Kalba atlieka dvi pagrindines funkcijas: ja apibūdinama tikrovė; ja mes komunikuojame su kitais žmonėmis. Šios kalbos funkcijos neatskiriamai susijusios. Netinkamai vartojant kalbą pažeidžiamos abi šios paskirtys vienu metu. Apie tai, kaip vienoks ar kitoks žodžių vartojimas veikia tikrovę, kalbamės su Lietuvių kalbos instituto direktore Jolanta Zabarskaite.

Pradėkime nuo bendro klausimo apie kalbos ir mąstymo ryšį. Ar kalba yra priemonė išreikšti mintims, ar ji jas formuoja? Paprastai manoma, kad kalba yra instrumentas.

Šį klausimą įvairiais aspektais svarstė visų laikų filosofai. Būtent tai ir rodo, kad vieno atsakymo būti negali. Mano galva, mąstymas ir kalba yra visiškai neatsiejami dalykai. Žiūrint mechaniškai, aišku, galėtume sakyti, kad kalba yra priemonė, įrankis. Tačiau taip sakydami eliminuotume kuriamąją kalbos galią. Kalba turi daugiau savybių, nei mes iš jos galime tikėtis. Ir mumyse esantis žodis su savo reikšme gali visai netikėtai išsiskleisti. Kitaip tariant, jis gali pamaitinti mūsų mintį. Veikia tam tikra sistema. Neturėdamas minties, nepavadinsi daikto, neturėdamas žodžio, neišreikši minties.

Kaip patikrinti teiginį, kad kalba (jos vartojimo būdai) formuoja mūsų mąstymą? Kokių įtikinamų pavyzdžių būtų galima pateikti?

Pirmieji apie kalbos ir aplinkos, tautiškumo, savasties santykį, ko gero, prabilo Amerikos antropologai (pavyzdžiui, F. Boasas), kuriems tokių minčių kilo, pradėjus tyrinėti visiškai kitokias, nepažįstamas, niekada netirtas indėnų kalbas.Reikėjo jas atpažinti, nustatyti tose kalbose vartojamų žodžių ribas, surasti jų prasmes. Toks ir buvo jų metodas: siejant reiškinius arba daiktus su žodžiais, buvo bandoma atspėti, kodėl tų žodžių skambesys reiškia vieną ar kitą dalyką. Antropologai netrukus pastebėjo, kad yra visiškai neįprastų Europos modernioms kalboms pavadinimų. Taigi, reikia manyti, kad tų kultūrų žmonės ir mato pasaulį kitaip. Pavyzdžiui, nežinodamas augalų pavadinimų, matysi tik pievą. Jei žinosi, kad ten yra snapučių, dobiliukų, trauklapių ir pan., tavo žvilgsnis diferencijuosis.

Inuitai turi dešimtis žodžių įvardinti sniegui, tuo tarpu mes tegalime pasakyti, kad jis baltas, pilkas ir purvinas. Taigi jie mato daugiau. Kiek tikrovei reikšmingas vienoks ar kitoks daiktų ar reiškinių įvardijimas? Mūsų protėviai sakydavo: „Pakeitęs vardą, pakeisi laimę.“ Ką jie galėjo turėti omenyje? Kodėl vardas buvo taip sureikšmintas. Regiu čia magiją…

Tai ateina iš labai senų laikų, dar iš mitologinio mąstymo. Taip yra visame pasaulyje, visose visuomenėse. Vardo davimas yra kažkokio asmens, daikto ar reiškinio išskyrimas iš visumos ir jo įsteigimas: pasakymas, kad nuo šiol jis bus. Ir bus būtent toks. Suteikus vardą, asmuo ar dalykas yra individualizuojamas, t. y. jam suteikiama ypatingų požymių. Kalbininkai savo ruožtu pasakytų, kad vardas turi įvairių psichologinių ir socialinių sąsajų su žmogaus asmenybe, šeimos nuostatomis, vertybėmis, laikmečiu ir t. t. Pavyzdžiui, kodėl po karo daugeliui sūnų tėvai duodavo Vytauto, Mindaugo, Algirdo vardus? Arba, kodėl dabar mėgstama duoti pagoniškuosius? Vardas byloja daugiau, nei mes iš jo tikimės. Pats nuostabiausias dalykas kalboje, apie tai jau buvau užsiminusi anksčiau, kad ji išreiškia daugiau, nei ji pati turi.

„Netinkamas kalbos vartojimas pažadina sieloje blogį“, – sakė Sokratas. Akivaizdu, jis turėjo galvoje ne gramatines klaidas, bet netiesos sakymą, dirbtinį konflikto tarp kalbos ir tikrovės sukėlimą. Netinkamas kalbėjimas, anot jo, pažeidžiąs pasaulio harmoniją. Ar pritartumėte tam senovės išminčiui? Kas atsitinka, kai kalbą vartojame netinkamai?

Filosofas Slavojus Žižekas sako, kad tinkamas kalbos vartojimas yra smurtas, kuris trukdo asmenybės ir visuomenės saviraiškai. Anot jo, tokia kalba, tai rėmai, kurie neleidžia atsirasti naujai semantikai, o nauja semantika gali būti naujų idėjų pagrindas. Tiesa, matyt, kaip visada slypi per vidurį. Esu įsitikinusi dėl vieno: kalba tikrai gali daug pakenkti. Kaip ir padėti. Visų pirma ji gali pakenkti kaip manipuliavimo, ideologijos skleidimo ir melo priemonė. Blogam tikslui naudojama kalba griauna harmoniją, tikrai galima taip sakyti.

Ar nepastebite tokios harmonijos griovimo tendencijos mūsų žiniasklaidoje? Dauguma sutiks, kad melas, šmeižtas, manipuliacijos yra didžiosios nuodėmės, tačiau yra piktnaudžiavimo kalba, kurio paprastai yda nelaikome. Man į akis krinta piktnaudžiavimas metaforomis.

Sutinku, harmoniją galima griauti ir nepastebimai. Straipsnio turinys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nekaltas, tačiau savo esme būti destruktyvus. Manau, kad taip buvo visais laikais. Apie tai N. Makiavelis rašė be užuolankų. Vienas iš labiausiai mane erzinančių dalykų mūsų žiniasklaidoje – tai paplitę leksikos, metaforų, palyginimų štampai. Mano galva, tai parodo ir paties rašančiojo, pavadinkime švelniai, ribotumą, ir nepagarbą skaitytojui. Nekalbant jau apie tai, kad taip tikrai skurdinama kalba.

Kitas dalykas – tai leksika, savyje turinti neigiamų semų. Tokios leksikos šiomis dienomis yra labai daug. Kartais man atrodo, kad vienas kitas žodis, turintis neigiamą poveikį, tarsi paleistas tyčia. Jeigu imtumėte pastarųjų mėnesių kai kuriuose populiariuose interneto portaluose spausdinamus straipsnius, pastebėtume juose labai dažnai vartojamą žodį baimė. Ji kyla, ji sėjama, ji visus dėl ko nors apima.

Dar vienas momentas, kai kurių neigiamų reiškinių apibūdinamas pateikiant sušvelnintą leksiką. Šie mano išvardyti trys dalykai yra pavojingesni, nei koks nors klaidingas pavartojimas, kirčiavimo klaidos, netinkamas žodis ar netgi keiksmažodis. Pastaruoju atveju tekstas gali netgi įgauti energijos, žinoma, jei keiksmažodis pavartojamas vietoje ir laiku.

Man į akis yra kritę keletas žiniasklaidoje nuolat vartojamų, keistų žodžių. Vienas iš jų: „užsimoti“. „Užsimojo pažaboti žolės degintojus“, „Užsimojo sutvarkyti gatves“. Ką implikuoja tas „užsimojo“? Ogi tai, kad pastanga taip ir liks bergždžia. Galima čia išgirsti ir pašaipos gaidelę… Arba įvykus nelaimei, kai Ančios ežere paskendo trys žmonės, kaltę žurnalistai suvertė ežerui. Jis buvo vadinamas „mirties ežeru“, buvo rašoma esą jis tykojęs aukų.

Taip yra perkeliama atsakomybė kitam, kartu tai ir gąsdinimas. „Ežeras tykojęs aukų“. Čia matyti gamtos sužmoginimo, mitologizavimo. Arba štai mūsų tariamos aukštuomenės gyvenimą aptariančiose kronikose vienu metu buvo paplitęs žodis „mėgautis“. Jie nevalgo, o „mėgaujasi maistu“. Kai žodis vartojamas, kur reikia, ir kur nereikia, iškreipiama jo prasmė. Dar vieną dalyką norėčiau paminėti, tai modernių maginių žodžių vartojimas įvairiuose dokumentuose. Pavyzdžiui, draugiškumas aplinkai. Rengiant kokį nors aplinkosaugos projektą, būtina pavartoti šią sąvoką. Tai, matyt, užburia projektą skaitančią komisiją.

Kas atsitinka, kai žodžiai žiniasklaidoje vartojami nenuosekliai? Pavyzdžiui, sakoma: „Disidentas A. visiems laisvę mylintiems žmonėms buvo didelis autoritetas“ ir „Nusikaltėlių autoritetas B. savo veiklą pradėjo dar sovietmečiu“? Ar taip neatsakingai vartojant žodį, jis nėra sukompromituojamas?

Norėčiau paminėti vieną Rusijoje darytą tyrimą. Tyrimo metu buvo lyginamas žodžio „žmogžudys“ supratimas kasdienybėje su jo žodynine reikšme. Rusija – didelė šalis, jie ten turi išsileidę daug įvairių žodynų. Taip pat buvo tiriama, kaip kito šio žodžio aiškinimas. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad laukinio kapitalizmo laikais Rusijoje atsiradęs naujas terminas: kileris, didžiajai respondentų daliai neturėjo jokios neigiamos reikšmės! Jiems tai buvo gerai apmokamas darbas, ir tiek. Tokiu būdu žodis „žmogžudys“ buvo reabilituotas. Taigi žodžius galima ir sukompromituoti, ir reabilituoti. Priklauso nuo to, kaip juos vartosi. Akivaizdu, kad galima manipuliuoti gilumine žodžio struktūra, nes žodžiai yra daugiareikšmiai. Mėgstu sakyti, kad žodis yra kaip sėkla, iš kurios išauga didžiulis reikšmių medis. Kamienas būtų pagrindinė reikšmė, nuo jo atsišakoja šakos – kitos reikšmės. Kai kurios šakos nulūžta, vyksta niekada nesustojantys procesai. Verta panagrinėti, kaip tos reikšmės vienos iš kitų atsiranda, ir surasti jų atsiradimo logiką. Iš tokios analizės galima daug ką pasakyti apie mūsų santykį su pasauliu. Pavyzdžiui, žodis ranka. Jis gali reikšti ir valdžią, ir globą.

Rankomis galima ir grobti, ir globti. Kaip įgyvendinti atsakomybės tikrovei ir kalbai idealą? Juk galima kalbėti apie tokią atsakomybę? Yra vadovėlių, kuriuose mokoma atpažinti propagandą, tačiau kaip išmokyti atpažinti iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančius, tačiau vis dėlto pavojingus dalykus?

Skaitytojai turėtų įgyti gebėjimų atpažinti netinkamą kalbos vartojimą. Aklai nepasitikėti tekstu, nepasitikėti šneka. Problema, apie kurią mes kalbame, visų pirma susijusi su pagarba. Žurnalisto pagarba sau ir skaitytojui. Viskas paprasta: kiekviena profesionalų bendruomenė turi rimtai žiūrėti į savo darbą. Mūsų – mokslininkų ir žurnalistų – raiškos priemonė yra kalba. Turime prižiūrėti, kad ji būtų vaizdinga, įdomi, skambi, ne banali ir vartojama teisingai.

Vartydamas kai kuriuos Lietuvoje leidžiamus laikraščius, kartais negali atpažinti savo šalies. Tada ir klausi savęs, ar čia aš viską matau geriau nei yra, ar jie iškreipia vaizdą…

Panašiai yra su reklamomis. Jei laikytum tai, kas jose rodoma, vertybėmis, pasiektum tokį lygį, kad nebegalėtum gyventi be kitų pagalbos. Turėtum prisipažinti sau esąs neįgalus, tas, kuriam nuolat reikia padėti. Svarbu pastebėti, kad, norint pateikti neiškreiptą visuomenės gyvenimo vaizdą, visiškai nebūtina rašyti vien pozityvą. Pozityvas irgi gali būti sumeluotas. Ir darys tokį patį poveikį, kaip ir negatyvas. Matyt galvojama, kad kai nėra ko demaskuoti – gyventi neįdomu. Grįžtant prie mitologinės sąmonės, tikrovė yra užkalbama būti neigiama. O kodėl mes taip elgiamės? Daugybė priežasčių. Vieną tarpinį atsakymą lyg ir radome: tai menka ir rašančiųjų, ir skaitančiųjų savivertė.

Išties, manoma, kad kiekvienas reiškinys turi savo tamsiąją pusę ir yra demaskuotinas. Klausimas pabaigai: kaip apibūdintumėte tinkamą, korektišką kalbėjimą ir jo šaltinius?

Atsakysiu ne kaip kalbininkė, o kaip žmogus, kaip moteris: kalbėjimas su meile. Su meile savo auditorijai. Kalbėti, rašyti „minkštai“, be prievartos, nedemonstruojant galios tikrovei ir neprimetant kitiems savo teiginių, savo nusivylimo, priekaištų, bet ko… O taip kalbėti galima tik tada, kai kitus žmones vertini kaip partnerius, kaip žmones, plaukiančius su tavimi vienoje valtyje. Gyvename Lietuvoje, savo valstybėje, ir tik mes galime ją pakeisti. Galų gale juk nėra taip blogai, tiesa? Tik ta tikrovė užkalbėta būti atgrasi.

Kalbėjosi Zigmas Vitkus

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Zigmas Vitkus

Komentarai (2)