Privati informacija – brangiausia pasaulio valiuta  (2)

Gyvename George`o Orwello aprašytoje totalaus sekimo atmosferoje – tokių komentarų pasirodė paaiškėjus, kad Amerikos nacionalinio saugumo agentūra renka ne tik įtariamų, bet visų asmenų telefono ir interneto duomenis.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vieniems tai jau sena naujiena (tik šįkart pateikta įrodymų), kitiems – nusivylimas Baracko Obamos administracija, iš kurios tikėtasi didesnės pagarbos žmogaus teisėms. Ar nacionalinis saugumas yra pakankama priežastis leistis būti sekamiems ir kas gali įrodyti, kad tokios priemonės tikrai būtinos norint mus apsaugoti?

Valstybės turi neribotą prieigą

„Ar dabar mane girdi?“ – tai vieno iš didžiausių Amerikos telefoninio ryšio operatorių „Verizon“ reklaminis šūkis, turėjęs parodyti, kokį gerą ryšį ši kompanija užtikrina net visiškuose šalies užkampiuose. Tačiau, paaiškėjus, kad beveik 100 mln. vartotojų turinti įmonė Amerikos saugumui teikia duomenis apie visus pokalbius, šis klausimas įgavo kitą prasmę ir tapo pajuokos objektu. Slaptas teismo įsakymas valstybei teikti informaciją gautas balandį, iškart po Bostono maratono išpuolių. Numatoma tokių paslaugų trukmė – trys mėnesiai. Ar tai pirmas toks prašymas, o gal jie nuolat pratęsiami ir kiek dar ryšio kompanijų panašius įsakymus gauna, galima tik spėlioti.

Kitas vidinis slaptas Amerikos nacionalinio saugumo agentūros dokumentas rodo, kad valstybė turi prieigą prie devynių didžiųjų interneto bendrovių vartotojų duomenų, tarp kurių yra „Google“, „Facebook“, „Microsoft“, „Yahoo“, „Youtube“ ir „Apple“. Taigi, jei ten turite savo paskyras, gali būti, kad jos tikrinamos specialiomis programomis.

Visus šiuos slaptus dokumentus laikraščiui „The Guardian“ nutekino Edvardas Snowdenas, buvęs Amerikos nacionalinio saugumo agentūros darbuotojas. Kodėl taip padarė, 29 metų vyras „The Guardian“ žurnalistui pasakoja būdamas Kinijoje, Honkonge, kur šiuo metu slepiasi. „Su laiku žinojimas apie nuolatinius pažeidimus pasiekė kritinę ribą ir norisi apie tai kalbėti, bet, kuo daugiau kalbi, tuo labiau tau aiškinama, kad tai ne problema. Galiausiai supranti, kad tokius dalykus turi spręsti visuomenė, o ne valdžios pasamdytas asmuo“, – mano buvęs saugumo darbuotojas.

Galima sekti net prezidentą

Nors pagal slaptus dokumentus matyti, kad turėtų būti renkami duomenys tik apie žmonių komunikaciją, o ne pačių pokalbių turinys, E. Snowdenas pasakoja, kad iš esmės saugumo darbuotojai turi galimybių kaip tik nori sekti pasirinkto asmens ar grupės bendravimą – kiekvienas analitikas bet kada gali išsirinkti kokį tik nori asmenį, o pasirinkimas priklauso nuo konkrečiam darbuotojui suteikiamos prieigos ir tinklo platumo. „Pvz., aš, sėdėdamas prie savo stalo, būčiau galėjęs stebėti bet kokį žmogų: jus, jūsų draugą, pasirinktą teisėją ar net prezidentą, jei tik būčiau turėjęs jo asmeninio elektroninio pašto adresą“, – teigia E. Snowdenas.

E. Snowdenas turėtų teisme atsakyti už priesaikos sulaužymą, jau dabar jis aukščiausiu lygiu įvardijamas kaip valstybės išdavikas. Viso to buvo galima išvengti bandant likti anonimišku informatoriumi, tačiau vyras sąmoningai nusprendė atskleisti savo tapatybę, nes mano, kad visuomenė nusipelno paaiškinimo, kodėl tokia informacija atskleista, kokie šio veiksmo motyvai ir kas tai padarė, nes pats valdžios galios paniekinimas kelia didelį pavojų demokratijai ir dažnai informaciją nutekinęs žmogus vaizduojamas kaip valstybės ar valdžios priešas. „Bet aš nesu prieš valdžią“, – tikina E. Snowdenas.

Taip ieškoma tik teroristų?

B. Obama, paprašytas pasiaiškinti dėl paviešintų faktų, gynė vykdomas programas ir tikino, kad jos reikalingos ir naudingos renkant informaciją apie galimus teroro išpuolius, o pokalbių telefonu niekas neklauso, šita programa ne tam skirta. Pasak B. Obamos, saugumui reikia tik telefonų numerių ir pokalbių trukmės, niekas netikrina vardų ar pokalbių turinio. „Filtruodamos vadinamuosius metaduomenis, saugumo tarnybos gali aptikti potencialių teroristų pėdsakų. Jei vėliau jie nori konkrečių žmonių pokalbių pasiklausyti, reikia teismo leidimo, lygiai kaip tai daroma tiriant kriminalinius nusikaltimus“, – tvirtina JAV prezidentas.

Interneto bendrovių vartotojų paskyros taip pat filtruojamos dėl tos pačios priežasties – galimų teroristinių išpuolių. Amerikos žvalgybų įgaliojimai buvo gerokai padidinti po rugsėjo 11 d. atakų. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, B. Obama tęsia George`o Busho politiką – visos šios priemonės, pasak jo, yra kompromisas tarp žmogaus privatumo apsaugos ir nacionalinio saugumo.

Europa naudojasi JAV duomenų bazėmis

„Aklas, be diferenciacijos duomenų rinkimas apie visus asmenis negali būti laikomas proporcinga priemone siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, ir tai belieka vadinti nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu“, – sako Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius ir priduria, kad Amerika, palyginti su Europos šalimis, jau seniai garsėja mažesne pagarba žmogaus privatumui. Pastarosios turėtų ginti savo piliečių laisvę, nes Amerikos interneto duomenų filtrai nukreipti būtent į užsieniečius, tačiau K. Liutkevičius abejoja, kad Europos valstybės to imtųsi, nes ir pačios naudojasi amerikiečių duomenų bazėmis.

K. Liutkevičius primena, kad spaudoje pasirodė nemažai įtarimų, jog atitinkamos Didžiosios Britanijos institucijos piktnaudžiavo susidariusia situacija, kai kreipdavosi į savo partnerius, kad būtų perduodama surinkta informacija ir kad būtų galima ją naudoti savo saugumo reikmėms. Taip, pasak teisininko, apeinamos procedūros, nes Didžiojoje Britanijoje renkant tokią informaciją reikia teismo sprendimo.

Panašias šnipinėjimo programas prisipažino vykdanti ir Kanada, o didžiųjų Europos šalių lyderiams pakako B. Obamos patikinimo, kad po jų piliečių elektroninius laiškus Amerikos žvalgyba tikrai nesiknaisioja, tad panašu, kad ir šįkart laikinas tarptautinis nejaukumas bus užglaistytas teiginiais apie neišvengiamas priemones nuolatinės rizikos sąlygomis. Tačiau ne visus šie teiginiai įtikina ir nuramina.

Kontroliuoti tampa vis lengviau

Filosofas, Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio narys Leonidas Donskis sako, kad šie dokumentai tik patvirtina senus įtarimus ir dar kartą parodo, kad internetas yra ne laisvos komunikacijos erdvė, kaip buvo tikimasi, o ideali terpė kontrolei ir mūsų privatumui iškilusi labai rimta grėsmė.

„Slaptosios tarnybos jau seniai turi prieigą prie mūsų privačiausių duomenų bazių ir tuo galima piktnaudžiauti anaiptol ne vien saugumo tikslais. Taip daroma vien tam, kad šitos tarnybos pateisintų savo biudžetus, išlaidas ir funkcionavimą“, – tvirtina filosofas. Pasak jo, nežinia, ar kova bus sėkminga, nes tai jau įvykęs faktas, o tai, kas įvyko pastaruoju metu, tik patvirtino nuogąstavimus ir atmetė naivias politologų teorijas, kad fakso, interneto ir socialinių tinklų epochoje žmonės nebekontroliuojami, kad tai buvo galima padaryti tik telefono, laiškų epochoje. „Mes matome, kad tai labai naivios pranašystės, – įsitikinęs L. Donskis, – internetas dar sėkmingiau kontroliuojamas negu telefonai.“

Panašių skandalų jau yra buvę ir anksčiau. 2006 m. taip pat vienos Amerikos ryšio bendrovės AT&T buvęs darbuotojas atskleidė, kad jų duomenų centre veikia specialiųjų tarnybų prieiga, leidžianti filtruoti absoliučiai visą duomenų srautą. Tuomet byla pasiekė Aukščiausiąjį teismą, bet buvo nutraukta, nes bendrovė „uoliai bendradarbiavo su teisėsauga“. Tačiau tai buvo G. Busho administracijos ir jų kovos su terorizmu metai, o šįkart daugelį nustebino, kad tokioms priemonėms pritaria ir B. Obama.

Kas svarbiau – valstybė ar asmens privatumas?

L. Donskis sako, kad B. Obama toks pats mirtingasis, kaip ir visi kiti prezidentai, be to, pasaulyje nėra tokios saugumo tarnybos, kuri neįtikintų savo prezidento, kad saugumo tarnyba būtina ir kad visi veiksmai būtini valstybės saugumui. „Tai toks diskursas, kuris teigia pats save, pats save įrodo ir pagrindžia. Kitaip tariant, reikia herojiškos figūros, kuri tam atsispirtų ir atsisakytų priimti pokalbių išklotines, slaptą informaciją, kurią teiktų saugumo tarnybos“, – pabrėžia pašnekovas.

Jo nuomone, reikia ypatingo žmogaus, kuris atsisakytų daryti tokius dalykus, kol neįrodyta grėsmė valstybei, kuris drįstų pasakyti „atleiskite, bet demokratijos arenoje dramatiškai susiduria mūsų pagarba žmogaus teisėms bei privatumui ir valstybės interesas ir aš nesu įsitikinęs, kad valstybė šiuo atveju svarbesnė už privatumą“.

Dar vienas slaptųjų tarnybų bruožas – sunkiai įvertinamas jų efektyvumas. Niekas negali patikrinti, ar šis milžiniško masto duomenų filtravimas iš tiesų naudingas. B. Obama, prieš kelias dienas viešėdamas Vokietijoje, Angelą Merkel tikino, kad interneto duomenų filtravimo programa, veikianti jau septynerius metus, padėjo išsiaiškinti mažiausiai 50 grėsmių, kurios kėlė pavojų ne tik JAV, bet ir Europai. Bet ar tai tikri skaičiai, galime tik tikėti arba ne.

Pasiklausant nusikaltimai neišaiškinami

L. Donskis įsitikinęs, kad pokalbių pasiklausymas savaime nepadeda išaiškinti nusikaltimų ir specialistai sako, kad tai iliuzija. „Senieji klasikiniai metodai, žmonės, kurie praneša apie piktnaudžiavimą, informatoriai, infiltravimas, savi žmonės tam tikrose struktūrose ir kiti panašūs dalykai, operatyvinis darbas dešimtmečius buvo nepalyginti sėkmingesnis negu vien pasiklausymas“, – teigia pašnekovas ir neslepia, kad pasaulį apėmė nauja manija.

L. Donskio nuomone, kadangi sekimo priemonės pasidarė neribotos, mėginama įrodyti, kad būtent pokalbių klausymasis arba prieigos prie interneto, prie privataus žmonių susirašinėjimo padės sumažinti nusikalstamumą. „Niekas to neįrodė – čia ir slypi situacijos absurdas. Kas kada nors įrodė, kad klausantis svetimų pokalbių bus geriau išaiškinti nusikaltimai?“ – retoriškai klausia Europos Parlamento narys.

„Mes vis tiek nuo to nukentėsime“

Tačiau Amerikoje atliktos apklausos rodo, kad vis daugiau žmonių tiki, jog šios saugumo priemonės veiksmingos, ir net yra pasiryžę paaukoti savo privatumą – tam pritariančių ir su šnipinėjimu nesutinkančių žmonių skaičius beveik lygus.

„Ypač po teroro išpuolių JAV atsiranda vis daugiau pateisinančių tokią praktiką žmonių. Ankstyvoji prevencija esą mažesnis blogis negu vėlesnės tragedijos“, – sako informacinių technologijų ekspertas Džiugas Paršonis. Jis teigia, kad net jei tikime, jog duomenys naudojami tik saugumo tikslams ir ne nukentėsime, o tik būsime apsaugoti, greičiausiai nusivilsime ne vien dėl to, kad gyvenimas nuolatinėje kontrolėje yra iš esmės bauginantis, bet ir dėl konkrečių nesusipratimų, kurių kyla stebint tokį milžinišką srautą, koks yra internetas ar telefoninė komunikacija.

„Mes vis tiek nuo to anksčiau ar vėliau nukentėsime. Gal bus žmogus su mūsų pavarde, gal jis bus į mus panašus, galbūt kažkoks mums įprastas žodis visiškai netyčia pateks į juodąjį sąrašą ir staiga, kai norėsime kažkur nuskristi, mūsų nebeišleis“, – sako D. Paršonis ir primena, kad informacija internete filtruojama.

Pasak informacinių technologijų eksperto, informacijos srautas milžiniškas ir gyvi žmonės jo peržiūrėti negali net Kinijoje, nors ten dirba dešimtys tūkstančių cenzorių, tad tenka įjungti robotus, kurie gali reaguoti tik į tam tikrus raktažodžius arba veiksmus. Esą, jeigu kažkoks žmogus parašė laišką į kažkokią valstybę, kuri mums įtartina, ar paminėjo kažkokį žodį, kartais reakcija visiškai netinkama.

Interneto bendrovės neigia pažeidimus

Jei politikai neatlaiko slaptųjų tarnybų spaudimo, galbūt interneto bendrovės galėtų tam pasipriešinti? Atrodo, kad tokios milžinės, kaip „Google“, „Facebook“ ar „Microsoft“ turi galią ir autoritetą kalbėti apie skaidrumo ir konfidencialumo pažeidimus. Reaguodamos į šį skandalą, kompanijos neigia, kad buvo leidžiama filtruoti visą srautą, ir prašo valstybės parodyti, jog užklausų (ir tik paremtų teismo sprendimais) buvo nedaug. Tiesa tai ar susitarimas, negalime žinoti. Informacinių technologijų specialistas D. Paršonis sako, kad tokie skandalai kone gyvybiškai grėsmingi savanoriško vartojimo pagrindu veikiančioms interneto bendrovėms ir jos net galėtų visiškai dingti. „Jeigu mes jas apleistume, jos kitą dieną išnyktų, nors dabar atrodo milžinės. Vanduo, elektra mums reikalingi, o jomis, norime – naudojamės, norime – ne. Tik prisimintume, kad kažkada buvo tokia „Google“ ar dar kas“, – svarsto D. Paršonis.

Ar padėtis galėtų pasikeisti iš esmės? Beveik visi ekspertai sako, kad ne. Visada matysime įtampą tarp valdžios noro savo įgaliojimus plėsti ir privatumą ginančių grupių rezistencijos. Tačiau šių laikų tikrovė, pasak filosofo L. Donskio, gerokai palankesnė norintiesiems kontroliuoti – slaptosios tarnybos, pati valstybė daro spaudimą dėl vieno paprasto dalyko, t. y. mes gyvename pasaulyje, kuriame šantažas, slapta informacija yra ir komercinės, ir politinės, ir kitos konkurencijos metodas. „Mes puikiai žinome, kad tai pati brangiausia valiuta politinėse ir ekonominėse kovose. Manau, kad čia labai dideli iššūkiai ir vienas dievas težino, kaip su jais susidorotų partiniai politikai“, – sako filosofas L. Donskis.

Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Simona Aginskaitė
(4)
(0)
(0)

Komentarai (2)