Istorijos mėgėjams. Tony Judt knyga „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 m.“ (0)
Pasirodė Tony Judt knyga „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 m.“ (vertė Jurga Grunskienė, Alvyda Stepavičiūtė, Milda Pabarčiūtė, Ingrida Tatolytė).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie autorių
Tony Judt (Tonis Džadas, 1948–2010) – garsus britų istorikas ir eseistas, keturiolikos istorinių knygų autorius ir sudarytojas, daugelį metų rašęs straipsnius New York Times Review of Books, Times Literary Supplement, New Republic ir New York Times. Jo knygą Pokaris: Europos istorija nuo 1945 m. leidinys The New York Times Review pripažino viena geriausių 2005 metų knygų, ji taip pat buvo pristatyta Pulitzerio premijai. 2007‑aisiais autorius buvo apdovanotas Hannah’os Arendt prizu.
Apie knygą
1945-aisiais Europa skendėjo griuvėsiuose. Žemynas buvo nuniokotas praūžusio chaoso: karo, masinių skerdynių, bombų… Didelė dalis Rytų Europos teritorijos pateko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną – joje viena despotinė valdžia keitė kitą. Šiandien Sovietų Sąjungos nebėra, griuvo kitos dirbtinai sulipdytos šalys, keitėsi ideologijos, o Europos Sąjungos valstybės siekia pačios Rusijos sienas.
Kaip tai atsitiko? – klausia garsus britų istorikas ir eseistas, Europos istorijos žinovas, New York Review of Books apžvalgininkas Tony Judt, keturis dešimtmečius tyrinėjęs šiuolaikinę Europą. Šių tyrimų rezultatas apima 34 valstybes (nuo Lisabonos iki Sankt Peterburgo) ir 60 metų laikotarpį iki 2005‑ųjų, tai itin išsami netolimos žemyno praeities studija, kurioje į vieną darnią visumą sulydomi tarptautiniai santykiai, valstybių vidaus politika, idėjos bei koncepcijos, socialiniai pokyčiai, šalių ekonominė plėtra ir kultūra.
Pokario pasakojimo laukas – platus: Sovietų Sąjungos žlugimas, Europos Sąjungos atsiradimas ir iškilimas, galutinis Europos imperijų subyrėjimas, besikeičiantis Europos santykis su prisiminimais apie karą ir prieštaringas požiūris į dvi savo įtaka ją apsupusias galybes – Rusiją ir JAV.
Knygos autorius 1968-ųjų įvykius Paryžiuje sieja su tų pačių metų įvykiais Prahoje ir Italijoje, analizuodamas Salazaro diktatūrą Portugalijoje, ją lygina ne tik su Franco valdymu Ispanijoje, bet ir Ceauşescu režimu Rumunijoje. Aiškiai ir nuosekliai perteikdamas žemyne besiklostančius įvykius kaip visumą, tyrinėtojas nepamiršta išryškinti skirtingos Rytų ir Vakarų patirties. Jis įtaigiai analizuoja ne tik gausius Europą drebinusius politinius įvykius ir reiškinius, tokius kaip Graikijos pilietinis karas, skandinaviškoji socialdemokratija, daugiakalbės Belgijos rūpesčiai, Šiaurės Airijos ir baskų kovos, bet ir pateikia originalių įžvalgų apie prancūzų ir čekų kiną, egizstencializmą ir pankroką, „The Beatles“ ir brutalistinę architektūrą, taip pat atskleidžia naujų faktų apie išskirtines žemyno asmenybes: Winstoną Churchillį ir François Mitterand’ą, generolą Franco ir generolą Jeruzelskį, Silvio Berlusconi ir Josifą Staliną.
Atsiliepimai apie knygą
Išties stulbinantis, puikus darbas. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų parašyti geresnę ir įdomesnę istoriją apie tai, kaip šiandieninė Europa prisikėlė iš 1945 metų griuvėsių. Nežinau nė vieno veikalo apie antrąją XX amžiaus pusę, kuris galėtų jam prilygti. Žodžiu, tikras šedevras.
Ian Kershaw
Tony Judt apie tikrąją Europą – ją jis vadina „išskirtine tautų ir tradicijų dvasia“ – kalba su ypatingu jautrumu ir pagarba. Šioje nuoširdžioje ir autoritetingoje knygoje pateikiama aiški ir itin naudinga sistema, kuri leidžia orientuotis žemyne.
David Owen
Knyga įvykių pasakojimo ritmu primena trilerį, o apimtimi – enciklopediją... ypatingas pasiekimas.
New York Review of Books
Autoriaus žodis
Mintis rašyti šią knygą kilo persėdant į traukinį Vestbanhofe, pagrindinėje Vienos geležinkelio stotyje. Buvo 1989 m. gruodis, palankus laikas tokiam sprendimui. Buvau ką tik grįžęs iš Prahos, kur Vaclavo Havelo „Piliečių forumo“ dramaturgai ir istorikai iš pamatų sudrebino policinę komunistų valstybę ir keturis „tikrojo socializmo“ dešimtmečius nusviedė į istorijos šiukšliadėžę. Prieš kelias savaites netikėtai griuvo Berlyno siena. Kaip ir Lenkijoje, Vengrijoje visi prisiėmė pokomunistinės politikos iššūkius: senasis režimas, toks galingas vos prieš keletą mėnesių, traukėsi į nebūtį. Lietuvos komunistų partija buvo ką tik paskelbusi savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. O taksi pakeliui iš geležinkelio stoties girdėjau Austrijos radiją pranešant pirmąsias žinias apie sukilimą prieš nepotistinę Nicolae Ceauşescu diktatūrą Rumunijoje. Politinis žemės drebėjimas išjudino į ledą sustingusią pokario Europą.
Epocha baigėsi; naujoji Europa išvydo dienos šviesą. Tiek buvo aišku. Tačiau atsitraukiant senajai tvarkai suabejota daugeliu giliai įsišaknijusių prielaidų. Viską, kas kadaise atrodė pastovu ir lyg neišvengiama, persmelkė laikinumo nuojauta. Šaltojo karo konfliktas, Rytų atskilimas nuo Vakarų, komunizmo ir kapitalizmo varžymasis, paskiros ir sąlyčio taškų neturinčios legendos apie turtingąją Vakarų Europą ir vasalines sovietų bloko valstybes rytuose: dabar buvo nebeįmanoma viso to grįsti ideologijos būtinybe ar geležine politikos logika. Tai buvo atsitiktiniai istorijos padariniai – ir istorija jų atsikratė.
Europos ateitis pasirodė esanti visai kitokia – kaip ir jos praeitis. Žvelgiant atgal, 1945‑1989 m. dabar ėmė labiau panėšėti ne į naujos eros slenkstį, o į tarpinį laikotarpį, tarpinį pokarinį epizodą, neišspręstą konfliktą, kuris baigėsi 1945 m., tačiau jo epilogas truko dar pusę amžiaus. Kad ir kokį pavidalą ateityje Europa įgautų, pažįstama ir tvarkinga praėjusių įvykių istorija amžiams nugrimzdo į užmarštį. Tą ledinį gruodį Vidurio Europoje man regėjosi, kad pokario Europos istoriją teks perrašyti.