Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), kuriuos kažkas negailestingai išvadino Frankenšteino maistu (frankenfood), metams bėgant, tebelieka persona non grata Europoje ir kai kuriose kitose pasaulio dalyse. Ar reikia bijoti genetinės inžinerijos metodais pagerintų augalų? Kodėl jie paplito JAV, kaip mokslininkai kuria tokius organizmus ir kaip užtikrina, kad jie būtų saugūs?

Pirmasis genetiškai modifikuotas augalas – virusams atsparus tabakas sukurtas 1986 metais. Herbicidams atspari soja – 1993-aisiais. Po metų rinkoje pasirodė ir lėčiau nokstantys pomidorai. 1997 metais transgeniniai augalai pasaulyje užėmė 14 mln. ha, o po dviejų metų – jau 40 mln. hektarų plotą. Tiesa, kai kurie transgeniniai produktai, pavyzdžiui, kompanijos „Calgene“ sukurti šalčiui atsparūs pomidorai „flavr savr“, kurių genomas buvo papildytas poliarinės žuvies genu, nepaplito. Jie nebuvo nei skanūs, nei atsparūs šalčiui. Taigi, iš pradžių ši sritis vystėsi permainingai. Nepavyko išvengti ir strateginių, ir mokslinių klaidų.

Nors į transgeninius augalus ir gyvūnus daug kur žiūrima kreivai, jų gerosios savybės tampa vis labiau akivaizdžios. Štai keletas pavyzdžių: kuriami dietiniai augalai, kurie sukaupia gerokai daugiau vitaminų ir mikroelementų. Perkėlus keletą genų, tabakas ir bulvės pradeda sintetinti imunoglobulinus, skirtus vėžio terapijai. Transgeniniai upėtakiai fermose užauga dvigubai greičiau, o genetiškai modifikuotos bulvės sugeria mažiau aliejaus. „Du Pont” kompanija tokiu būdu sojos pupelėse keturis kartus padidino vertingų mononesočiųjų rūgščių kiekį. Todėl netgi konservatyvioje Europoje pastaruoju metu įvyko esminiai pokyčiai. Transgeniniais augalais Europoje jau apsodinta apie šimtas tūkstančių hektarų. Vien per pastaruosius metus šis plotas išaugo septyniasdešimčia procentų. Europos fermeriai jau pradeda vertinti šių kultūrų privalumus.

Žmonės baiminasi išgirdę apie genų perkėlimus iš vieno augalo į kitą arba, kas skamba dar kraupiau, iš gyvūno į augalą. Tačiau mes retai susimąstome, o gal ir nežinome, kokiu būdu per šimtus arba dešimtis tūkstančių metų atsirado šiuolaikinės grūdinės kultūros, įvairūs kiti augalai arba gyvūnai. Pavyzdžiui, spalvingosios papūgėlės, kurias selekcininkai mėgindavo šerti raudonaisiais pipirais, kad jų plunksnelės paraudonuotų. Pagrindinis ir žmogaus, ir bet kokio augalo ar gyvūno pažangos arba evoliucijos variklis yra mutacija. Geno arba genų grupės mutacija. Mutacijos gamtoj vyksta nuo seno.

Genų inžinerija procesą pakeitė iš esmės. Dabar selekcininkai dirba nebe aklai ar pasikliaudami tik intuicija. Jie jau žino, ko nori ir sugeba pavienius genus arba jų grupes perkelti į bakterijų ar augalų ląsteles. Žinoma, kad mikrobo bacillus turingensis genas sintezuoja parazitams nuodingus baltymus. Tas Bt genas prikabinamas prie transportinės plazmidės, kuri veikia kaip molekulinis taksi. Bakterija absorbuoja plazmidę ir įsiskverbia į kukurūzo ląstelę. Bt genas šitaip tampa augalo genomo dalimi. Taip kukurūzas tampa transgeninis ir atsparus parazitams.

O kokiais principais dirbo anksčiau, kol nebuvo genų inžinerijos metodų? Juk žmogus nuo seno mėgina tobulinti augalų veisles, padidinti jų derlingumą arba suteikti naujas savybes. Pamenate, kaip vargo Mičiurinas, kol sukurdavo atsparias šalčiams obuolių veisles, arba sugebėdavo sukurti visiškai kitokio skonio hibridus. Juk tradiciniai augalai, kurių nebijome, irgi yra mutantai.

Transgeniniai augalai maistui – bene pati jautriausia tema. Užtat kitose pramonės ir žemės ūkio srityse šie metodai jau senokai sėkmingai taikomi ir nebekelia diskusijų. Beveik trečdalis vaistų pasaulyje dabar gaunama iš augalų. Pavyzdžiui, aspirinas - natūralaus augalinio produkto salicilo rūgšties acetilinta forma. Manoma, kad iki šiol žmonės sugebėjo surasti ir panaudoti tik nedidelę dalį vaistingų augalų. Kadangi tokie augalai vertingi, bet dažnai gana reti, genetinė jų modifikacija padidina vaistinių augalų derlingumą. Pavyzdžiui, priešvėžiniai preparatai vinblastinas ir vincristinas naudojami Hodkino limfomos gydymui. Jie gaminami iš Madagaskare augančio augalo žiemės. Deja, šios aktyviosios medžiagos kiekis labai mažas, todėl ir vaistas brangiai kainuoja. Dabar mokslininkai mėgina genetiškai modifikuoti žiemę, kad joje tų medžiagų susidarytų daugiau, arba perkelti kai kuriuos genus į kitą augalą, kad jis pradėtų sintetinti reikalingas vaistines medžiagas. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, įrodančių genetinės modifikacijos svarbą ir ekonominę naudą.

Beje, šiuolaikiniai metodai jau leidžia norimus genus iš vieno organizmo į kitą perkelti ir natūraliu būdu, sulieti genomus, kryžminant negiminingus augalus. Tai vadinasi tolimąja hibridizacija. Mokslas nestovi vietoje – gimsta naujos kryptys. Tarkim, augalai, kaip žmonės, gyvendami komfortiškose sąlygose praranda kai kurias geras savybes. Ką daryti, norint išauginti šalčiams atsparesnę bulvių rūšį? Nebūtina jų genetiškai modifikuoti, įkeliant kito organizmo, pavyzdžiui, arktinių žuvų geną. Geriau priversti susikryžminti su tolimu, bet atspariu šalnoms giminaičiu. Tai vadinama gudriuoju kryžminimu - smart breeding.

Kuo naudingi transgeniniai augalai mums ir aplinkai? Pavyzdžiui, sukūrus kenkėjams atsparią medvilnę, ją reikia kur kas rečiau, maždaug keturis kartus rečiau purkšti insekticidais. Kita vertus, šiuo metu pasaulyje beveik 800 mln. žmonių kenčia badą arba jiems nuolat trūksta maisto. Vitamino A trūkumas reiškia aklumą bene keturiolikai milijonų mažamečių planetos gyventojų. Genetinė modifikacija praturtintų ryžius šiuo vitaminu. Milijardui žmonių maiste trūksta geležies. Bet viena bėda paprastai nevaikšto. Pasaulyje stebima spartėjanti dirvožemio erozija. Na, o norint išauginti javus, kukurūzus, ryžius, jiems reikia daug vandens, kurio ištekliai irgi grėsmingai mažėja. Žuvies ištekliai vandenynuose irgi senka. Tad genetinė maistinių augalų modifikacija, didinant jų derlingumą ir atsparumą kenkėjams bei nepalankioms oro salygoms norom nenorom lieka bene pagrindinė ir beveik vienintelė išeitis, įsivaizduojant netolimos ateities pasaulį.

Dažnai sakoma, kad GMO yra pasaulinių kompanijų išrastas gamtos vėžys, sąmoningai platinamas Lietuvoje, siekiant pakenkti mūsų šaliai. Dar sakoma, kad GMO Lietuvoje platina užsienio kompanijų papirkti mokslininkai, kuriems rūpi gauti kuo daugiau pinigų savo smalsumui ir garbėtroškai patenkinti. Laimė, atsiranda tvarkos mylėtojų, siūlančių uždrausti GMO Lietuvoje ir taip apsaugoti mūsų tyrą gamtą nuo GMO veržimosi.

Paskaitoje „Tiesos apie GMO beieškant“, kuri įvyks rugsėjo 15 d. 12 val. Varpo gimnazijoje, profesorius Leonas Grinius pabandys praskleisti mistifikacijų uždangą, gaubiančią GMO, ir nušviesti šią problemą kritinio mąstymo šviesa, remiantis sveiku protu.

Komentarai (14)