Kinijos komunistų partijos autokratinis režimas išgyvena saulėlydį. Ilgą laiką buvo deklaruojama, kad žmonės turi paklusti valdžiai ir mainais taps turtingesni. Tačiau kinai nori daugiau nei ekonominio kilimo – jie reikalauja laisvės ir saugumo, rašo spiegel.de.

Praėjusį mėnesį pasaulį apskriejo žinia, apie Kinijos premjero Wen Jiabao turtus – daugiau kaip du milijardus eurų. Informacija pasirodė „New York Times“ ir netruko išplisti visose šalyse. Kinijos spaudoje apie tai nebuvo nė žodžio.

Tačiau „China Daily News“ antrame puslapyje išspausdinta dienos citata patraukė visų dėmesį. Citata priklauso MA Yunui, didžiausios internetinės parduotuvės Kinijoje kompanijos vadovui: „Tas pats asmuo niekada neturėtų siekti ir pinigų, ir politinės galios... šie abu veiksniai vienumoje veikia tarsi dinamitas“. 

Teigiama, kad M.Younas pacitavo garsų 19 amžiaus Kinijos magnatą. Tik nežinia, ar kas nors tuo patikėjo. Realybė kitokia – žurnalistai randa būdų išreikšti tiesą ir apeiti šalyje tvirtai šaknis įleidusią cenzūrą bei ministrą pirmininką, kurį jau dešimtmetį jie privalo girti. Tiesa, premjeras ir prezidentas Kinijoje jau pasikeitė, tačiau anot spiegel.de, tai rodo, kad naujai vadovybei, kitaip nei pirmtakams, valdyti šalį bus sunku. Ketvirtąją valdžią, kuriai priklauso premjeras Wen Jiabao ir prezidentas Hu Jintaro, pakeitė penktoji – premjero postą užėmė Li Keqiangas, o prezidento – Xi Jinpingas. 

Jei viskas klostytųsi pagal partijos planą, toliau galiotų nerašyta sutartis, kurią prieš 60 metų paskelbė Kinijos lyderis, liaudies respublikos įkūrėjas, pagrindinis komunizmo teoretikas Mao Dzedunas, o vėliau, prieš 20 metų, perrašė jo įpėdinis Den Siaopinas: Mes valdome, o jūs paklūstate – tik taip kartu mes tapsime turtingi, vieni anksčiau, kiti vėliau.

Auga pasitikėjimas savimi

Tokia komunistų partijos pasirinkta kryptis, vargu, ar galės toliau išlaikyti tiesią liniją. Nauja vadovybė susidurs su kitokiais uždaviniais, nei dabartinis premjeras ir prezidentas. Kinijos ekonomikos augimas, nors vis dar siekia įspūdingus 7 procentus, pamažu lėtėja, o kinų poreikiai pradėjus stiprėti šaliai stipriai pasikeitė. Visų pirma, pasikeitė santykis tarp vadovavimo ir žmonių galios. Dešimtmečius kinai bijojo valdžios, tačiau dabar vyriausybė vis dažniau bijo savo tautos.

Praėjusį mėnesį tūkstančiai žmonių viename turtingiausių Kinijos miestų Ningbo protestavo prieš naujos chemijos gamyklos statybas. Žmonės teigė nepasitikintys filtravimo sistemomis, kurias gamykloje ketinama įdiegti. Tai tik vienas iš nesuskaičiuojamos gausybės protestų, vykusių pastaraisiais metais. Vietos valdžia padarė tai, kas prieš dešimtmetį būtų buvę neįmanoma – jie sustabdė statybas ir pažadėjo dar kartą įvertinti visus faktorius.

Autokratinis valdymas, kuris itin patiko investuotojams ir į kurį su pavydu žvelgė Vakarų valstybės, baigiasi. Ekologiškai abejotini projektai šalyje sunkiau realizuojami nei kai kuriose demokratinėse šalyse. Tai pripažįsta ir Vakarų šalių verslo atstovai. 

Išaugo penkis kartus

Augant kinų pasitikėjimui savimi, žmonės eina į gatves arba problemas viešai dėsto internetiniuose dienoraščiuose, jie nebepalieka nuošalyje problemų, nuo kurių kenčia besivystanti tauta. Jų akiratyje – abejotina maisto sauga, prastos darbo sąlygos, pedagogų smurtas darželiuose ir mokyklose, etninių mažumų priespauda, auganti valdžios korupcija ir arogancija.

Kuomet prieš valdžios pasikeitimą viceprezidentas ir prezidentas dingo iš viešumos, Kinijos „blogeriai“ komentavo situaciją negailėdami sarkazmo. Jo apstu būta ir pasirodžius informacijai apie premjero Wen Jiabao susikrautus milijardus. Po daugeliu dienoraščiuose pasirodžiusių tekstų pažiro komentarai, kad Kinijos lyderiai įžeidinėja žmones, demonstruodami Kremliaus politiką. 

Spiegel.de skelbia, kad nauji šalies lyderiai susidurs toli gražu ne su tokia jaukia aplinka, kokia kadaise buvo.

Manoma, kad nauji vadovai pradžioje laikysis seniai Kinijoje įdiegto kurso, kuriuo jų pirmtakas Den Siaopinas nustatė didžiausio ekonominio augimo kryptį: vien per pastaruosius dešimt metų šalies bendrasis vidaus produktas išaugo penkis kartus, piliečių, išgyvenančių kasdien vos už porą dolerių, sumažėjo penktadaliu, t.y., 250 mln. žmonių. Kova su skurdu taip pat yra žmogaus teisių paisymas, argumentuoja politikai, ir su tuo sunku nesutikti, ypač, žinant jo mastus. 

Engia skurdžiausius

Tačiau vien ekonominiu augimu, kurio Kinija siekia jau 20 metų, užgniauždama bet kokius protestus, šalis nebegalės gyventi. 

„Daug kinų pastaraisiais metais tapo turtingais, tačiau tie, kuria skursta, kenčia ir dėl asmens teisių pažeidimų“, – sako ekonomistas Hu Xingdou. Ketvirtoji valdžia siekė išsaugoti stabilumą. Anot spiegel.de, penktajai valdžiai teks rūpintis socialiniu teisingumu: ūkininkų ir profesinių sąjungų teisėmis, susirinkimų ir saviraiškos laisve – kurti teisinę valstybę.

Kinijos augimą itin paskatino infrastruktūros plėtra ir eksportas, dabar, anot ekonomisto, reikia rūpintis žmonių perkamąja galia. Tačiau to įmanoma pasiekti tik galvojant apie atskirą asmenį, o ne didinant valstybės kvotas ir spausdinant dar daugiau pinigų. 

„Net ir tos problemos, kurių priežastys atrodo ekonominės, iš tiesų gali būti sprendžiamos tik politinėmis priemonėmis“, – sako rašytoja Zhang Yihe, kurios tėvas buvo vienas liaudies respublikos steigėjų. Tik politinėmis priemonėmis galima reguliuoti turtinius skirtumus, kovoti su korupcija, kuri įsišaknijusi nuo pat provincijos valdžios institucijų iki liaudies kongreso narių. 

Kam tie turtai?

Ekonominė pažanga buvo ne tik Kinijos valdžios tikslas – to siekė visas pasaulis. Neramūs Europos Sąjungos ir amerikiečių žvilgsniai rodo, kad Pekino augimo tempai vis dar svarbūs. Tačiau daugeliui kinų rūpi ne šalies augimas, o didėjantis politiniai dividentai. 

Anot rašytojos Z.Yihe, dauguma iš naujos vadovybės tikisi drąsių žingsnių. Visų pirma ji turėtų nustoti kontroliuoti spaudą, puikiu pavyzdžiu čia pateikiama Birma – cenzoriai čia nebedirba. Tuomet ji turėtų stiprinti mažumų teises ir pasvarstyti apie rinkimus, čia vertėtų žvilgtelėti į Taivaną. Tačiau visų pirma naujoji vadovybė turėtų daryti tai, ko nė viena nedarė – pripažinti Tiananmenio žudynes klaida ir kompensuoti aukoms žalą. „Tai neturėtų būti problema! Kam mes tapome turtingais?“, – sako rašytoja. 

„Tai ekonomika, kvaily“, – tokia Billo Clintono mantra, tinkama visur ir visada, tačiau Kinijoje, regis, ne visiems. Galbūt todėl, kad ten tokie žodžiai skamba per ilgai.

Komentarai (1)