Laikinas miestas. Stalingradas kaip realybės dekoracija  ()

Volgogrado ir Stalingrado egzistavimas realybėje tuo pat metu ramiai įsitenka žmonių sąmonėje — įsijautusiam konservatoriui-„vaidmenų atlikėjui“ gyventi visuose istoriniuose perioduose tuo pat metu yra visiškai natūralu. Šiuo atveju tikrovė tampa tik dekoracija


Visi šio ciklo įrašai

  • 2023-02-02 Laikinas miestas. Stalingradas kaip realybės dekoracija  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Stalingrado mūšio 80-ies metų jubiliejaus proga Vladimiras Putinas rengiasi aplankyti Volgogradą, ir jeigu į miestą važiuotų keliu, pamatytų lenteles „Stalingradas“ — kelio ženklai oficialiai pakeisti dviems dienoms. Paskui jie bus atkeisti, tačiau šias dvi dienas Volgogradas vadinsis „miestu-didvyriu Stalingradu“.

Miestas pervadinamas atmintinų karinių datų proga, jų per metus iš viso aštuonios — taip dar 2013 metais nutarė Volgogrado miesto dūma, tačiau dar neseniai jokių veiksmų imamasi nebūdavo, lentelės prie įvažiavimo į miestą keičiamos nebuvo. Tačiau 2023 metų sausio 31-ąją sieną pakeistos, ir netgi stebint televizijos ir fotokameroms — ar tai dėl Putino vizito (nors į Volgogradą mūšio metinių minėti jis atvyksta ne pirmą kartą), ar, veikiau, tiesiog dėl bendro patriotinio jaudulio.

Stalingradas Kremliui visuomet buvo ypatingas karinės-patriotinės programos taškas. Pavyzdžiui, 2013 metų rugpjūtį prezidentas atvažiavo asmeniškai atidengti šalia traukinių stoties esančioje aikštyje pastatytą fontaną „Vaikų šokis“ (dar vadinamą „Barmalėjaus fontanu“ ir „Vaikai su krokodilu“), kurio griuvėsiai buvo vienu iš Stalingrado mūšio simbolių (po DT karo fontano kopijos atsirado keliuose miestuose, taip pat ir Ukrainos). Iš tiesų veikiausiai tai ir tapo pretekstu dar vienam diskusijų dėl miesto pavadinimo raundui, kurių rezultatu tapo siurrealistiškas laikino pervadinimo kompromisas.

Tai, žinoma, dekoratyvi istorija.

Galima pakeisti kelio ženklus ar pakabinti transparantus, tačiau adresai, savaime suprantama, lieka kokie buvę, įstaigų pavadinimai nesikeičia, ir netgi Volgogrado RF Komunistų partijos apskrities komitetas lieka Volgogrado. Beje, Volgogradas ne vienintelis toks.

Pavyzdžiui, Peterburge dar 1999 metais buvo išleistas panašus nurodymas miestą per šventes laikyti miestu-didvyriu Leningradu, tačiau to niekas ypatingai neprisimena.

Netgi Volgograde prie įėjimo į „Stalingrado mūšio“ muziejaus įėjimo neseniai pastatytas Stalino biustas atrodo kaip šios dekoracijos dalis — nors buvo garbės sargyba, dalyvavo miesto meras ir apskrities dūmos pirmininkas, ceremonija vis viena panėšėjo į ūmų kairiapatrioninį akcionizmą apvalios datos proga, o ne idėjos šventimą. Prieš porą metų komunistai ten jau statė Stalino biustą (savo sąskaita), tačiau dideliu įvykiu tai pavadinti būtų sunkoka. Šį kartą V. Putinas paminklo apžiūrėti irgi neketina (o kam jam tai? Jis jau pats beveik kaip Stalinas, juolab, šiuo atveju tautų vadas atrodo kaip kažkokia vietinės reikšmės legenda).

 

Visgi, kaip gestas Vakarams — grasinantis ir tuo pat metu priekaištingas — Stalingrado pavadinimas, akivaizdu, reikšmę ir skambesį išsaugojo. 2014 metų birželį, jau įsiplieskus pirmajam Donbaso konfliktui, Putiną dar pakvietė į sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje jubiliejų, tačiau priėmė jau ganėtinai šaltai; kitą dieną Rusijos prezidentas, lyg ir iš keršto nusprendęs priminti sąjungininkams apie generalisimą, pareiškė, kad Volgograde vertėtų surengti referendumą dėl miesto pervadinimo.

Jokio referendumo, savaime suprantama, nebuvo, nors tradicija švenčių proga prašyti prezidento grąžinti miestui Stalingrado pavadinimą liko. Tai tokia pati tradicija, kaip laikas nuo laiko ginčytis dėl Dzeržinskio paminklo grąžinimo į Lubiankos aikštę Maskvoje — savotiškas reguliarus valdžios veiksnumo lygio ir visuomenės jaudrumo lygio matavimas. Na, dar ir politinė pramoga, dar neseniai ne tiek jau daug jų ir buvo.

 

Beje, VCIOM dabar vietoje referendumo pateikė apklausos rezultatus, ir

67% volgogradiečių, jei tikėsime sociologais, visgi a href="https://wciom.ru/analytical-reviews/analiticheskii-obzor/volgograd-ili-stalingrad" target="_blank">nepritarė pervadinimui į Stalingradą. Beje, dažniausiai pateikiama priežastis — pervadinimas bus pernelyg brangus;

lyg požiūris į patį Staliną būtų jau savaime aiškus ir vienareikšmis.

Laikinas pervadinimas“ — be abejo, absurdas; niekas, taip pat ir miestas, negali šiandien vadintis vienaip, rytoj kitaip, o poryt vėl taip pat. Tai vaidmenų žaidimas, kaukių karnavalas, visgi nemažai žmonių sutinka šį žaidimą žaisti rimtais veidais ir netgi atlieka šia proga kažkokius oficialius veiksmus, ir tai netgi nieko pernelyg neglumina.

Dokumentu miestas skelbiamas egzistuojantis tuo pat metu dviejose epochose (epochų gali būti ir daugiau, jei deputatai panorėtų), ir tai ramiai telpa žmonių sąmonėje. Bendrai, vol­go­gra­do-sta­lin­gra­di­nis naratyvas platesnis nei konkrečios kalendorinės datos rėmai. Tai nėra ginčas apie perimamamumą, o būtent transistorinė įvairių epochų egzistavimo vienoje galvoje idėja; kažkas jaučiasi vienos lyties žmogumi, įkalintu kitos lyties kūne, o kai kas — literatūriniu „papuoleniu“, sovietinio Stalingrado gyventoju, prievarta įkalintu rusiškame Volgograde, besikankinančiu dėl fizinio ir emocinio pojūčio skirtumo.

 

Tai tikriausiai paradoksalus mentaliteto bruožas — nejausti laiko, neskirti (veikiau dėl noro, nei dėl nemokėjimo) epochų. Įsijautusiam konservatoriui-„vaidmenų žaidėjui“ natūralu išpažinti savotišką stichinį eternalizmą, gyventi visuose istoriniuose perioduose iš karto. Tas pats Vladimiras Putinas ne šiaip sau taip lengvai ir nesuvaidintai leidžiasi į plačius samprotavimus tiek apie Kyivo Rusią, tiek apie Didįjį Tėvynės karą. Jam visa tai ne praeitis, o tokia pat veikianti realybė, kaip ir dabartis, XVII amžiaus Maskva ne tik nesiskiria nuo XX ir XXI amžiaus Maskvos, o yra vienas ir tas pats miestas, viena ir ta pati valstybė.

Leninas gyvas, visi šiandien vykstantys politiniai procesai prasidėjo tik vakar, ir mūšiai prie Stalingrado ir Bachmuto — tiesiog vieno ir to paties karo dalis.

Dėl to ir „Nemirtingo pulko“ idėja išpopuliarėjo: mirę protėviai tokioje multiistorinėje koncepcijoje vis dar tebėra tarp gyvųjų.

Tuo galima paaiškinti kokios nors refleksijos nebuvimą dėl Krymo prijungimo (Kremlius tik ištaisė savo ką tik padarytą istorinę „klaidą“ — nuo tada praėjęs laikas ir įvykiai tiesiog ignoruojami), o ir bendrai tikėjimą praeities atkūrimo galimybe ir netikėjimą linijiniais priežastie-pasekmės ryšiais, pavyzdžiui, tarp specialiosios operacijos ir sankcijų. Tokioje koncepcijoje pasekmių irgi šiaip jau nėra, nes ateitis pakeista amžinybe.

 

Kuo detaliau rekonstruojami tokie praeities atributai, kaip pavadinimai ar paminklai, tuo įtikimesnis pasirodo laiko sumaišymo efektas, tuo lengviau gyventojui įsivaizduoti save gyvenančiu tuo pačiu metu visada. Tikrovė tokiu atveju iš principo suvokiama kaip dekoracija — kontaktas su ja tėra iliuzinis. Tuo momentu, kai perskyra su realybe tampa nebegrįžtama, to įprastai jau niekas nepastebi.


republic.ru




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(1)
(0)
(1)

Komentarai ()

Susijusios žymos: