Televizijos propagandos įvardintas eilinis „geros valios žingsnis“ liudija, kad Putinas* suvokia karo Ukrainoje nelaimėsiąs.

Margaritos Simonjan įvardinta dabar Rusijos armijos okupuotų teritorijų „pirkimo“ už Vakaruose areštuotus Rusijos 300 mlrd. dolerių idėja, žinoma, pribloškia. Siūlyti kažką pirkti už tau nebepriklausančius pinigus (ji ir pati tai juk ir pasakė: „jiems mums jų jau nebeatiduos“) — jau savaime nuostabu. Būtų galima spėlioti, kad tai tiesiog dar vienas Putino valdžios beprotiškumo pavyzdys, tačiau šiuo atveju reikalas kitas.

Pagrindinių Rusijos valstybinių propagandinių kanalų vadovai negali sau leisti tiesiog pliaukšti „SKO“ tema kas ant seilės užeina, viename iš dviejų pagrindinių televizijos, nesuderinę to su savo tiesioginiu viršininku — Vladimiru Putinu. Aiškus reikalas, vidinei auditorijai ši idėja pateikiama kaip iniciatyva asmeniškai pačios Simonjan, kuri rūpinasi „rusais, norinčiais gyventi Rusijoje“. Iš tiesų gi, tai yra įprastas informacijos įmetimas, tikintis, kad Ukrainą tokia perspektyva sudomins. To, suprantama, neįvyks.

Visų pirma todėl, kad šie 300 mlrd. jau ir taip Ukrainos kišenėje. Antra, Ukraina įsitikinusi savo jėgomis ir savo tiesa, kuri paprasta ir akivaizdi – ji buvo užpulta, dešimtys tūkstančiai jos piliečių nužudyta, šimtai miestų, kaimų, civilinės infrastruktūros objektų, pramonės ir žemės ūkio įmonių sugriauta. Ir kas dabar? Va taip ir imti ir atiduoti ukrainiečių krauju aplaistytą žemą už… už ką? Už pinigus, kurie ir taip dirbs Ukrainos ekonomikos ir infrastruktūros atstatymui?

Jau nekalbant apie tai, kad šimtams tūkstančių UGP karių, dabar besikaunančių už savo Tėvynę, toks žingsnis būtų tolygus išdavystei. Žinoma, kad jų vyriausiasis vadas, prezidentas Volodymyras Zelenskis, sunkią valandą pademonstravęs geriausius nacionalinio lyderio bruožus, būtinus štai tokio, išlaisvinimo karo metu — tvirtumą, ryžtą, drąsą — ko nors panašaus, o dar ir besiruošiant lemiamam Ukrainos armijos kontrpuolimui, daryti nesutiks.

Rusijos TV auditorijai, žiūrinčiai solovjovų, simonjanų ir skabejevų šou, aišku, reikėtų susimąstyti, kad jeigu Rusija turėtų normalią vyriausybę, šios gigantiškos lėšos — 300 milijardų dolerių ir dešimtys trilijonų pagrabinių rublių — galėtų dirbti RF piliečių gerovei ir sveikatai, o ne mirčiai ir sugriovimams. Tačiau istorija mus moko, kad istorija nieko nemoko ir akivaizdžiausios, ant paviršiaus gulinčios, išvados vidutiniam statistiniam gyventojui pasiduoda sunkiausiai. Beprotiškais sąmokslais ir painiausiais scenarijais jiems tikėti sekasi kur kas lengviau.

 

Grįžtant prie Simonjan įvardinto eilinio „geros valios žingsnio“, pažymėtina, kad jis liudija Putino suvokimą, kad karo Ukrainoje jis nelaimės.

Tiesą sakant, man Putinas jau seniai primena garsųjį Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanų herojų — Panikovskį, kuris, įsikalęs sau į galvą, kad pogrindinio milijonieriaus Koreikos svarsčiai auksiniai, įtikino sėbrą Šurą Balaganovą juos pavogti. Panikovskis savo klaidą suprato pirmasis ir, suprasdamas, kas jo laukia, toliau mechaniškai džyrino pjūkleliu savo svarstį, įkalbinėdamas Balaganovą: „pjaukite, Šura, pjaukite, jie auksiniai…“.

Putinas irgi dabar daug ką daro iš inercijos — toliau į frontą meta šimtus ir tūkstančius naujų savo karių, kerštingai ir beprasmiškai bombarduoja Ukrainos miestus, tuščiai vildamasis: o gal pavyks! Tačiau jis atsimena, kad vos po metų, 2024-ųjų balandį, jo laukia eilnė jo valdymo iki gyvos galvos prolongacija. Dėl juridinio išsilavinimo jis didelę reikšmę suteikia formaliam legitimumui.

Tačiau tam jam trūks plyš reikalinga pergalė, ir kuo greičiau. Kaina (šiuo atveju, tiesiogine prasme) jo, kaip visada, nerūpi. Žinoma, jis ir toliau pasirengęs apkasus Ukrainoje užkimšti šimtais tūkstančių savo kareivių lavonų — čia jokių abejonių nekyla. Tačiau dabar jam aišku, kad be galo to daryti jis nepajėgs. Viskam yra ribos — jas turi netgi Rusijos visuomenė. Nepamirškime sankcijų ir karo ekonominių pasekmių. Kaip jau minėjome, vos per pirmuosius du 2023 metų mėnesius RF biudžeto deficitas pasiekė visiems metams planuotą lygį. Šios sistemos atsparumo slenkstis gali išryškėti gan greitai ir pačiu netinkamiausiu metu. Pavyzdžiui, neilgai trukus iki prezidento rinkimų. Arba iš karto po jų.

Dėl to Putinas Simonjan lūpomis siūlo Ukrainai gan nevykusį ir beskonį pinigų „raguolį“, kurie jam jau nepriklauso. Simonjan (suprask, Putinas) netgi sutinka, kad ukrainiečiai vadintų tuos šimtus milijardų rusiškų lėšų „reparacijomis“, nors dar visai neseniai šis žodis juos siutino.

Savaime suprantama, Putinas bizūną irgi visada laiko parengęs ir naudoja, kaip įprasta, kartu su „raguoliu“. Be smūgių raketomis į Ukrainos miestus, Putino „bizūnu“ laikytinas ir branduolinis ginklas Baltarusioje. Branduolinis smūgis į Ukrainos teritoriją — dabar Kremliaus visai rimtai svarstomas variantas. Visgi, galima neabejoti, kad Putinas suvokia, kad po to kelio atgal jam nebeliks. Todėl dabar tokiais įmetamos informacijos zondais jis ir stengiasi apčiuopti daugiau ar mažiau priimtinus atsitraukimo kelius.

Pasiūlymas „nupirkti“ užgrobtas Ukrainos teritorijas — būtent vienas iš tokių bandymų, atsukti atgal visą istoriją su „SKO“, greitutėliai pudros sluoksniu užbaigti karą, pašalinti šią temą iš Rusijos žiniasklaidos repertuaro, ta proga surengti „legitimius“ rinkimus ir valdyti kiek įmanoma ilgai ir laimingai.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

Komentarai ()