LATGA-A vadovas Edmundas Vaitekūnas sako pastebintis, kad pastaraisiais metais autorių teisių pažeidimų šalyje mažėja.

„Tai pati opiausia šiuo metu problema“, – pabrėžia pašnekovas ir priduria, kad būtina surasti būdą, kad kiekvienas, atsisiuntęs internetu kūrinį, atlygintų autoriui.

Jūs buvote pirmasis ir vienintelis iki šiol LATGA-A vadovas. Ar galėtumėte išskirti, kuomet buvo sunkiausia dirbti?

Jau dvidešimt metų dirbame ir iš tiesų mintys sugrįžta į pradžią. Man atrodo, agentūros bendroje veikloje galima būtų išskirti tris etapus, kuomet buvo sunku.

Žinoma, visų pirma, pati pradžia, nes sovietinėje erdvėje visuomenė apskritai mažai žinojo apie autorių teises – kaip jos ginamos, kam jos reikalingos. Reikėjo pradėti. Ir ne šiaip pradėti, o remtis pasauline patirtimi, nes siekis buvo ne tik pradėti rūpintis autorių teisėmis, bet ir siekti, kad veikla atitiktų tarptautinius standartus.

Reikėjo domėtis, sužinoti, kokia ta užsienio praktika, kaip ši sritis tvarkoma. O tai buvo 1990–1991 m. – ryšio su kitu pasauliu buvo labai mažai. Sunkumus gal kiek palengvino patys autoriai, nes jie įkūrė šią organizaciją, t.y. pirmiausia kūrybinės sąjungos ėmėsi iniciatyvos. Jie tam buvo labai susitelkę. Patys autoriai tiesiog ateidavo pas mus, norėdavo tapti mūsų nariais, kad mes jais rūpintumėmės, o kai turėjome daug autorių, tapome stipresni. Nes jeigu mes turime daug narių, daug menininkų, kurie mumis pasitiki, suprantama, galėjome parodyti save kaip didelę, siekiančią veiklos asociaciją, už kurios nugaros yra mūsų autoriai.

Tuo metu vienas didžiausių sunkumų buvo tuometinė politinė situacija. Iki to laiko Lietuvoje veikė sovietinė agentūra – Sąjunginės autorių teisių agentūros Lietuvos respublikinis skyrius. Jie nenorėjo sutikti su mūsų atėjimu, norėjo toliau tęsti savo veiklą. Mums teko kovoti. Tiesiogine prasme, nes mūsų valstybės institucijos – Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė – mus palaikė, priėmė reikalingus sprendimus, bet praktiškai mes darbo negalėjome iš karto pradėti – mums trukdė. Pavyzdžiui, kai atėjome į mums skirtas patalpas, buvo iškviesti OMON pareigūnai. Tuo metu mums pagelbėjo Krašto apsaugos departamentas: jie skyrė kariūnus, apsaugą.

Teko atlaikyti spaudimą, nes tuo metu niekas nežinojo, kuo viskas baigsis mūsų valstybėj. 1990–1991 m. buvo nežinomybės, kovos laikotarpis.

Kitas sunkus etapas buvo 1995 m., kuomet Lietuva prisijungė prie Berno konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“. Tai reiškė, kad įsipareigojome ginti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių interesus pagal tos konvencijos nuostatus. Taip pat buvo pakeisti ar papildyti tuo metu Lietuvoje galioję įstatymai. Buvo sunkus etapas todėl, kad teko visiems aiškinti, kodėl už viešą kūrinio panaudojimą būtina mokėti autorinį atlyginimą.

Bendravome su įmonių – radijo ir televizijos stočių, kavinių, restoranų, viešbučių ir pan. – savininkais. O kas tuo metu buvo savininkai? Dažniausiai tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu greitai prasimanė pinigų, nusipirko patalpas ir pradėjo savo verslą. Daugumai žmonių tuo metu intelektinė nuosavybė, autorių teisė buvo absoliučiai nežinomas dalykas, ir kai teigdavome, kad jie už kūrinių panaudojimą turės mokėti autorinį atlyginimą, jiems buvo šokas.

Mes būdavome sutinkami labai priešiškai. Tuo metu neturėjome pakankamo palaikymo ir iš valdžios – intelektinė nuosavybė buvo visiems nežinomas dalykas.

Sovietiniais laikais buvo aiškinama: „Menas priklauso liaudžiai.“ Ir tą nuostatą reikėjo keisti. Daug pastangų reikėjo aiškinant, kad kūrinys – taip pat prekė.

Dar po maždaug penkių metų, 1999–2000 m., kuomet buvo Lietuvoje priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, atsirado įvairių naujų – griežtesnių – nuostatų autorių teisių atžvilgiu. Kai kurie oponentai nusprendė, kad LATGA-A per daug surenka autorinių atlyginimų, kad iš vis nežinia, kodėl turi būti mokami autoriniai atlyginimai. Tuo metu buvo atsiradę advokatų, kurie visuomenei aiškindavo, kad viskas, ką LATGA-A gina ir kaip gina, yra neteisėta... Vėl įvairioms institucijos teko aiškinti viską nuo pradžių – kodėl, kokiu pagrindu, už ką ir pan.

Per visą dvidešimtmetį buvo ir įtempto laiko. Ir džiaugiuosi, kad viską pavykdavo išsiaiškinti ir išaiškinti. Mūsų veiklos vertinimų yra įvairių. Nepatenkinti dažniausiai yra tik tie, kurie turi mokėti už kūrinių panaudojimą. Dabar jau esame žinomi.

Ir visuomenėje?

Tikrai nepasakyčiau, kad mūsų veikla visuomenei yra visapusiškai suprantama. Bet apie tai jau yra skaitę, matę ar girdėję. Ir labai gerai.

Šiandien mes skiriame nemažą dėmesį visuomenės švietimui. Aiškiname, kodėl labai svarbios autorių teisės ir kodėl reikia ginti autorių interesus. Priešingu atveju mes meno galime matyti labai mažai. Jeigu menininkui nebus pakankamai atlyginta, kad jis galėtų kurti, jis ieškos darbo kitose srityse. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo kilęs visuomenės nepasitenkinimas, kad LATGA-A reikalauja atlyginimų autoriams už vaikų atliekamus kūrinius. Žinoma, vaikai čia niekuo dėti, bet jeigu renginių organizatoriai, naudodami kūrinius, siekia komercinės naudos, turi mokėti autorinį atlyginimą. Ir nesvarbu, kas atlikėjai.

Tokių pavyzdžių daug ir paaiškinimo visuomenei dar reikia.

Kaip agentūros veiklą šiandien vertina Lietuvos autoriai – tie, dėl kurių agentūra veikia? Užsiminėte, kad tuomet, kai agentūra kūrėsi, jie labai jumis tikėjo, pasitikėjo, palaikė. Kaip yra dabar?

Autorių kiekvieną dieną, savaitę daugėja. Pačioje pradžioje buvo apie 300–400 autorių, o dabar mes turime apie 4 tūkst. ir atstovaujam praktiškai viso pasaulio autorių interesams, kuomet jų kūriniai naudojami Lietuvoje.

Autoriams esame labai reikalingi. Ne tik kad apgintume jų interesus, kada teisės pažeidžiamos, bet mes jiems surenkame autorinį atlyginimą už jų kūrinių panaudojimą įvairiose viešose vietose ar renginiuose, kuomet siekiama komercinės naudos. Ir tas atlyginimas ne toks jau mažas. 2009 metais gali siekti apie 15 mln. Lt.

Pirmąjį dešimtmetį buvo tendencija, kad apie 70 proc. visų kūrinių Lietuvoje buvo naudojama užsienio autorių. Tad ir autorinius atlyginimus, kuriuos tuomet surinkdavome, tekdavo išmokėti užsienio autoriams. Dabar labai džiugu: Lietuvos autorių kūrinių yra naudojama daugiau, daugiau jiems ir bus išmokėta atlyginimų.

Kaip dėl filmų, muzikos internete? Ar daug pažeidimų ir kaip apskritai sekasi ginti autorių teises tais atvejais, kai jų muzika ir filmai (kiti kūriniai) yra platinami internetu?

Tai pati opiausia šiuo metu problema. Bandėme ir akcijas skelbti, ir reklamą platinome. Bet jeigu yra sudaroma galimybė internete paspausti nuorodą „Atsisiųsti“, tai tikrai dauguma tikrai atsisiųs (nenoriu sakyti, kad visi, nes kiti to nedarys iš pagarbos autoriui).

Vyko ir pasaulio forumuose diskusijos, kad kažkaip reikia spręsti šią problemą. Galbūt varžyti galimybes. Man atrodo, kad to nereikia. Naujos technologijos, mano galva, turi padėti spręsti visus klausimus. Bet reikia padaryti taip, kad kiekvienas, kuris atsisiunčia, turėtų autoriui atlyginti. Tegul siunčiasi ką nori, bet reikia sugalvoti tokį mechanizmą, kad už suteiktą galimybę būtų atlyginta.

Svarstomos įvairios idėjos. Gal net taikyti tokį patį principą kaip yra su „tuščia laikmenos“ mokesčiu. Tie pinigai yra paskirstomi kaip kompensacija autoriams.

Tad yra idėja apmokestinti asmenį, kuris perka prieigą prie interneto. Nauda būtų visiems.

Nepriklausomai nuo to, ar žmogus naudojasi ta teise?

Nepriklausomai nuo to. Čia tas pats kaip su „tuščia laikmenos“ mokesčiu. Pavyzdžiui, nusiperku tuščią kompaktinę plokštelę ir nepriklausomai nuo to, ar aš ten įrašysiu dainų ar filmą, o gal kokius dokumentus, labai nedidelė dalis nuo plokštelės kainos eina kaip atlygis autoriui už suteiktą galimybę.

Dėl to dabar daug diskutuojama.

Ar būtų galima sakyti, kad šiuo metu tai, kiek žmonės iš tiesų internetu siunčiasi kūrinių pažeisdami autorines teises, yra nereguliuojama?

Ir taip, ir ne. Jei kalbame apie internete viešai naudojamus kūrinius – muziką, radijo bei televizijos transliacijas ir pan., tai mes išduodame licenzijas.

Bet atsisiuntimai, aišku, yra neteisėti. Ir tokių atvejų – dauguma. Dėl to kenčia įrašų gamintojai. Jei palygintume situaciją parduotuvėse šiandien ir prieš du tris metus, pamatytume – šiandien įrašų beveik nėra. Gamyba yra labai sumažėjusi – ji leidėjui neapsimoka.

Kaip galėtumėte vertinti, pastaraisiais metais autorių teisių pažeidimų šalyje daugėja ar mažėja?

Pažeidimų yra stipriai sumažėję. Ypač koncertų metu, viešosiose erdvėse. Dirba daug mūsų inspektorių, praktiškai kiekvienas rajonas, kaimas apvažiuotas, apžiūrėtas.

Daug pažeidimų literatūros srityje: paimama tik forma, stilius ir iškraipomi tekstai, neteisėtai perspausdinama ir pan.

Ir vis dar visuomenė leidžia save apgaudinėti?

Viskas susiveda į pinigus. Jeigu originalas yra geras kūrinys, jis turi ir kainą. O tas, kuris perdaro, kainą siūlo dešimt kartų mažesnę.

Aišku, čia jau nebegalima kalbėti apie kokį nors meną. Skaudu, bet tokių faktų dar turim.

Turbūt sekėte įvykius, susijusius su A. L. Webberio ir sero Timo Rice'o roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymu Lietuvoje. Kaip vertinate šią istoriją?

Galiu pasakyti, kaip apskritai panašiose situacijose būna. Turėjome ne vieną tokį pavyzdį, kai panašiai kaip ir šioje situacijoje buvo naudojami kūriniai neatsiklausus teisių turėtojų, nemokant autorinio atlyginimo ir grubiai pažeidžiant autorių teises.

Kalbu iš praktikos. Tokius pažeidimus daro įmonės, kurios neturi jokio turto, lėšų ir pan. – vienkartinės organizacijos, iš kurių nieko neįmanoma išieškoti. Įvyksta renginys, surenkamos pajamos ir viskas. Turėjom pavyzdžių, kada teismai priteisia didžiules sumas už koncertus, tačiau organizacija neturi lėšų: sąskaita tuščia, turto nėra, tad antstoliams nėra iš ko išieškoti.

Paskui tie patys asmenys po kelių dienų ateina ir prašo licenzijos kitam renginiui. Sakau: „Palaukit, jūs gi skolingi dar esat.“ Sako: „Mes jau atstovaujam kitai organizacijai.“ Ir vėl ta pati veikla, tik galbūt jau legali, nes atėjo pas mus prašyti leidimo.

Ir tai nevyksta iš nežinojimo. Žmonės tikrai žino, ką daro.

O ar galiojantys Lietuvoje teisės aktai yra pakankami, ar jie tenkina šiandieninius tiek LATGA-A, tiek kūrėjų poreikius?

Jie yra pakankami. Kai Lietuva išreiškė ketinimą prisijungti prie Europos Sąjungos (ES), buvo pateikta daug įvairių reikalavimų skirtingose srityse. Vienas iš reikalavimų – kad Lietuvoje veiktų autorinių teisių kolektyvinio administravimo sistema. LATGA-A galėjo pasakyti, kad Lietuvoje ši sistema veikia.

Norint prisijungti prie ES reikėjo ne tik būti prisijungus prie Berno konvencijos, bet ir pakeisti ir papildyti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą tokiomis nuostatomis, kurių reikalauja įvairios ES direktyvos. Tai buvo padaryta.

Šiandien yra visi reikalingi įstatymai ir teisės aktai, kuriais vadovaujantis tikrai galima apginti autorių teises.

Dar pasakysiu, kad labai puikiai dirba policijos pareigūnai.

Kokiais renginiais LATGA-A ketina paminėti savo veiklos dvidešimtmetį?

Skirsime dar didesnį dėmesį mūsų autoriams, kūrėjams. Esant galimybėms prisidėsime lėšomis, siekiant skatinti autorių kūrybiškumą ir profesionalumą. Štai dabar bendradarbiaujame su LRT: kaip ir pernai, skirsime nemažas premijas nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos autoriams nugalėtojams.

Taip pat esame numatę piniginę premiją konkurse, kuriame LATGA-A sudaryta ekspertų grupė rinks autorių, vertą apdovanojimo. Taip pat skirsime piniginius prizus Lietuvos radijo dainų konkurse, skirtame nepriklausomybės 20-mečiui: apdovanosime autorius nugalėtojus.

O LATGA-A 20-mečio paminėjimas bus balandžio 26-ąją – Pasaulinės intelektinės nuosavybės dieną. Pakviesime visus prisiminti, kad prieš dvidešimt metų įsikūrėm ir kad tokie esam.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai (17)