Paprastai mes kalbame apie kūno higieną, tačiau šiandien jau pats laikas prabilti ir apie proto higieną. Taip teigia Vilniuje neseniai vykusios konferencijos „Nihilizmas ir vaizduotė“ dalyvis prancūzų filosofas Jean-Jacques`as Wunenburgeris.

Anot jo, turime kelti klausimus, kaip mes vartojame informaciją, ar mokame ją vartoti saikingai, kaip susidoroti su informacijos pertekliumi.

„Čia susiduriame su savotiška intoksikacija, proto intoksikacija. Pavyzdžiui, vyriausybės diskutuoja, kaip valstybėms reikėtų spręsti rūkymo, narkotikų vartojimo problemas. Lygiai taip pat gali prireikti tam tikros technologinės higienos ir apribojimų šioje srityje“, – sako J. J. Wunenburgeris.

– Vilniuje vykusioje konferencijoje „Nihilizmas ir vaizduotė“ daug kalbėta apie šiuolaikinę visuomenę, pokyčius, su kuriais ji susiduria. Dažnai, diskutuojant šiomis temomis, kritiškai pasisakoma prieš augančią technologijų, medijų įtaką mūsų gyvenimui. Iš tiesų tokia kritika nėra nauja – turbūt įvairiais laikais mąstytojai įžvelgdavo visuomenei aktualių problemų. Tačiau kaip dabar apibūdintumėte visuomenės santykį su aplinka, technologijomis, medijomis?

– Technologijų raida išties labai aktuali ir vyksta didžiuliu tempu, kalbame apie tikrą revoliuciją, kuri vyksta skaitmeninės informacijos srityje. Tai stebėtinas žmogaus proto pasiekimas, todėl nemanyčiau, kad yra prasmės tai kvestionuoti. Ar yra prasmės kvestionuoti tai, ką išmoksti naujai, pavyzdžiui, kalbą? Taip ir čia – problema ne pačios technologijos, jų raida, o kaip jos panaudojamos, kas jas valdo ir kas naudoja.

Egzistuoja dvi problemos. Visų pirma, kai manoma, kad naująsias technologijas reikia taikyti visais gyvenimo atvejais tiek privačiame, tiek viešame gyvenime. Kai manoma, kad technologijos gali kompensuoti tarpusavio bendravimą, kai įprasti bendravimo būdai nyksta. Kita problema, dėl kurios kyla toks susvetimėjimas, – pripratimas. Panašiai priprantama prie narkotikų, kai visiškai prarandamas ryšys su tikrove.

Kalbėdamas apie technologijų įtaką, kaitą, taip pat norėčiau paminėti tradicinės ir elektroninės knygos pavyzdį. Manau, kad visos knygos neturi būti vien skaitmeninės, tai neturėtų būti sritis, kur naudojamos tik naujosios technologijos.

– Kodėl? Juk svarbiausias, atrodo, yra turinys, kuris nepakinta. Kokį vaidmenį čia atlieka priemonė, t. y. tradicinė knyga ar elektroninis turinys?

– Knyga turi ypatingą kultūrinę reikšmę ir stiprybę. Ji susijusi su abstrakčiu mąstymu ir būtent tai labai padeda sukurti įsivaizduojamybę. Skaitydami mes įsivaizduojame, patys kuriame vaizdinius.

O štai šiuolaikinės priemonės, kurios remiasi vaizdu, atvaizdu (nors toks vaizdų gyvenimas yra gerokai intensyvesnis), mums primeta savo įsivaizduojamybę. Mes nebemąstome kūrybiškai, nebekuriame savo vaizdinių – gauname jau kieno nors kito sukonstruotą produktą, vaizduotės sritis mums primetama.

– Ką turite galvoje sakydamas „vaizduotės sritis primetama“?

– Pavyzdys galėtų būti knygos ekranizacija. Taip, tai irgi vaizduotės sfera, tačiau personažai, peizažai – viskas pateikta gerokai konkrečiau negu romane. Romano skaitytojas turi laisvę pats susikurti vaizdų pasaulį. Jis turi daugiau laisvės.

– Kaip dar mūsų suvokimą keičia teksto perkėlimas į elektroninę erdvę?

– Perkėlus tekstą iš knygos į skaitmeninį formatą, tiesą sakant, laisvės dar labiau padaugėjo, tačiau vertinti patį fenomeną anksti, nes tai gana naujas reiškinys. Toks perkėlimas suteikia daugiau galimybių naudotis tekstu: turime didesnę laisvę pakeisti formatą, dydį, pridėti nuorodų ir panašių dalykų.

Iš dalies tai, kas vyksta dabar, – jau tūkstančius metų vykstantis dematerializacijos procesas. Anksčiau buvo rašoma ant visai kitų priemonių: lentelių, papiruso ar pergamento. O dabar nuo knygos pereinama prie visiškai nematerialaus pagrindo – skaitmeninio turinio. Mes prarandame susitikimą su pačiu daiktu, kuris leidžia ir skaityti, gauti informacijos, ir kartu dalytis juo. Keičiasi su skaitymu susijusi komunikacija.

– Išskiriate teksto, knygos reikšmę, o kodėl negalėtume kalbėti apie kitų sferų, pavyzdžiui, garso, muzikos reikšmę kūrybiškumui, vaizduotei?

– Tai susiję su Vakarų Europos kultūra, kuri visada pirmenybę teikė regėjimui. Esame šios tradicijos paveldėtojai, tačiau dabartinė situacija suteikia šansą atverti naujų galimybių ir kitiems pojūčiams. Skirtingi kūno pojūčiai mums suteikia skirtingos patirties, o naujosios technologijos, vaizdo ir garso siejimas tarpusavyje gali padėti atrasti naują, turtingesnę įsivaizduojamybę, kurioje dalyvauja ir kiti pojūčiai, ne tik regėjimas.

– Kai kurie mąstytojai, kalbėdami apie šiandieną ir mūsų santykį su technologijomis, konstatuoja tam tikrą paradoksą. Viena vertus, technologijos palengvina mūsų gyvenimą, kita vertus, primeta tam tikrus sprendimo modelius, stereotipus. Tokiu atveju tarsi menksta mūsų kūrybiškumas, gebėjimas net kasdienėse situacijose patiems ieškoti sprendimo būdų, o ne vadovautis kitų sugalvotais modeliais. Jūsų nuomone, šis paradoksas šiandien aktualus?

– Visiškai sutinku su šia mintimi – žmonijos istorijoje kūrybingumas buvo reikalingas visur. Taip pat ir amatams, ir menui visada buvo reikalingas ir svarbus fizinis, kūniškas judesys, potyris. Tačiau naujosios technologijos šiuo atžvilgiu mus labai nuskurdina, nes sumažėja gestų, judamosios patirties, kūrybingumas nebetenka jam svarbaus tam tikros motorikos aspekto, susijusio su raumenų judesiais.

– Vaizduotės ir kūrybiškumo reikšmė šiandien. Kaip šiandien gali būti pasitelkiama vaizduotė?

– Vaizduotė iš tiesų turi daugybę formų. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie vaizduotę, kuri yra intelekto, proto srities vaizduotė. Tai labai naudinga sritis, nes padeda keisti modelius, nustatyti tiesos ir klaidingumo perskyrą. Svarbiausia tokios vaizduotės sritis – utopija. Ieškoma kažkokio kitokio gamybos, elgesio, gyvenimo modelio. Tokia vaizduotės sritis padeda pažinti pasaulį ir prisitaikyti prie jo kaitos, naujų institucijų, atskleisti galimus alternatyvius modelius. Tai suteikia savotišką galimybę geriau pamatyti vaizdu, geriau vizualizuoti, tai, ką įsivaizduojame abstrakčiai. Anksčiau tai buvo piešinys, modelis, projektas, pavyzdžiui, Leonardo da Vinci kadaise projektavo miestus, kūrė įvairius modelius ir panašiai. Šiuolaikinės technologijos dar labiau praplečia vizualizacijos galimybes, leidžia greičiau surasti naujų sprendimų.

– Bet ar tai nelemia dar didesnio vaizdų kiekio, pertekliaus? Ar nėra taip, kad vizualumo kultūra dar labiau plečiasi?

– Taip ir yra. Ypač per daugybę įrašytų vaizdų, nuotraukų, fotoreportažų jie vizualizuoja tai, kas anksčiau buvo abstraktu, turiu omeny modeliavimą, simuliaciją. Kartu su garsu ir vaizdu jie įsiveržia į visus kasdienybės aspektus. Tačiau taip įsiverždami stabdo refleksiją, kliudo iš naujo kelti vertybinius klausimus. Be to, tiesiog gali tapti sunku kontroliuoti visą atvaizdų srautą.

– Kokius vertybinius klausimus turite galvoje? Tokiu atveju su kokiomis problemomis susiduriame ar dar susidursime?

– Labai didelį nerimą kelia tikrovės klausimas. Kas yra tikra? Susiduriame su elektroninėmis priemonėmis perduodama virtualybe, kai labai sunku suvokti perskyrą tarp realybės ir pramano. Abi šios sritys emociškai ir jutimiškai mus provokuoja vienodai. Kartais galime vienodai išgyventi ir dėl realių žmonijos nelaimių, ir dėl to, kas vyksta ekrane. Toks fenomenas išties kelia nerimą.

– Ar galima sakyti, kad toks reliatyvumo, tiesos ir netiesos santykis taps dar problemiškesnis?

– Naujos kartos kelia didelį susirūpinimą. Susiduriame su karta, kuri labai anksti pradeda žaisti įvairius vaizdo žaidimus, dalyvauja socialiniuose tinkluose. Ir tai, man atrodo, pradeda kelti ne tik psichologinio, bet ir psichiatrinio pobūdžio problemas. Prarandama sąsaja su tikrove, žmogiški tarpusavio ryšiai. Medicinos ekspertai jau dabar kelia klausimus, kokia bus šios naujos kartos ateitis.

– Kokie dalykai kelia daugiausia nerimo?

– Daugiausia problemų kelia mūsų perteklinis naudojimas, iliuzija, kad ši sritis gali pakeisti tikrą patirtį, tikrą bendravimą. Šiuo atveju reikėtų pakeisti mūsų perteklinį susižavėjimą ir atsiminti, kad egzistuoja ir kitų patirties sričių.

– Kaip galėtume apibūdinti, pavadinkime, blaivų santykį tarp individo ir technologijų? Ką turėtume suvokti naudodamiesi technologijomis?

– Čia panašu į perteklinį maisto vartojimą. Kai medijos dar nebuvo taip išplitusios (pavyzdžiui, televizija), mes jau tada sakėme, kad verta laikytis tam tikros dietos, askezės ar higienos. Tarkime, vieną dieną nežiūrėti televizijos. Pavyzdžiui, nauja Silicio slėnio Kalifornijoje mada – kai darbuotojai, inžinieriai ir vadovai išvyksta į kaimą, tokią vietą, kur nėra interneto ryšio, technikos.

Tai higienos klausimas. Paprastai mes kalbame apie kūno higieną, tačiau šiandien reikia kalbėti ir apie proto higieną. Yra perteklinis maisto vartojimas, bet lygiai taip gali būti ir su mūsų sąmone. Turime kelti klausimus, kaip mes naudojame informaciją, kaip susidorojame su jos pertekliumi ar mokame saikingai ją vartoti.

– Galima sakyti, kad proto higiena ateityje taps dar svarbesnė?

– Čia susiduriame su savotiška intoksikacija, proto intoksikacija. Pavyzdžiui, vyriausybės diskutuoja, kaip valstybėms reikėtų spręsti rūkymo, narkotikų vartojimo problemas, lygiai taip pat gali prireikti tam tikros technologinės higienos ir apribojimų šioje srityje.

– Jeigu pabandytume žvilgtelėti į ateitį ir paspekuliuoti, kaip manote, tokie dalykai įmanomi?

– Žinoma, valstybės kišimuisi nepritarčiau, nes palaikau individo teisę rinktis. Tačiau manau, kad valstybės turėtų skatinti žmones priimti jiems patiems naudingus sprendimus šioje srityje.

Man labai įdomus atrodo tas faktas, kad pačios medijos, pačios informavimo priemonės atveria duris tokiems apmąstymams, mokslininkams, ir tai, man atrodo, yra naujos kritinės dvasios gimimas.

Raminta Jonykaitė, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Raminta Jonykaitė

Komentarai (5)