Markas Chandleris: Silpnos ekonomikos priežastis – įdomumo stygius (1)
Kodėl JAV gimsta stipriausios pasaulio įmonės? Atsakymas paprastas – nes ten žydas su musulmonu pas krikščionį kaimyną eina švęsti Kalėdų. Kaip tai susiję, klausite? Galima pacituoti San Fransisko mero patarėjo Marko Chandlerio žodžius: tik kultūrų, religijų ir požiūrių katile gali gimti geriausios verslo idėjos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žinių ekonomika kol kas vadinamės tik popieriuje – vaizdžiai skaičiais iliustruotose strategijose, deklaracijose ir ateities vizijose. Pasak Marko Chandlerio, tvariai, žiniomis paremtai ekonomikai reikia trijų esminių dalykų – išsilavinusių žmonių, rizikuoti nebijančių investuotojų ir tolerantiškos bei įvairialypės visuomenės. Panašu, kad pirmuosius du turime, bet įvairialype visuomene toli gražu nesivadiname.
Naujų verslų varikliai – rizikos kapitalistai Lietuvoje pradėjo dygti visai neseniai ir, tikėkimės, čia užsiliks. Brangūs jų pinigai padeda užauginti neįtikėtinai stiprių įmonių, o stiprūs verslai kuria stiprią ekonomiką. Tik čia vėl esame JAV užnugaryje, nes rizika, kaip ir dauguma europiečių, taip nesižavime ir nesame pratę gyventi skolon.
Mūsų bankai finansuoja tik griežta verslo logika pagrįstas ir užtikrintai pelningas idėjas. Dėl tos pačios priežasties taip ir (bent jau kol kas) nesukūrėme revoliucinį vaidmenį turinčių įmonių.
Grįžkime prie išsilavinusios visuomenės. Bet kuris pristatydamas mūsų šalį pasigirs, kad vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą čia turi kone kiekvienas – per 90 proc. gyventojų.
Tokia tad išsilavinusi ta Lietuva? Taip, apgriuvusios švietimo sistemos klonuoti specialistai padeda pritraukti keletą tarptautinių stambių žuvelių, kurios pasinaudodamos nebrangia darbo jėga ir „pralavintais“ protais tikrai nesuteiks mūsų šaliai išskirtinumo – nes pasauliui nesame įdomūs.
O tuo metu toliau štampuojame ir į Didžiąją Britaniją, Airiją, Norvegiją ar Vokietiją eksportuojame didžiausią savo resursą – žmones. Ateityje galėsime rinktis vieną iš dviejų kelių – visomis išgalėmis stengtis susigrąžinti juos su naujomis patirtimis, kontaktais ir emigracijoje sukurtais gyvenimais arba skatinti čia likusiuosius, o išvykusiųjų vietas užpildyti atvykėliais iš svetur. Tai vienintelės galimybės mums tapti idėjas, o ne žmones eksportuojančia šalimi.
Ko iš viso to galėtų pasimokyti Lietuva? Mažiau dejuoti dėl masinės emigracijos ir nesibaiminti imigrantų baubo.
