M. Krutichinas: „pasaulis visiškai ramiai be Rusijos naftos apsieis.“

Penktadienį Rusija faktiškai atjungė dujų tiekimą Europai „Severnyj potok“ dujotiekiu. Tiksliau, Gazpromas kažką suvapėjo, kad pas juos atėjo iš techninės priežiūros ir pasakė, kad kažkas negerai su turbina. Tačiau niekas to nepriėmė rimtai, nes būtent tą dieną [Europos komisijos prezidentė] Ursula von der Leyen užsiminė apie dujų kainos lubas. Ir štai netikėtas sutapimas – jau vakare „Severnyj potok“ buvo atjungtas. Rusijos užteko neilgam – jau po dienos dujotiekis buvo įjungtas. Tačiau Vakarai jau suprato, kad turi reikalą su šalimi, kuri, nepaisant kalbų apie business as usual, junginės ką panorėjusi ir kada panorėjusi, ir Europa privalo skubiau atsisakyti Rusijos energijos išteklių ir nustoti finansuoti Vladimiro Putino pradėtą karą. Kaip tai gali atrodyti ir kaip tai vyks artimiausioje ateityje,, nuodugniai išsiaiškinsime, koks tai buvo „Svernyj potok“ atjungimas, ir kas gali nutikti toliau. Taip pat išsamiai aptarėme G7 šalių idėją įvesti naftos kainos lubas. Ji atrodo gan keista ir gal netgi tai yra toks būdas išvengti gruodžio pabaigoje turinčio pradėti veikti embargo. Kodėl naftos kainos lubų idėja atrodo keista, kodėl jos realizavimas vargu ar įmanomas ir kodėl ji veikiau bus destruktyvi, o ne konstruktyvi irgi aptarėme su Michailu Krutichinu

— Norėtųsi aptarti du dalykus, nežinau, susijusius ar ne, kaip bebūtų, „Severnyj potok“ istoriją ir Rusija vėl ėmė atjunginėti dujas, o antras – naftos kainų lubos, kurias svarsto G7 – jie lyg ir susitarė, tačiau jokių parametrų neviešina, bet norisi žinoti, kur link visa tai suka. Pradėkime nuo „Severnyj potok“, kuris penktadienį buvo atjungtas, o šeštadienį – vėl įjungtas. Kokios čia perturbacijos, ir kaip stipriai tai veikia visą Kremliaus vykdomą Europos šantažavimo dujų schemą?

— Sakyčiau, „Severnyj potok“ įjungimas – reakcija į reakciją. Nes kai jį išjunginėjo ir perspėjo, kad įjungti nesirengia, Europa sureagavo kitaip, nei tikėjosi Maskva. Dujų šantažas Europoje turėjo sukelti paniką – „mes sušalsime!“, „visa pramonė sustos!“, „kils siaubingas nedarbas!“. Žmonės išeis į gatves, ims versti valdžią, ir t.t. ir pan. Dujų tiekimo pertrūkiais buvo tikimasi sukelti tokią panikos, ir dar – kad ims siaubingai augti dujų kainos ir nuosekliai – elektros. Europoje jos ir taip gan aukštos, ir taip Europa tuo labai nepatenkinta. Tačiau efektas netikėtai buvo priešingas. Visą praeitą savaitę, nuo pirmadienio, dujų kaina staiga ėmė kristi. Tai yra, per penkias dienas, kol veikė prekybos aikštelės, biržos, sekiau likvidžiausią – Nyderlandų TTF. Ir ten prekiauta rugsėjo, dabar jau ir spalio, išankstiniais dujų sandėriais. Tai per šį laiką kaina sumažėjo daugiau, nei 30% – perskaičiuojant kainą į dolerius už 1000 kubinių metrų, ji buvo maždaug 3200$/1000 m³ – kai kada net ligi 3600 pakildavo, – o dabar 1000 dolerių sumažėjo. Ir kai man skambino iš vienos Baltijos šalies, skųsdamiesi, kad girdi, pas mus siaubinga siaubinga situacija, elektros kainos tokios, kad neištversime, raminau: palūkėkite truputį, matote, kainos krenta. Ir štai šiandien buvo pranešimas, kad šiandien Estijoje elektros kaina vos ne dvigubai sumažėjo, nes atpigo dujos. Ir, panašu, Maskvoje suprato, kad šantažas neveikia, neduoda rezultatų, kurių tikėjosi. O dar spaudžia Gazpromo kontraktai su dujų vartotojais Europoje. Jei Gazpromas nepateiks tiek dujų, kiek sutarta kontraktais, Gazpromui teks mokėti netesybas, o jos labai didelės. Jei pažiūrėsime, kiek jis įsipareigojimų neįvykdo, tai jokiais force majeurais atsikalbėti nepavyks, o baudos matuojamos milijardais dolerių ar eurų. Todėl, išsigandusi Maskva nutarė bent iš dalies tiekimą atnaujinti. O visos kalbos, kad turbinos ne tokios, kad jų negalima aptarnauti… Kuo mes tikime? Gazpromo vadovu, ponu A. Mileriu, teigiančiu, kad Siemens negali aptarnauti turbinų, ar Siemens, teigiančia, kad visos tokių darbų sankcijos nuimtos, galime visiškai ramiai turbinas aptarnauti, remontuoti ir jos ramiai veiks toliau? Aš visgi linkęs tikėti Siemensu, o ne Mileriu, kuris, vos prasižioja, būtinai meluoja? Jo melo atvejų – daugybė, todėl manau, kad visi pasiteisinimai turbinų, dujų perpumpavimo agregatų galios trūkumu, tėra tuščias atsikalbinėjimas. Šiandien internete jau net juokelis sklando: „ – Kas nutiko su Siemens turbina? – Ji iškrito per ligoninės langą.“ Tad, manau, su „Severnyj potok“ viskas bus gerai, tačiau susidaro įspūdis, kad apimtys bus mažinamos, nes Maskvoje visgi norima spausti Europą. Taip, baudų už nepristatymą norima išvengti, bet spaudimą tęs ir toliau, nes kažkoks rezultatas yra – demonstracija Čekijoje, gan didelė, į gatvę išėjo apie 70 000 žmonių, nepatenkintų energijos kaina ir kaip Čekija padeda Ukrainai. Manau, siekdama įžiebti tokį nepasitenkinimą, Kremlius savo strategiją tęs.

— Taąiau ar, Jūsų nuomone, pasikeis Europos rizikos vertinimas? Bus pasirinkta tęsti bendradarbiavimą su Rusija, nepaisant jos nepatikimumo, ar tai paskatins alternatyvių energijos šaltinių paiešką?

— Matome, kad jau spartėja priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių mažinimas. Visų pirma, manau, kad Maskvoje tikėjosi kažkokio judėjimo link žaliosios energijos – dekarbonizacijos, vandenilio energetikos, vėjo, saulės, atsinaujinančios energijos, AE sustabdymo – sulėtėjimo. O Europoje visa tai paspartėjo. Taip, sako, dabar laikinai pasitelksime ir atomines elektrines, netgi mazutu kūrensime kai kurias nelabai dideles elektrines, kad tik įveiktume šį Kremliaus prieš mus nukreiptą puolimą. Visu pajėgumu imamos eksploatuoti anglies elektrinės, ir pakrantėse statomi, ir statomi, ir statomi išnuomoti suskystintų dujų terminalai. Naujausias pranešimas, kad Vokietijoje bus statomas šeštas terminalas, aprūpinti šalį dujomis. Tai yra, judama link Rusijos energijos išteklių atsisakymo. Ryžtas yra. Lyginu paniškų pareiškimų – „sušalsime, viskas bus blogai!“ – ir pareiškimų, kad „viską atlaikysime, dabar svarbiausia nepasiduoti šiam spaudimui ir galų gale laimėsime“ – intensyvumą ir dažnį. Prognozuoju, kad po metų, pusantrų, ši pergalė išties bus svari. Jei jau rusiškos naftos planuojama atsisakyti, tai rusiškų dujų irgi pajėgs.

— Panagrinėkime naftą, iš kurios Rusija gauna didžiąją dalį pajamų. G7 atstovai susirinko ir aptarė naftos kainos lubas. Kokia tai priemonė, ir kaip siūloma tai atlikti?

— Labai įdomi tema. Itin atidžiai perskaičiau tuos Didžiojo septyneto nutarimo dėl naftos kainos lubų tris puslapius. Pabandžiau suprasti, kas šiuose trijuose puslapiuose sakoma. Visų pirma, ten nėra jokio konkretumo. Nėra kainos lubų, kainos lygio, aukščiau kurio negalima bus pirkti rusiškos naftos. Vietoje to rašoma, kad „nusprendėme rinkti naftą naudojančių šalių nuomones. Jos turi pasisakyti, o mes, tas nuomones surinkę, darysime kokias nors išvadas.“ Kaip tai suprasti?! Nėra jokio sprendimo, nėra apibrėžtumo, kokios tos lubos. Toliau rašoma, kad „būtina suformuoti plačią koaliciją“. Oi, kaip nuostabu. Vis prisimenu visas plačias koalicijas, kurios formavosi per šią istoriją – Putinas paskelbė plačią koaliciją kovai su terorizmu Sirijoje. Prisimename, kas toje koalicijoje buvo. Tai – Hezbolah, Sirijos režimas ir Iranas. Visas koalicijos plotis. Taip ir čia, kai G7 kalba apie plačią koaliciją, galvoju, kas prie jos prisijungs: Kinija, ar kitos šalys, gaunančios rusišką naftą ir besitikinčios gauti ją su nuolaida be jokių lubų. Skamba kaip tuščia retorika. Man susiklostė įtarimas, – o ką, jei tai triukas, turintis neutralizuoti jau priimtą sprendimą, vadinamąjį šeštąją sancijų paketą, pagal kurį metų pabaigoje Europa turi atsisakyti Rusijos naftos, o kitų metų kovą ir naftos produktų? Tai yra, ar tik neplanuoja šio pareiškimo autoriai atsisakyti labai aiškios, labai konkrečios priemonės vardan šios neaiškios retorikos? Toks įtarimas yra.
Toliau šiuose trijuose puslapiuose aprašomas lubų administravimo mechanizmas. Reikia neleisti apdrausti naftos tanklaivių, kuriais bus gabenama brangesnis už šias lubas krovinys. Kaip gi visa tai jie patikrins? Aš neįsivaizduoju. Pasaulyje yra ne viena, ne dvi, ir ne trys kompanijos, užsiimančios tanklaivių apdraudimu ir galima apsidrausti kompanijose, kurios šiai taisyklei nepaklus. Tai viena. O antra – kaip įrodysite, kokia kaina visa tai parduodama? Pirkėjo ir pardavėjo sandoris veikiausiai liks nekontroliuojamas G7 ir plačios koalicijos. Todėl vertinu šį dokumentą kaip visiškai tuščią retoriką, arba tai bandymas nustumti rusiškos naftos ir jos produktų pirkimo ES embargą.

— Apibendrinant, kokia turėtų būti Vakarų strategija, kad, viena vertus, dėl energijos išteklių trūkumo nekiltų katastrofa, o antra vertus, būtų apkarpytos Kremliaus galimybės uždirbti pinigus ir finansuoti pradėtą karą?

— Manau, galingiausias ginklas šioje Vakarų kovoje su – tarkime tiesiai – rusišku agresoriumi yra būtent šis šeštasis sankcijų paketas. Matome, kad JAV, DB jau atsisakė rusiškos naftos, naftos produktų. Dabar – didžiausios Rusijos rinkos, ES eilė. Jei visos šios šalys, nuo JAV iki ES, – su mažomis, šeštame pakete esančiomis išimtimis, – įves embargą, 51 % Rusijos naftos žaliavos, kuri dabar eksportuojama, iš rinkos dings. Ir, mūsų skaičiavimais, maždaug kovo mėnesį, iš rinkos dings 57% naftos produktų. Jei tai įvyks, įvairiais skaičiavimais, kukliais vertinimais, iš Rusijos eksporto dings 1, 1,5, gal 2 mln. barelių per parą. Dabar Rusija eksportuoja 6 – 6,2 Mbbl/parą, netgi 7 nesiekia. Jei pasitrauks 2 – 2,5 Mbbl/parą, tai, visų pirma, Rusijoje gali įvykti staigiai susitraukti naftos gavyba – ne tik realizavimas. Mačiau labai objektyvius vertinimus, kad tai bus nuo 50 iki 56% visos Rusijos naftos gavybos. Tai – nedarbas, gręžinių uždarymas, perdirbimo įmonių, naftos pramonės aptarnavimo įmonių uždarymas ir daugybė kitų nemalonumų. O pasaulis išgyvens. Nes, visų pirma, rinkoje naftos deficito ir dabar nėra. OPEC duomenimis, yra perteklius – šiais metais yra 1 Mbbl/parą perteklius, o ne trūkumas. Be to, matome, OPEC ir OPEC+ ketinimus ir galimybes padidinti gavybą. Blaiviai vertinant, jie irgi turi 1,5 – 2 Mbbl/parą, kuriais gali pakeisti Rusijos tiekimą. Matome į rinką ateinančią naują naftą, – gavyba didėja JAV, Afrikoje, Meksikos įlankoje ir dar matome, kad didžiausio naftos vartotojo – Kinijos – ekonominio augimo lūkesčiai nepasiteisina. Ar ten vėl kovido efektas, ar kitos ekonominės problemos veikia, tačiau Kinija neperka smarkiai daugiau naftos ir dujų, kad tai paveiktų rinką. Ir jei Kinijoje netikėtai nelauktai neprasidės siaubingas vartojimo augimas, tai pasaulis visiškai ramiai be Rusijos naftos apsieis.

﹤…﹥

Майкл Наки