Vadim Volovoj. Rusijos kariuomenei nereikia rusiškos ginkluotės? (9)
Prieš kurį laiką Rusijos sausumos pajėgų vadas generolas pulkininkas A. Postnikovas padarė daug karinių ekspertų diskusijų sukėlusį pareiškimą. Jis pažymėjo, kad net naujausia ginkluotė ir karinė technika (šarvuočiai ir tankai, artilerija ir šaunamieji ginklai), kurią gamina Rusijos karinės pramonės kompleksas, pagal savo charakteristikas atsilieka ne tik nuo NATO, bet ir nuo Kinijos analogų. Kaip pavyzdį jis pateikė moderniausią rusišką tanką T-90, pabrėždamas, kad šis gaminys tėra 17-oji T-72, kuris buvo pradėtas gaminti 1973 metais, modifikacija. Be to, A. Postnikovas pareiškė, kad T-90 kainuoja 118 mln. rublių, o už tuos pinigus galima nusipirkti tris vokiškus tankus „Leopard“, ir priminė, kad šiandien šiuolaikinės technikos dalis Rusijos sausumos pajėgose sudaro tik 12 procentų (iki 2020 m. planuojama ją padidinti iki 70 procentų).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kalbant faktų kalba, tokia Sausumos pajėgų vado pozicija neatlaiko kritikos. Pirma, pilno komplektavimo T-90 Rusijos kariuomenei, laikraščio „Ведомости“ duomenimis, kainuoja apie 70 mln. rublių. Todėl iš kur A. Postnikovas gavo 118 mln. rublių sumą – neaišku (gal iš korupcinių schemų?). O jo minėtas „Leopard“ – vėlgi priklausomai nuo komplektavimo – kainuoja nuo 140 iki 290 mln. rublių. Tad kaip generolas pulkininkas už 118 mln. rublių pirks tris vokiškus tankus – karinė paslaptis. Beje, naujausias „Leopard“, kaip ir T-90, yra pirmo „Leopard“ modelio labai modernizuotas variantas, tai pasaulinėje tankų gamyboje yra įprastas dalykas.
Pagaliau, jeigu jau T-90 yra toks baisiai blogas, kodėl jį noriai perka Indija, kuri ginkluotę užsienyje renkasi labai kruopščiai? Be to, per bandymus, kuriuose dalyvavo T-90, minėtas „Leopard“, amerikiečių tankas „Abrams“ ir prancūzų „Leclerc“ (bandymai vyko vienoje iš arabų šalių, t. y., gana ekstremaliomis sąlygomis), geriausiai pasirodė ne kas kitas, o rusiškas tankas. Galbūt jis nėra geriausias pagal visus parametrus, bet tikrai konkurencingas pasaulio ginkluotės rinkoje.
Šiame kontekste norisi paklausti: kodėl A. Postnikovas pasakė tai, ką pasakė? Vargu ar jis visiškas kvailys, nežinantis realių faktų ir savo rankomis žlugdantis „Рособоронэкспорт” pozicijas pasaulinėje ginkluotės rinkoje. Vadinasi, egzistuoja tam tikros „pogrindinės“ priežastys. Visai neseniai D. Medvedevas griežtai sukritikavo Rusijos karinės pramonės kompleksą už tai, kad 2010 m. karinis užsakymas nebuvo įvykdytas 30 procentų. Kitaip tariant, valstybė turi pinigų kariuomenei perginkluoti, bet vietinė karinė pramonė, labai pasiilgusi normalaus finansavimo, pasirašo kontraktus, kurių negali „pakelti“. Galiausiai jų realizavimas arba labai vėluoja ir brangsta (net be korupcijos faktoriaus), arba pagamintas produktas yra vidutinės kokybės (principas – saviškiams ir taip bus gerai). Taigi minėti Sausumos pajėgų vado žodžiai gali būti savotiškas paskatinimas nacionaliniams ginkluotės gamintojams, kad jie labiau stengtųsi. Galima ryškiausia praktinė tokios strategijos išraiška – „Mistral“ laivų pirkimas iš Prancūzijos (paliekant nuošalyje politinį sandorio aspektą). Taip Kremlius parodė savo karinių laivų pramonei, kad ji nuolaidų gali nebesitikėti ir situacija, kai aukščiausiai šalies valdžiai tenka aiškintis Indijai dėl užsakyto lėktuvnešio brangimo ir vėluojančio jo perdavimo, yra netoleruotina. Kitas pavyzdys – istorija su nepilotuojamais žvalgybos lėktuvais. Kai rusų gamintojams buvo pagrasinta, kad atitinkama produkcija bus perkama Izraelyje, ir įvyko pradiniai jos pirkimai, jie iš karto susiėmė ir kokybės požiūriu žengė žingsnį į priekį. Panaši padėtis yra dėl ketinimų pirkti lengvus šarvus karinei technikai Vokietijoje, kario amuniciją Prancūzijoje ir t. t. Be trumpalaikės naudos, visa tai yra dar ir technologijų, kuriomis remiantis bus galima modernizuoti savo technologinę bazę, perėmimas. Kartu Maskva turėtų suprasti, kad visiškai pereiti prie užsienio ginkluotės tokia valstybė kaip Rusija sau leisti negali, nes tai tiesioginė grėsmė jos nacionaliniam saugumui, ir „Mistral“ atvejis turėtų būti greičiau išimtis nei taisyklė. Tačiau kai kam ši logika, tikėtina, nėra argumentas. Galbūt tam tikros jėgos Rusijos valdžioje ir kariuomenėje dėl asmeninių korupcinių paskatų yra suinteresuotos karinės prekybos su Vakarais skatinimu. Čia pirmiausia į galvą ateina gynybos ministro A. Serdiukovo pavardė. Jo atžvilgiu vieningos nuomonės nėra. Vieni ekspertai (mažesnė jų dalis) giria ministrą už ryžtą sulaužyti stuburą senai karinei sistemai ir išmesti į istorijos sąvartyną viską, kas yra neefektyvu Rusijos kariuomenėje ir karinės pramonės komplekse. Tačiau daugumą karinių analitikų šokiruoja kai kurie A. Serdiukovo pareiškimai ir planai. Jų nuomone, gynybos ministrui kariuomenė yra kaip gamykla, kurios darbą tiesiog reikia optimizuoti, nors armija visada yra nuostolinga (tokia jau saugumo kaina). Nežinant visų politikos Kremliaus koridoriuose subtilybių, sunku pasakyti, kas teisus – juk ne veltui V. Putinas ir D. Medvedevas, nepaisydami kritikos škvalo, neatleidžia A. Serdiukovo iš pareigų. Tačiau kai pasirodo žinių, kad ministras atgyvena pavadino Kalašnikovo automatus, kuriuos Afganistane ir Irake naudojo net Amerikos kariai, kai jų modeliai nustodavo veikti (ką jau kalbėti apie privačias karines kompanijas), kyla rimtas klausimas dėl jo kompetencijos ir interesų. Čia verta prisiminti ir Oro desanto pajėgų (ODP) vado V. Šamanovo avariją. Oficialiai tai buvo nelaimingas atsitikimas ir generolas leitenantas išgyveno. Tačiau vieša paslaptis, kad ODP vadas itin nesutaria su A. Serdiukovu. Pavyzdžiui, A. Šamanovas neleido reformuoti (suprask – sužlugdyti) desanto pajėgų ir orientuojasi į rusiškus nepilotuojamus lėktuvus (o galbūt yra ir pretendentas į gynybos ministro postą). Todėl negalima visiškai atmesti versijos, kad avarija iš tikrųjų buvo pasikėsinimas ir kad A. Serdiukovo grupuotė pirmiausia rūpinasi savo, o ne Rusijos kariuomenės interesais. Žinoma, išdėstytos mintys yra iš sąmokslo teorijos srities, bet tai nereiškia, kad jos neturi jokio racionalaus pamato. O žinoma rusiškų tankų gaminimo įmonė „Uralvagonzavod“ paskelbė, kad 2011 m. rugsėjį parodys naują tanką – dar labiau patobulintą T-90. Greičiausiai tai nėra atsitiktinis žingsnis, turint omenyje A. Postnikovo pareiškimą. Kita vertus, stebina Gynybos ministerijos pozicija dėl tanko T-95, kuris, pasak tam tikrų žinių, kaip tik yra ne T-90 modifikacija, o iš principo naujas gaminys, jį gina „Uralvagonzavod“ direktorius O. Sijenka. Žinoma, iš karto galima pasakyti, kad gamintojai visada gina savo produkciją, bet šiuo atveju kažkaip labiau norisi tikėti O. Sijenka, o ne Gynybos ministerijos viceministru V. Popovkinu, kuris pareiškė, kad T-95 dar nepagamintas jau paseno (kaip ir apie Kalašnikovo automatą – jį gaminančios įmonės vadovui).Apibendrinant galima pasakyti, kad pinigų Rusijos kariuomenei apginkluoti šiuo metu skiriama vis daugiau, bet jų praktinis pritaikymas kol kas neduoda norimo rezultato. Pusė bėdos, jeigu to priežastys būtų tik objektyvios (kritinė kariuomenės ir karinės pramonės komplekso padėtis dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje). Tačiau tam tikri požymiai rodo, kad ne visi Kremliuje ir Rusijos kariuomenėje yra suinteresuoti efektyvia pastarosios reforma ir pirmiausia siekia patenkinti savo korupcinius interesus.
O blogiausia yra tai, kad tie korumpuotieji gali būti pagrindiniai „reformatoriai“. Todėl belieka tik tikėtis, kad patriotų pusė nugalės, nes žlugusi Rusijos kariuomenė šalies kaimynams ir visam pasauliui yra dar didesnis pavojus (dėl nekontroliuojamos prekybos ginkluote ir karinės paskirties medžiagomis su bet kuo, kas moka) nei stipri, bet gerai valdoma ir kontroliuojama.
