininkas Artūras Rimeikis. Jis atviravo besigailintis dėl paauglystėje padaryto sprendimo, kuris nulėmė dabartinį jo gyvenimą.

A. Rimeikis siūlo radikaliai keisti Lietuvos švietimo sistemą tam, kad kuo mažiau jaunuolių atsidurtų jo situacijoje – užburtame rate, kai dėl paauglystėje priimtų sprendimų tenka visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą ir būti nelaimingam.

Kuris 15-metis žino, kuo norės būti po 10 metų?

„Norint būti geru inžinieriumi juk nereikia išmanyti lietuvių filologijos. Visiems mums skirtingais gyvenimo etapais įdomūs skirtingi dalykai, o tie norai dar mokykloje tiesiog nužudomi, nes labai jau anksti reikia nuspręsti, kuo nori tapti, kokios srities specialistu būti.

Mokyklos laikais aš žavėjausi fizika, bet vienu metu ji tiesiog baigėsi, nes mokyklos programoje visa dėstoma fizika yra klasikinė – iki Einšteino, o tai yra didžiulė klaida. Po to prasidėjo profiliavimas, dėl to teko rinktis filologinį profilį, nes kitokio tuomet tiesiog nebuvo. Gal būčiau tapęs puikiu fiziku, bet mano likimas buvo nulemtas dar 8-oje klasėje. Kuris 15-metis žino, kuo jis norės būti po 10 metų?“, – retoriškai klausė jis.

Anot jo, pastaruoju metu daug diskutuojama, kokia bloga ir pasenusi yra švietimo sistema, darbdaviai nepatenkinti ruošiamais specialistais, studentai – mokslo kokybe, ruošiami nereikalingi specialistai, visiškai neaiškios studijų programos.

„Nepasitenkinimui yra daugybė priežasčių. Gyvename informacinėje, labai dinamiškoje visuomenėje, kurioje viskas labai greitai keičiasi, ir dabartinė mokslo sistema yra nepajėgi prisitaikyti prie tokio nuolat kintančio naujo pasaulio. Sunku dėstytojams, nes studentai yra labai skirtingo mokyklinio parengimo. Kaip dėstyti informatiką, jei kai kurie iš jų žino daugiau už dėstytoją, o kiti apie šią sritį neišmano nieko? Dažnai pagal diplomo įrašą neįmanoma suprasti, ką tas žmogus studijavo, ką jis žino ir ką moka. Ką reiškia KTU įgyta įmantraus pavadinimo eksporto inžinieriaus specialybė? Pasirodo, ji niekuo nesiskiria nuo mechaniko“, – patikino jis.

Jis pastebi, kad dabar į paskaitas ateina vos keli studentai, visi kiti tiesiog atsiskaito už įskaitas ir jų nelanko, dėl to būtų galima ir labai neaiškią žinių vertinimo sistemą.

„Pasakymas „mokykloje iš fizikos turėjau 7, o universitete – 8“, iš esmės nepasako nieko, nes neaišku, kokios fizikos sritys buvo studijuojamos, kokiu lygiu tai daroma, pagal kokius kriterijus tai buvo vertinama. Visi nepatenkinti, bet nieko nedaroma, kad būtų kitaip“, – pastebi jis.

Siūlo naują sistemą

A. Rimeikis siūlo įvesti naują sistemą, kuri neleistų visiems mokiniams susilieti į bendrą masę. Anot jo, svarbu nepamiršti, kad visi žmonės yra skirtingi.

„Vienam reikalingas mokytojas, o kitam jo visai nereikia, nes knygose ir taip aiškiai viskas parašyta. Daugumos specialybių galima išmokti vos per metus ar du. Ar galite nuoširdžiai prisipažinti, kad niekada nenorėjote dirbti visai kito darbo nei dirbate dabar? Juk taip buvo beveik kiekvienam. Tik dabar norint kažką pakeisti reikia labai daug, reikia vėl stoti į universitetą, skirti tam daugybę laiko ir didžiules pinigų sumas, kurių paprasčiausiai neturime. Diplomas reikalingas tam, kad gautume geriau apmokamą darbą, bet kaip jį gauti, jei esamos pajamos ir darbo laikas neleidžia kasdien vaikščioti į paskaitas? Žmogus tampa pasmerktas tokiam gyvenimui, nors jam dar tik 25-eri ar 30“, – pastebi jis.

Anot jo, nauja jo siūloma sistema leistų gabiems žmonėms atsiskleisti, ir skatintų studijuoti visą gyvenimą.

„Norint to pasiekti, reikia ne taip jau ir daug“, – patikino jis.

Siūloma sistema:

Kiekvieno asmens žinios turėtų būti vertinamos balais

Visos disciplinos nagrinėja daugelį temų. Tų temų išmanymas saugomas asmeninėje duomenų bazėje, kuri saugoma tiek valstybiniuose serveriuose, tiek asmens išsilavinimo kortelėje (arba asmens tapatybės). Pagal universalų mokslo sričių katalogą (jį būtų nesunku sudaryti, jei tokio nėra) galima atskirai vertinti kiekvieno žmogaus specifines žinias. Pavyzdžiui, fizika skirstoma į dideles sritis (medžiagos, bangų, mechaninė, teorinė, tarpdisciplininė ir pan.), kiekviena jų – į atskiras, mažesnes grupes, (bangų fizika – į tokias grupes kaip optika, elektromagnetizmas, akustika ir pan.), jos – į dar smulkesnes, kol prieinama iki smulkiausių temų, konkrečių dėsnių ir formulių, tokių kaip Niutono dėsniai.

Esant aiškiam katalogizavimui paprasta ir vertinti žinias. Jei žinai vieną Niutono dėsnį, tai tavo fizikos žinios yra lygios 1 balui, jei žinai abu, tai – 2, jei esi puikus dalelių fizikas, bendros žinios gali sudaryti gal 500 000 balų, o optikos žinios gal bus lygios 25.

Kiekvienai temai laikomas egzaminas, dauguma tų egzaminų – kompiuteriniai testai

Ir laikyti juos būtų galima visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar mokymo įstaigos. Nepriklausomai net nuo to, ar išvis kada nors buvęs auditorijoje, kur vedamos paskaitos. Dabar turime puikiai išvystytą internetą, ten galima susirasti bet kokios informacijos, galima klausytis paskaitų, neišeinant iš namų. Tik tų paskaitų, ypač – lietuvių kalba, dar trūksta, bet jų kiekis tik didės, tai – neišvengiama.

Viskas, ko reikia egzaminui – kompiuteris ir prižiūrintis asmuo, kuris neleistų sukčiauti, pasakinėti. Tokia egzaminavimo salė galėtų būti įrengta bet kurioje mokslo įstaigoje, nepriklausomai nuo to, koks egzaminas yra laikomas: kvantinės mechanikos, kinų filosofijos, geografijos ar algebros.

Mokslo įstaigose jie turėtų būti nemokami, o norint laikyti namuose – reikalinga kamera su mikrofonu, bei kitame laido gale esantis tikrintojas, kuris pagreitintos vaizdo peržiūros būdu tikrintų, ar egzaminuojamasis nesukčiauja. Tokia paslauga būtų mokama.

Egzaminų kiekis turėtų būti didžiulis, tačiau baigtinis

Kiekvienai specialybei gali būti sukurtas tam tikras žinių vertinimo testas, kuris būtų įdomus tiek tos srities specialistui, tiek pašaliniam asmeniui. Manau, farmacininkei(-ui) būtų įdomu pasitikrinti savo žinias apie vaistus, taip pat tokia galimybė gali sudominti ir su farmacija nieko bendro neturintį, bet smalsų žmogų, kuris bet kada gali laikyti egzaminą, pasiruošęs jam savarankiškai, jei tik turi tam pakankamai laiko ir gebėjimų. Su tomis žiniomis jau galima bandyti įsidarbinti vaistinėje.

Žinių egzaminas galiotų 5 metus

Jo rezultatai liktų įrašuose, bet būtų surašyti kita spalva ir neskaičiuojami į bendrą rezultatą. To priežastis paprasta. Tarkime, ar iki šiol atsimenate Pitagoro teoremą, ką parašė Kazys Binkis ir kas yra kotangentas?

Tokius katalogus galima sudaryti bet kokiai disciplinai, reikalaujančiai specifinių žinių. Žmogaus kūrybingumui vertinti reikalinga kiek kitokia, bet panaši sistema. Meninį lygį taip pat galima vertinti balais, pagal specialistų įvertinimus ir dalyvavimus konkursuose bei už laimėjimus juose. Į asmeninę išsilavinimo kortelę taip pat galima patalpinti internetines nuorodas su piešinių fotografijomis, atliktų muzikinių kūrinių ar vaidmenų įrašais.

Tokia vertinimo sistema ilgainiui priverstų panaikinti mokyklinę klasių sistemą

Neteisinga žmogaus protą, jo gabumus vertinti pagal amžių. Kiekvieno gabumai, norai ir galimybės yra skirtingi, kad ir kaip norėtume visus suvienodinti. Nesame visi lygūs.

Veikiant mano pasiūlytai sistemai gabus penkiolikmetis galėtų studijuoti stygų teoriją ar genetikos inžineriją, lygiagrečiai per pamokas žemėlapyje tebeieškodamas Kinijos. Tai leistų mokytis visiems, ir tai daryti visą gyvenimą, neprarandant motyvacijos. Pasikeistų ir mokytojo reikšmė, nes nebereiktų bergždžiai mokyti tų, kuriems neįdomi jų disciplina. Nereikėtų versti mokytis to, kas kažkam neįdomu. Jei tai neįdomu dabar, nereiškia, kad nebus įdomu vėliau, juk gauti šias žinias bus galima bet kuriuo gyvenimo tarpsniu. Tiek darbuotojas, tiek darbdavys galėtų bet kada sužinoti, kas naujo atrasta, kur dar reikia patobulėti, ir panašiai.

Komentarai (10)